Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas (II Kor 12, 10).
Ilgi krikščionybės šimtmečiai bei per tūkstantmečius nevystantys apaštalo Pauliaus tarnystės vaisiai tarsi apgaubė šį didį Kristaus tarną tam tikros mistinės didybės skraiste.
Visgi Šventasis Raštas liudija, kad būdami apaštalo Pauliaus amžininkais greičiausiai būtume pamatę prasto regėjimo (Gal 4, 15), neišvaizdų ir ne itin iškalbų vyrą (II Kor 10, 10), persekiojamą tiek judėjų, tiek pagonių, nuo kurio ne kartą nusigręžė net artimi bendražygiai (pvz., II Tim 2, 10). Žvelgiant šio amžiaus akimis, beveik nevykėlį... Kaip gi jam pavyko tiek daug nuveikti ir pelnyti tokį autoritetą?
Galbūt tokią vaisingą tarnystę lėmė graikų ir judėjų mokytojų išlavintas apaštalo protas? Per jį pasireiškiantys ženklai ir stebuklai, kuriais Šventoji Dvasia patvirtindavo šio tarno išrinkimą? Tiesa, šie dalykai praturtino apaštalo tarnavimą, bet net pats Paulius apie juos kalbėjo labai santūriai (Fil 3 sk., I Kor 13 sk.). Tad kur gi slypi apaštalo galybė ir didingumas? Du svarbiausi dalykai nušviečia visą jo tarnystę nuo pat atsivertimo iki kankinio mirties. Visų pirma, tai nepajudinamas TIKĖJIMAS, kad Dievo Sūnus žmogus Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus už visų žmonių nuodėmes ir prisikėlė kiekvieno tikinčiojo išteisinimui. Antra, kad ši tiek kiekvieno įtikėjusiojo, tiek tautų, tiek žmonijos istoriją pajėgi pakeisti žinia skirta ir žydams, ir graikams, ir vyrams, ir moterims, ir ponams, ir vergams... Visiems, kurie išgirs ir įtikės. O kaip jie išgirs be skelbėjo?
Apaštalo Pauliaus pavyzdys rodo, kad pergalingam Kristaus kariui nereikalingi įspūdingai žvangantys ginklai, o veiksmingam Kristaus tarnui nebūtini jokie išorinio patrauklumo požymiai. Tvirtas tikėjimas ir nuolankus atsidavimas Dievui yra tai, kas iš tiesų keičia ir pačių Dievo tarnų, ir greta jų esančių žmonių gyvenimus. Kaip kažkas taikliai pastebėjo, „Kristaus kariai geriausiai kaunasi klūpodami ant kelių“...
Dalia Janušaitienė