Bet Viešpats man pasakė: „Pakanka tau mano malonės....“ (2 Kor 12, 9)
Visai neseniai klausiau Pasaulinės lyderystės konferencijos pranešimų, ir nejučia širdin įslinko truputis liūdesio.
Vienos po kito mintyse kilo kažkada padarytos klaidos ir nesėkmės, galbūt tuščiai iššvaistyti metai, prarastos galimybės, svajonės, kurios jau nebeišsipildys. Atrodė, kad... malonės man nepakako.
Atrodė, reiktų tik dar lašelio malonės, kad tiek įsisenėjusios, tiek naujai iš kažkur išlendančios nuodėmės prarastų savo patrauklumą. Tiesa, iš Jo malonės akys atsiveria, ir tuomet nuodėmingi dalykai pasirodo visu savo „grožiu“ - tarsi pūvančių ir nuodingų atliekų krūva. Bet galbūt malonės nepakanka, kad aiškus žvilgsnis aptemsta, kūniška prigimtis vėl ima viršų ir šaukia, vilioja, ragina išsivolioti įvairaus gylio ir bjaurumo purve... Rodos, taip sunkiai atsistoju iš liūno, kad ir vėl parkrisčiau...
Atrodė, jog malonės nepakanka, kad ji išgydytų tiek mano pačios nuodėmingumo, tiek nuodėmės pažeisto pasaulio padarytas žaizdas ir randus. Nelaimių, klaidų ar aplinkybių smūgiai kartais būna greiti lyg kardo kirčiai - nespėji apsidairyti, ir jau nėra kažko tavyje, kažkas nukirsta, kažkas sužalota, kažkas kraujuoja... Tiesa, Raštas kalba, kad Jo žaizdomis esame išgydyti, bet galbūt malonės nepakanka, kad tos žaizdos išgytų tobulai, kad neliktų randų, dažnai pasireiškiančių kaip iškreiptas mąstymas, neadekvatus elgesys, sunkiai suvokiamas pasyvumas ir pritrėkšta savivertė?..
O kad taip dar truputis Visagalio Dievo malonės, kuri padėtų išsiveržti kažkur viduje slypinčioms jėgoms ir galimybėms! Kartais, atrodo, jauti tarsi vandenį arbatinuke kunkuliuojančias idėjas, iniciatyvas, troškimus ar net gebėjimus. Pakunkuliuoja... ir išeina kaip garas... o gal dar blogiau - tampa senu raugu... Tikriausiai trūksta trupučio malonės, kad jie galėtų išsiveržti iš to moliniu indu dar vadinamo kūno ir sielos apvalkalo, džiugintų ar praturtintų aplinkinius ir padėtų pašlovinti Viešpatį?
Tik, kai žvilgsnis nuo savęs nukrypsta į Jėzų, suvokiu, kad nors nuodėminga prigimtis vargins tol, kol gyvensiu kūne, Jo atpirkimo malonės pakako tobulai mane išteisinti, kad Jo akivaizdon vėl ir vėl stočiau be dėmės. Ir būtent tuomet, kai suklumpi, pakeli akis į Kryžių. Nors šiame pažeistame pasaulyje tenka kristi ir susižeisti bei neišvengiamas yra kūno ir sielos irimas, senėjimas ir galiausiai mirtis, Jo malonės pakako atgimdyti mane iš aukšto. Jo malonės pakako pakeisti nusistatymą, pakreipti žvilgsnį nuo mirtingo kūno, kuris jau nukryžiuotas su Kristumi, į šlovingą pažadą būti prikeltiems su Juo amžinajam gyvenimui. Jo malonės pakako, kad tarsi ugnis kauluose užsiliepsnotų troškimas pažinti Jį - Jo kančios gylį ir prisikėlimo jėgą, panašėti į Jį visame kame... Ir galiausiai, ar įmanoma išmatuoti tą iš malonės mums suteiktą privilegiją tarnauti Aukščiausiojo Visagalio Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo namuose? Tarnauti Tam, kurio didybei, išminčiai, gerumui ir geranoriškumui neprilygsta joks žemiškasis darbdavys, šeimininkas, vadovas ar prezidentas. Tarnauti ten, kur panoro Jis. Nejau Jis nepakankamai mus pažįsta, ar nepakankamai rūpinasi, ar į netinkamą vietą paskyrė? Atsakymas, ko gero, vienareikšmis kiekvienam Juo pasitikinčiam - Jo sprendimai teisingi mums ir pašlovinantys Jį. Juk Jo paties žodžiais tariant... pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume.
D. J.
Užrašas iliustracijoje „Mano malonės tau pakanka“.