Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“. Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo (Mt 6, 31-34).
Kiekvieną kartą, kai atsiverčiu šį Viešpaties žodį, suklūstu. Mano Viešpats taip tiesiai, atvirai ir akivaizdžiai moko mane pasitikėjimo. Moko gyventi dangiško Tėvo akivaizdoje, moko žinoti, jog Jam tikrai yra žinomi visi mūsų žemiški klausimai, rūpesčiai bei poreikiai.
Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite... - ar kada nors tai perskaičius nekilo mintis: „aha, lengva pasakyti, nesirūpinkite...“. Tiesą pasakius, daug kartų (vis dar) pagalvoju panašiai - jei neklausiu, ką valgysiu ar kuo rengsiuos, tai vis aptinku savy tokią tūnančią nebylią baimę: „o kaip bus rytoj?.. O jeigu... nebus?“.
Paradoksalu, kaip kartais net be galo rami ir viskuo aprūpinta kasdienybė gali virsti audra sieloje... Rodos, gyvenk ir džiaukis. Bet ne. Būtinai tos mintys, lyg kokios skruzdės neleistinoje vietoje sulenda galvon... Ir jei nebudėsi, žiūrėk, baimės takas pramintas, „darbas“ vyksta, „skruzdėlynas“ didėja.
Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Ar šito nepakanka, kad pasitikėčiau Dievu, kuris ne tik Viešpats, Valdovas, bet ir mano Tėvas? Viešpats, besirūpindamas manimi ne tik pasako, kad Jis ŽINO, bet taip pat nurodo, ko turėčiau siekti, ieškoti, kad tas žinojimas būtų veiksnus, tikras, gyvas...
Pirmiausiai ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Kaip dažnai šis raginimas mano sieloje skamba lyg pranašystė: Viešpats tiesiog tai primena vėl ir vėl, šnabždėdamas į mano širdį bei drąsindamas: pirmiausiai ieškok Dievo Karalystės. Pirmiausiai. Ieškok. Dievo Karalystės.
Lyg grąžintų mane į kelio pradžią. Teisingo, tikro kelio. Nors aš vėl ir vėl, pradėjus eiti tuo keliu, nukrypstu į šoną... Atsivertusi Dievo žodį ir vėl skaitau: Pirmiausiai. Ieškok...
Ir vėl atsidūstu, kad Dievo karalystė likus tikrai ne „pirmiausioje vietoj“. Įdomiausia, kad tai kaip tik širdies dalykai. Mat išoriniame pasaulyje niekas gali nė akies krašteliu nepastebėti, kas pasikeitė tavy, jei PIRMIAUSIAI pradėjai ieškoti Dievo karalystės ar jei kaip tik pirmiausiai pradėjai statyti ir daryti viską pats.
Regis, Dievo valios vykdymas mano gyvenime prasideda kaip tik šioje vietoje: kai pradedu ieškoti Dievo karalystės VISŲ PIRMA. Kai imu galvoti, o ką gi būtent man reiškia šie žodžiai? Kaip būtent aš keičiuosi, kai imu Dievo karalystės ieškoti visų pirma? Kaip keičiasi mano elgesys, dienotvarkė?
Įstabiausia, kad Dievo karalystė nėra atstumianti. Tai gyvybę teikianti jėga. Tai yra tai, ko ypač reikia mano sielai, širdžiai, protui. Dievo karalystė yra tas pamatas, ant kurio turėtų būti statomas visas mano gyvenimas... Prašau, Viešpatie, mokyk mane PIRMIAUSIAI ieškoti Tavo karalystės. Mokyk suprasti, ką reiškia PIRMIAUSIA.
Taip, išties pasitaiko, kai žmonės perskaitę šiuos žodžius meta visus įsipareigojimus ir atsiduoda begaliniai „dvasingam dvasingumui“. Tačiau netikiu, kad Viešpats kalbėtų apie apsileidimą. Atvirkščiai, tenka dar labiau pasitempti, kad galėtum ieškoti Dievo karalystės, ir kad tai taptų prioritetu mano gyvenime.
Taigi, nesirūpinkime rytdiena... Rūpinkimės tuo, kaip šiandien ir visų pirma ieškosime Jo karalystės.