Anądien klausiau pamokslo... Tokia atgaiva. Džiaugiausi, kad priminė Jobą - bet ne jo kančią, o jo istorijos pabaigą. Jis gavo visko dvigubai. Ne kančios, o palaiminimų.
Menu laiką, kai galvojau tik apie tai, kad Jobas gavo dvigubai palaiminimų. Tačiau paskui atėjo kitas laikas - kai ilgam „apsigyvenau“ Jobo kančioje.
Regis, atėjo laikas matyti ir viena, ir kita. Irkluoti abiem šiais „irklais“, kad plaukčiau kaip įmanoma tiesiau.
Kalbėjomės apie tai su draugu. Sakau, štai Abraomas laukė sūnaus 25-erius metus. Padarė ir klaidą... bet Dievas išliko ištikimas savo pažadui, o Abraomas liko ištikimas Dievui. Vis tik, galvodami apie Abraomą galime pabrėžti jo klaidas ar jo ilgą laukimą. O galime pabrėžti tai, kad jis sulaukė pažado išsipildymo.
Tačiau taip pat galime pabrėžti ir viena, ir kita, kaip dvi medalio puses. Kiekvienas medalis turi dvi puses, net jei vienoj jų sunku įžiūrėti, kas ten pavaizduota.
O į ką mes atkreipiame dėmesį, kai studijuojame Dievo žmonių gyvenimus? Manau, taip svarbu matyti abi puses - ne tik sunkumus jų gyvenime, kovas, aukas ir pan., bet ir Viešpaties stebuklus, Jo atlygį, Jo jėgą jų gyvenime.
Giedosiu Viešpačiui, kuris man daro gera. (Ps 13, 6)
Kartą išgirdau šią eilutę taip pat per vieną pamokslą ir krūptelėjau... Krūptelėjau nuo netikėtumo, susigūžiau. Kodėl susigūžiau? Nes pagavau save netikint, kad Dievas man daro gera... Jau galvojau, kad Jis linki man vien tik kančios, kančios ir dar kartą kančios...
Pasirodo, Viešpats linki man gera. Jis ne tik linki, Jis daro man gera. Jis darė gera ir tebedaro. Jis leidžia tekėti saulei ir geriesiems, ir blogiesiems. Jis nepaduos akmens vietoj duonos. Taip kalbėjo mūsų Viešpats.
Dievo, mano Tėvo gerumas gydo mano širdį, guodžia... Bandau įsiklausyti į Jo gerumą, švelnumą, meilę man. Vis dar krūpčioju. Vis dar drebu kaip drebulė, vis dar bijau kaip ta vargšė Eglės žalčių karalienės dukra... Bet ir Petro Viešpats nepavertė kokiu kadagiu už jo išdavystę. Ar gi turėčiau tikėti pasakom? Ne, turėčiau tikėti Jo žodžiu.
Jaučiuos taip, lyg Viešpats sakytų: „Aš ne burtininkas. Aš esu gyvenimas. Aš esu meilė. Aš atėjau, kad tu turėtum gyvenimo ir gyvenimo apsčiai. Nebijok!“
Ir tikrai, ar per ugnį tenka eiti, ar per vandenį, Jo dešinė palaiko kiekvieną savo vaiką. Kaip saulės spinduliai siekia tolimiausius žemės kampelius, taip Jo ranka pasiekia savuosius! Pasiekia, kad gelbėtų, kad darytų gera. Taip, kad darytų gera.
A.