Žmogus įspraudė elgetai į delną pinigėlį, aplankė našlę jos sielvarto valandą, našlaičiams paglostė galveles ir nupirko maisto, benamiams parūpino stogą virš galvos, kalėjime paguodė nuteistuosius, sunkiam ligoniui padavė stiklinę vandens, sušalusį aprengė šiltais rūbais ir... atliktus darbus pasižymėjo kryželiais savo gerų darbų sąraše.
Tačiau paskutinis visgi bus Dievo kryžius.
Kad ir kiek gerų darbų žmogus padarytų, dėl to jis netampa teisus Dievo akyse. Viešpaties akyse visi kūno darbai, kūniškas teisuolišmas, tėra suteršti skarmalai (Iz 64, 6). Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Svarbiausias yra tikėjimas, ir tik iš tikėjimo kylantys darbai yra priimtini Dievui (Hbr 11, 6).
Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, - sako apaštalas Paulius (Fil 3, 8-9).
Kai žmogus nebesilaiko savo teisumo iš įstatymo, bet priima tikėdamas Kristumi priima teisumą iš Dievo, jis nebesigėdi skelbti Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga - „dinamitas“ (graikų k. - δύναμις, dúnamis) - išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui.
Evangelijoje apsireiškia Dievo teisumas IŠ TIKĖJIMO Į TIKĖJIMĄ, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu (Rom 1, 16-17). IŠ TIKĖJIMO Į TIKĖJIMĄ, lygiai taip, kaip ir su atmosferos oru, kuriuo kvėpuojame: iš mamos įsčių „įkrentame“ į mus supantį orą, stipriai įkvepiame - iškvepiame...
Jėzus Kristus siunčia mus skelbti Evangeliją - ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius netaptų bereikšmis (1 Kor 1, 17).