Taip sako Viešpats, kuris sutvėrė tave, Jokūbai, ir padarė tave, Izraeli: „Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano. Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs. (Iz 43, 1-2)
Koks nuostabus žodis Dievo kūriniui Izraeliui. Neabejokime - šiandien jis skamba kiekvienam Dievo vaikui, nes Tas, kuris pasakė tai Jokūbui, nepasikeitė. Jis myli mus, myli ne dėl mūsų nuopelnų, o dėl to, kad Jis pats yra meilė. Kaip saulė mus šildo ne todėl, kad tą dieną atlikome kokį kilnų darbą, o todėl, kad ji skleidžia šilumą pati iš savęs. Ir jei tik debesys netrukdo, mes jaučiame tiesioginius jos spindulius.
„Tu esi mano“. Koks įkvepiantis Dievo žodis! Tu, galbūt, atsikeli iš ryto visai „ne ta koja“, nerandi vietos, o atsidaręs internetą skaitai vien apie karo grėsmę... Bet vos pakėlęs žvilgsnį į Viešpatį išgirsti: „ Nebijok... Tu esi mano“.
Ne baimė sako: „Tu esi mano“, ne nuoskauda sako: „Tu esi mano“, ne mirtis, ne liga tau sako: „Tu esi mano“, o Viešpats, tavo Ganytojas, tavo Gelbėtojas, tavo Globėjas ir Guodėjas, Atpirkėjas tau sako: TU ESI MANO.
Ir čia pat seka Viešpaties pažadas nepalikti tavęs bėdoje. Taip, mes pakliūname ne tik į realias bėdas, bet ir į menamas. Pajuntame, kaip mus ima skandinti negatyvių minčių upės, ar deginti įvairių baimių ugnis... Bet Dievas sako: NEBIJOK! Ir jei tik įsiklausome į Jo žodį, visos menamos bėdos ima sklaidytis it dūmas.
O kai pakliūname į realias bėdas? Viešpats sako: kokios rūšies bėdos tai bebūtų - ar deginančios tave, ar skandinančios, jos tau nepakenks! Tavo siela yra Jo rankose. Tik pagalvok: būdamas Jo rankose esi nesunaikinamas, nesudeginamas, nepaskandinamas… Na, pajuokaujant galima būtų ir taip pasakyti: kai reikia, kad nepaskęstum, Viešpats į tave įpučia oro, o kai reikia, kad nesudegtum, apipila vandeniu ar kitu ugniai atspariu skysčiu.
Bet ir vėl perskaitęs grėsmingas žinias, sakai: Kaip galiu nebijoti, Viešpatie, kai aplink tiek daug chaoso, neteisybių, nedorybių?
Šventajai Dvasiai nušvietus tavo sielą, pats sau atsakai: o kaip galiu bijoti, jei pats Viešpats yra su manim? Jei aš esu Jo paties nuosavybė?
O jei priklausyčiau didžiausios pasaulyje šalies prezidento šeimai, ar ko nors bijočiau? Gali būti, kad bijočiau. Bet jei priklausau Viešpaties šeimai - tikrai bijoti nėra ko, nes aš esu Jo. Jo paties. Jis mane myli, drąsina, guodžia ir ragina eiti į priekį. Eiti su Juo.
Aleliuja!
A. Umbrasienė