Taip kartais nedaug reikia.
Parašiau bičiulei, prašydama šiokios tokios pagalbos. O ji ėmė ir prisipažino, jog darbų turi tiek, kad tuoj apsiverks, nebeatlaiko įtampos...
Pagalvojau - retam tokios situacijos nežinomos. Kai galva sukasi nuo nebaigtų, „degančių“ darbų virtinės. Tuomet parašiau jai, sakau jei tik gali, atidėk porai minučių visus darbus, ir pasimelsk mažumėlę. Tiesiog nukreipk savo žvilgsnį į Viešpatį, paprašyk Jo pagalbos, nukreipimo, patikėk Jam savo naštas... O aš taip pat už tave pasimelsiu.
Ir man taip pat reikėjo į šalį atidėti savo darbus. Kad galėčiau maldoje užtarti brangų Jam žmogų... Tai nebuvo ilga malda, bet tikrai nuoširdi. Tikiu ir vis dar mokausi tikėti, kad Dievas girdi VISAS mūsų maldas.
Po keletos valandų bičiulė parašė: Ačiū labai už maldas, akivaizdžiai suveikė. Tokia ramybė atėjo... Ir visą laiką buvo eilutė galvoje, kad „Aš galiu viską Tame, Kuris mane stiprina.“ Labai ačiū, spėjau labai didelį darbą padaryti...
Čia pat prisiminiau, kaip visai neseniai paprašiau draugės pasimelsti (sakau, nereik už mane daug melstis, trumpai, tiesiog...), paprašyti Dievo, kad padėtų man pasninkauti. Sakytų kas nors sutapimas, bet tai buvo atsakymas - jau kitą dieną pasninkavau...
Mūsų Dievas nuostabus!
Norisi pajuokauti - kai jus „užspaus“ degantys darbai, parašykite man - aš už jus pasimelsiu! Kalbant rimčiau - išties, melskimės vieni už kitus, nebijokime draugams atverti tikrųjų dvasinių poreikių. Juk geriau trumpa malda, nei jokios maldos. Tikiu, kad tai bus dar ir dar viena proga matyti nuostabius Dievo atsakymus.
A. U.