Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo... (1 Jono 4, 8)
Skiriamasis krikščionio bruožas yra pasitikėjimas Kristaus meile ir meilės atsakas Kristui.
Pirmiausia tikėjimas užantspauduoja žmogų, ir jo siela kartu su apaštalu gali sakyti: „Kristus pamilo mane ir atidavė save už mane.“ Meilė tai patvirtina, ir širdyje kaip atsakas įspaudžiamas dėkingumas bei meilė Jėzui. „Mes mylime Jį, nes Jis pirmas mus pamilo.“ Didingais senaisiais laikais, didvyrišku krikščionybės laikotarpiu šis dvigubas ženklas buvo aiškiai matomas visuose žmonėse, tikinčiuose Jėzų - jie buvo tie, kurie pažino Kristaus meilę ir ja remdavosi, kaip pavargęs žmogus remiasi į patikimą, ne kartą išbandytą lazdą. Meilė, kuria jie mylėjo Viešpatį, nebuvo tik tylus jausmas, slepiamas sielos kertelėje, ir aptariamas tik saviškių susibūrimuose, kai jie susitikdavo pirmąją savaitės dieną ir giedodavo himnus, garbinančius nukryžiuotąjį Jėzų Kristų. Tai buvo aistringa ir visa nugalinti meilė, kuri buvo matoma visuose jų veiksmuose ir kasdienėje kalboje, kuri švytėjo jų akyse. Meilė Jėzui liepsnojo jų širdyse ir sielose, todėl atsispindėjo ir švietė išoriniame žmoguje. Uolumas dėl Karaliaus Jėzaus garbės buvo antspaudas ir skiriamasis tikrų krikščionių bruožas. Jie buvo priklausomi nuo Kristaus meilės, todėl nebijojo daug rizikuoti. Jie daug nuveikė, nes mylėjo Kristų. Taip yra ir šiomis dienomis. Slapčiausias Dievo vaikų širdies kerteles valdo Dievo meilė - Kristaus meilė yra juos užvaldžiusi. Jie džiaugiasi šia dieviška meile, išlieta jų širdyse per jiems suteiktą Šventąją Dvasią. Atsakydami į tai, dėkinga ir tyra širdimi jie karštai pamilsta Gelbėtoją. Brangus skaitytojau, ar tu myli Jį? Prieš eidamas miegoti sąžiningai atsakyk į šį svarbų klausimą!
Č. H. Sperdženas