Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat neliko. (Apr 21, 1)
Tik Dievas ir tas, kurį Jis įkvėpė apie ateitį gali kalbėti būtuoju laiku. Dievui, mus gąsdinantis rytojus ir pati tolimiausia ateitis, yra praeitis arba veikiau dabartis. Jam visas laikas yra čia ir dabar. Mįslingiausios įvykių atomazgos kaitina mūsų, bet ne dieviškąjį protą.
Dievo pašauktas pranašas, kentėjimų liudininkas pakviečiamas pažvelgti į niūros esaties ir tolimos neperregimos ateities perpintą regėjimą. Dievas žino šios žemės lemtį ir baigmę. Įkvėptasis autorius, matydamas šį vaizdą, pažadina prispaustuosius kentėjimo brolius triumfuojančiam žygiui ištveriant sunkumus, išbandymus ir net mirtį. Jis kviečia į ateitį žvelgti šviesiai ir viltingai. Jis kreipia ten, kur apie ateitį galima kalbėti būtuoju laiku.
Ramūnas Jukna
http://pastoriaus.blogspot.com