[Kad] galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą... (Ef 3, 17 - 18)
Krikščionybė unikali savo visuotinimu, savo platumu ir gelme...
Jos nesunaikina laikmečiai, nesustabdo valstybių sienos ar santvarkos, neužgožia mokslas ar kultūra... Kristaus pažinimo lobių „iki dugno“ nepajėgia išsemti net žymiausi išminčiai, tačiau širdimi regėti Kristų ir Jo atperkančią jėgą gali ir neraštingas žmogus. Suvokę mirties vertą savo nuodėmingumą Jo Kryžiaus akivaizdoje suklumpa ir karalius, ir vergas... o tuomet dar sykį krinta ant kelių iš dėkingumo už lygiai brangią išganymo malonę. Tas, kuris gręžėsi į Jėzų savo mirties valandą nėra menkesnis krikščionis už tą, kuris šaukėsi Viešpaties nuo mažų dienų. Tūkstančiai krikščionių aukojo ir tebeaukoja savo gyvybes, kad tik išliktų ištikimi Jam, o šimtai milijonų kaip auką atneša kasdienį gyvenimą, stengdamiesi Jam patikti... Savo jaunikio besiilginti nuotaka niekuomet netampa sukriošusia sene - sustabarėjusia ar atsilikusia... ir net jei kartkartėmis atrodo, kad taip įvyko, nuolat savyje atsinaujinanti Bažnyčia Dvasios paliesta ir vėl atskleidžia savo grožį. Ar visa tai būtų įmanoma, jei ne beribė Kristaus meilė, kuri niekuomet nepavargsta, niekuomet nenusivilia, niekuomet nepralaimi?
Koks didis, koks neaprėpiamas ir neišsemiamas šaltinis esi Tu, Viešpatie, ir tuo pat metu - dovanai prieinamas kiekvienam! Tenepaliausime Tau už tai dėkoti.
D. J.