Lyja lietus...
Stebi pro langą lietų suaugęs žmogus: „Lyja. Neisiu į lauką.“
Lyja lietus...
Pamato lietų mažas vaikutis: „Lyja! - sušunka jis. - Galima daryti plekšt plekšt!“ - ir rodo kaip kojomis taškosi baloje.
Kažkada Jėzus pasakė, jog jei netapsime kaip maži vaikai, neįeisime į Dangaus karalystę... (Mato 18:3)
O gal tikrai? Gal kartais tikrai verta įkišti kojas į savo guminius batus (gal net juos reiktų pradžioj įsigyti?), apsisiausti neperšlampamą lietpaltį ir nepatingėti, kai pliaupia lietus, išeiti į kiemą ar į parką (kur niekas nemato, jei nedrįsti viešai) paplekšėti balose, pašokinėti taip, kad purslai lėktų į visas puses...?
Ar nepabosta būti tais rimtais suaugusiais, neleidžiančiais sau tokių mažų džiaugsmelių, kuriuos dažnai draudžiam net ir savo vaikams?
Įsiklausykim kartais ir į tuos mažutėlius, ir ką gali žinoti - gal atsivers ir Dangaus karalystė? Leiskim sau kartais pabūti mažais vaikais, kad tas rimtas „suaugėliškas“ gyvenimas netaptų per daug rimtas, atimantis net gyvenimo džiaugsmą!
Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Filipiečiams 4:4)
Jolita Matiukaitė
http://www.lithuanianchurch.org/blogai/jolita/