Jei kenčiame, su Juo ir valdysime... (2 Timotiejui 2, 12)
Negalvokime, kad įmanoma kentėti dėl Kristaus ir su Kristumi, jei patys nesame Kristuje. Mylimas drauge, ar tu pasitiki vien tik Jėzumi?
Jei ne, tai kad ir kokie būtų tavo žemiški skausmai, tu „nekenti kartu su juo“ ir neturi jokios vilties, kad valdysi su Juo danguje. Negalime daryti išvados, kad visi krikščionių kentėjimai yra kentėjimai kartu su Kristumi, nes svarbiausia yra tai, kentėti kartu su Kristumi pašaukia Dievas. Jei esame neapdairūs, neišmintingi ir patenkame ten, kur nei Apvaizda, nei malonė mūsų nesiuntė, turėtume savęs paklausti, ar nėra taip, kad mes dažniau nusidedame, nei bendraujame su Jėzumi? Jei leidžiamės būti įveikti kūniškų aistrų, jei vadovaujamės savo valia, o ne Šventojo Rašto autoritetu, vadinasi, kovojame Viešpaties kovas velnio ginklais. Tad nenustebkime, jei jais nusikirsime savo pirštus. Kartoju: jei sunkumai ateina kaip nuodėmės pasekmė, neturime įsivaizduoti, kad kenčiame su Kristumi. Kai Mirijama piktai kalbėjo prieš Mozę ir susirgo raupsais, ji kentėjo ne dėl Dievo. Be to, kentėjimai, kuriuos Dievas pripažįsta, galų gale turi pašlovinti Dievą. Jei aš kenčiu, kad išgarsėčiau ar pelnyčiau žmonių pritarimą, mano atlygis nesiskirs nuo fariziejų atlygio. Taip pat būtina, kad meilė Jėzui ir meilė Jo išrinktiesiems visada būtų mūsų kantrybės pamatas. Turime apreikšti Kristaus dvasią būdami romūs, švelnūs ir atlaidūs. Ištirkime save, ar iš tiesų kenčiame su Jėzumi. Jei taip, - ką reiškia mūsų „trumpalaikis lengvas sielvartas“, palyginus su tuo, kad valdysime kartu su Juo? Juk kaip džiugu yra būti krosnyje kartu su Kristumi ir kokia didelė garbė būti išjuoktam kartu su Juo! Ir net jei ateityje nelauktų apdovanojimas, galėtume džiaugtis dabar. Tačiau, kai laukia amžinas ir nepalyginamai didesnis atlygis, nei galime tikėtis, ar neturėtume noriai imti kryžių ir eiti savo keliu džiūgaudami?
Č. H Sperdženas