„Jūs tikėjotės daug, o gavote mažai; parsigabenote į namus, o Aš sunaikinau. Kodėl? - sako Kareivijų Viešpats. - Dėl to, kad mano namai guli griuvėsiuose, o jūs skubate statyti savo namus“ (Agėjo 1, 9).
Šykščios širdys gaili aukoti tarnavimui ar misijoms ir vadina tai protingu taupumu. Tokie žmonės net neįsivaizduoja, kad taip jie tik skurdina save. Jie teisinasi tuo, kad privalo rūpintis savo šeima, bet pamiršta, kad nesirūpinti Dievo namais - pats tiesiausias kelias griauti savo namus. Mūsų Dievas yra numatęs būdą palaiminti mūsų pastangas labiau, nei galime įsivaizduoti, arba, mūsų liūdesiui ir skausmui, sugriauti mūsų planus. Vienu rankos mostu Jis gali nukreipti mūsų laivą pelninga vaga arba užplukdyti ant skurdo ir žlugimo seklumos. Taip moko Raštas: Viešpats praturtina dosnųjį, o šykštuoliui leidžia suprasti, kad šykštumas veda į skurdą. Ilgai stebėjęs supratau, kad patys dosniausi mano pažįstami krikščionys visuomet būdavo patys laimingiausi ir beveik visuomet - patys turtingiausi. Mačiau dosnų davėją suklestintį taip, kaip nė nesvajojo; mačiau ir menką šykštuolį, nuskurstantį dėl to paties taupumo, iš kurio manė praturtėti. Geriems ūkvedžiams žmonės patiki vis didesnes ir didesnes sumas, taip dažnai daro ir Viešpats. Jis vežimais atsilygina tiems, kurie duoda krepšiais. Jei ne turtais, tai pašventintos širdies pasitenkinimu Viešpats atmoka taip, kaip Jam buvo paaukota dešimtinė. Egoizmas pirmiausia žiūri į namus, o dievotumas visų pirma ieško Dievo karalystės ir Jo teisumo. Tačiau bėgant ilgus nuotolius savanaudiškumas pralaimi, o dievotumas laimi daug. Taip, reikia tikėti, norint duoti Dievui dosnia ranka, Jis tikrai to vertas. Viskas, ką galime padaryti, tėra varganas savo įsiskolinimo Jo gerumui pripažinimas.
Č. H. Sperdženas