Kadaise buvau plaukikė. Gal nuo tų laikų išliko poreikis kur nors plaukiojant būtinai pasinerti. Jei nepasineriu - maudynės „nesiskaito“. Beveik tas pats, kas pabraidyti...
Dabar labiau už viską trokštu pasinerti į Dievo žodžio vandenį... Kaip padaryti, kad nardyčiau tiek, kiek trokšta širdis?
Išplaukčiau tik įkvėpti oro - susitvarkyti žemiškuosius įsipareigojimus. Ir pasinerčiau vėl ir vėl. Vėl ir vėl. Pasaka apie amfibiją išties nebloga. Tikrasis gyvenimas vyksta ten... Tikrovė, kurią taip trokštu matyti, apčiuopti...
Viešpatie, kaip maudžia širdį ilgesys! Žmonės ilgisi kalnų, arba vandenynų, įdomių kelionių, o aš taip ilgiuosi, kada pasinersiu į Tavo žodžio vandenis ir juose pasiliksiu...
Pasinėrus taip trokštu girdėti Tave. Trokštu įsiklausyti, įsiklausyti pakankamai...
Anądien pasinėriau į šią vietą: Paulius, Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių bažnyčiai Dieve Tėve ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! Mes visada dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose, nuolat minėdami jūsų tikėjimo darbus, meilės triūsą bei vilties ištvermingumą mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje žinodami, Dievo numylėtieji broliai, jūsų išrinkimą (1 Tes 1,1 -4).
Ar jaučiate, kiek daug gyvenimo šiuose žodžiuose, kokie neįtikėtini rifai saugo jų prasmes... Užrašyta istorija, paties Dievo ir Jo žmonių, kurie buvo, neabejotinai, įkvėpti Jo. Kaip tai didinga, kai Dievo bendradarbiai tarnauja bažnyčiai „Dieve Tėve ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje“. Juk tai dangus žemėje, juk tai Jo pašauktieji ir išrinktieji, kuriuos Dievas išgelbėjo, nuplovė savo brangiu krauju. Kiek daug jie perduoda bažnyčiai, žinią iš paties Dievo... „Malonė jums ir ramybė nuo Dievo..........“ - juk tai ne tušti žodžiai, ne šiaip gražūs žodžiai, kuriuos galėtume rasti palinkėjimų knygoje įvairiomis progomis... Dievo žmonės perduoda žinią, iš Viešpaties, jie yra įgalioti, palaiminti tai daryti... Jie patys kupini malonės ir ramybės, nes gyvena su Juo, aukodami savo gyvenimus Jam.
Mes visada dėkojame Dievui už jus visus...
Kokia dovana ir duotybė būti tuo, už kurį kažkas gali padėkoti Dievui. O jei dėkoja Jo tarnai, Jo apaštalai? Galbūt tu skaičiuoji paskutinius pinigėlius duonai, galbūt raudi dėl neatsakytų poreikių, galbūt dėl nesėkmingų santykių ar sudėtingų aplinkybių... tačiau tuo pačiu kažkas slaptoje už tave meldžiasi, ant kelių žeminasi prieš Dievą ir lieja dėkingumo ašaras. Už tave. Kad tu esi, kad vis dar pasitiki Juo, kad esi ištikimas Jo mokinys...
Nuolat minėdami jūsų tikėjimo darbus, meilės triūsą bei vilties ištvermingumą...
Dievo tarnai mini tikėjimo darbus, meilės triūsą bei vilties ištvermingumą. Girdžiu dangų. Ar girdit ir jūs? Įsiklausykite... Dangus šiandien mini visus tuos, kurie pasižymi nuoširdžiais ir ištikimais, Jo paties įkvėptais tikėjimo darbais, meilės triūsu bei vilties ištvermingumu. Girdžiu dangų tuose, kurie pasižymėjo šiomis dorybėmis. Ir šiandien dangus šaukia dangų. Dangus danguje šaukia dangų visuose mumyse. Kad būtų Jo valia mumyse ir per mus. Kad atsivertų tikėjimo darbai, ryžtas gyventi dėl Jo. Dėl Jėzaus.
Regis, girdžiu ir matau Viešpatį, kaip Jis, vaikščiodamas Rojaus soduose suklūsta ir stabteli visuomet, kai kažkas pasižymi tikėjimo darbais. Visuomet, kai kažkas parodo vilties ištvermingumą ar tęsia darbus iš meilės ir meilėje. Kristus visuomet tai pastebi. Jis sumokėjo savo paties gyvybe, kad Jo žmonės galėtų, įgytų gebėjimą pasižymėti Jam patinkančiais darbais. Ir kiekvienas, kuris paklūsta ir atsiduoda Jam, negali likti Jo nepastebėtas - juk tikėjimo darbai, meilės triūsas bei vilties ištvermingumas liudija atsaką, gilų ir tyrą atsaką į Kristaus auką.
Apaštalai tęsia: Nes mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir su tvirtu įsitikinimu. Jūs žinote, kaip mes pas jus elgėmės jūsų labui. Ir jūs pasidarėte mūsų ir Viešpaties pasekėjai, priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu, ir taip jūs tapote pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems (1 Tes 1, 5 -7).
Jau turiu įkvėpti oro, nes nunėriau pernelyg giliai. Jaučiu spaudimą ausyse... Viešpatie, kaip taip gali būti - didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu? Džiaugsmas ir suspaudimas? Viename kūne, vienoje sieloje?
Įkvėpsiu oro ir pasinersiu vėl, nes be galo, be galo trokštu Šventosios Dvasios teikiamo džiaugsmo - ne tam, kad pasirodyčiau prieš kitus, bet kad tikėjimo dvasia persmelktų mano sielą. Kad Jo teisumas, ramybė ir džiaugsmas pripildytų ir perpildytų mane, net jei mano kely daugiau klausimų nei atsakymų, net jei vis dar persekioja neatsakytų maldų šešėlis... Juk žinau, - mano Viešpats yra kartu su manim, Jis mane veda. Jis nugalėjo mirtį ir veda savo tautą Kristaus pergalės eisenoje.
-
... Ir kai išnersiu - tegu Tavo džiaugsmas lydi mane, vaikščiojant Tavo keliais. O jei ne, aš ir vėl panersiu gilyn, kol išmoksiu džiaugtis. Tavyje, Viešpatie. Tavo teikiamu džiaugsmu. Amen.
Aurelija Umbrasienė