Vilties festivalio moterų konferenciją „Jei radau malonę...“ prisiminus

2011 m. gegužės 14 dieną Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis“ vyko konferencija moterims „Jei radau malonę...“ (Est 5, 8). Tai vienas iš Vilties festivalio organizuotų renginių, skirtų tikintiesiems, tiksliau - tikinčiosioms.Į konferenciją rinkosi moterys ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Kėdainių, Raseinių, Tauragės, Druskininkų ir kitų miestų. Buvo miela matyti skirtingų evangeliškų bažnyčių moteris, drauge šlovinančias Viešpatį.

Nuo pat pirmųjų giesmių, kurias renginio metu giedojo Biržų senosios sekmininkų bažnyčios šlovintojų grupė, akordų Dievo malonė skatino atsiverti, nurimti ir žavėtis mūsų Kūrėju ir Karaliumi. Jo sukviestos išgirdome Nijolės Latužienės, Klaipėdos baptistų bažnyčios tarnautojos, paruoštą išsamią Esteros knygos apžvalgą ir jos pačios gyvenimo istoriją, kuri ne vieną paskatino naujai permąstyti savo kasdienes vertybes.

Registracija prieš susirinkimą

Praėjusiais metais Vilties festivalis vyko Latvijoje, tad patirtimi, kaip organizuoti ir kviesti žmones į Vilties festivalį, dalijosi iš Latvijos atvykusi viešnia Livia Lame, vadovavusi Vilties festivalio moterų komitetui Latvijoje. Atskleidusi mums savo išgyvenimus - skaudžią vyro netektį, - ji ragino pastebėti tas netikinčias moteris, kurios savo patirtimi yra panašios į mus: galbūt jos mamos, kaip mes, gal močiutės, kaip kai kurios iš mūsų, o gal - našlės... Būkime atviros ir jautrios pastebėti šalia esančius žmones.

Vilties festivalio direktoriaus
V. Hammo sveikinimo žodis

Viktoras Hammas, Vilties festivalio direktorius, trumpai pristatė patį Vilties festivalį bei taikliai pastebėjo, jog moterys, skirtingai nei vyrai, visada sugeba užmegzti ryšius su daugeliu žmonių, tad, tikėtina, ir į renginį jos pakvies daugiau žmonių. Moterys visur lydėjo Jėzų ir prieš 2000 metų. V. Hammas šmaikštavo, kad jei ne moterys, bažnyčiose daugelis darbų nebūtų padaromi - mat, kol „vyrai rūpinasi titulais, moterys tarnauja“, - kalbėjo svečias.

 

Biržų senosios sekmininkų bendruomenės
šlovinimo grupė

Po pietų pertraukos klausėmės Vilniaus katalikų Šv. Jonų bažnyčios Gospel choro atliekamų nuotaikingų spiričiuelių. Vėliau išgirdome Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorės Anželikos Krikštaponienės Esteros istorija paremtą pamokslą apie moteris, kurios neša viltį ir malonę. Renginio pabaigoje buvo pristatytas ir visas Vilties festivalio moterų komitetas, o kiekviena renginio dalyvė gavo po gėlę.

 

Po renginio paprašiau pagrindinių kalbėtojų pasidalinti įspūdžiais.

Nijolė Latužienė, Klaipėdos baptistų bažnyčios tarnautoja:

 

Klaipėdos baptistų bažnyčios tarnautoja
N. Latužienė bei L. Lame,
moterų komiteto Latvijoje vadovė

Mano įspūdžiai apie konferenciją labai geri. Yra tekę dalyvauti moterų konferencijose Maskvoje, Minske, Rygoje, bet tai buvo baptistų sąjungos moterų padalinio organizuotos konferencijos. Tokioje - tarpkonfesinėje - dalyvavau pirmą kartą. Nuo pat pirmųjų akimirkų pajutau šilumą, draugišką atmosferą. Manau, kad visos dalyvės išgirdo, ką kalbėjo Livia Lame: nesvarbu, iš kokios bažnyčios esame, kokiai konfesijai priklausome, mūsų tikslas vienas - kad žmonės išgirstų Evangeliją ir atsilieptų į Kristaus kvietimą. Tas šeštadienis man buvo tarsi oazė su gausiu malonės lietumi ir gaivinančiais Dvasios vėjo gūsiais. Tik, kaip minėjo ir pastorė Anželika, moterys yra smalsios, tad man norėjosi bent jau į konferencijos pabaigą sužinoti, kiek moterų joje dalyvavo, kokioms bažnyčioms atstovavo... Na, bet statistika nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia, kad jautėme Kristaus buvimą tarp mūsų. Tikiu, kad visos išsiskirstėme praturtėjusios, sustiprėjusios, pasiryžusios melstis dėl Vilties festivalio ir pagal išgales prisidėti prie šio renginio. Teduoda Dievas, kad per Lietuvą

nuvilnytų atbudimo banga!

 

Anželika Krikštaponienė, Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė:

 

Iš dešinės į kairę: pertraukos metu - moterų komiteto Lietuvoje vadovė R.Kiburytė -Tabarauskienė, Šiaulių bažnyčios Tiesos žodis" pastorė A. Krikštaponienė ir N. Latužienė

Pirmiausia

noriu padėkoti Vilties festivalio valdybai ir moterų organizaciniam komitetui už suteiktą pasitikėjimą bei didelę garbę tarnauti šioje konferencijoje. Nors ekumeniniame moterų renginyje dalyvauju ne pirmą kartą, ši konferencija, skirta Lietuvos evangeliškų bažnyčių moterims, man buvo didelė ir įvairiopa Dievo dovana bei nauja patirtis.

Pirmą kartą sutikau tokį didelį būrį sesių iš skirtingų Lietuvos evangeliškų bažnyčių, su kuriomis dar nė karto neteko susitikti, nors tarnaujame toje pačioje nedidelėje mūsų šalyje. Labai džiaugiuosi asmenine pažintimi su kita konferencijos kalbėtoja gerb. sese Nijole Latužiene, kurios nepaprasta, plunksnos verta tikėjimo ir gyvenimo istorija, turtinga tarnystės Viešpačiui patirtis mane asmeniškai sujaudino, padrąsino ir praturtino. Taip pat ir Biržų senosios sekmininkų bažnyčios šlovintojos šį renginį papuošė joms Šventosios Dvasios suteikta spalva.

Ši konferencija buvo nuostabi galimybė ne tik susitikti su gerai pažįstamomis sesėmis iš savo konfesijos, bet ir pažinti daug kitų moterų, jaunų ir vyresnių, ištikimų Viešpaties tarnaičių iš įvairių bažnyčių. Ne viena moteris po pamokslo priėjusi dėkojo už girdėtą žodį, džiaugėsi pirmą kartą išgirdusi mane pamokslaujant. Tai, žinoma, maloniai nustebino... Kai kurios buvo skaičiusios tik mano straipsnius laikraštyje „Ganytojas“ ar internetines publikacijas. O dabar susitikome, susipažinome, viliamės ir vėl pasimatyti Jo laukuose. Dvejoju, ar kitomis aplinkybėmis būčiau sutikusi tokį šaunų būrį pasišventusių Kristaus sekėjų. Kartais savo tikėjimo kely, skirtingose situacijose ar tarnystės laukuose, galime pasijusti vienišos, kaip Elijas. Bet tokie tikinčiųjų suėjimai parodo, kad Dievas turi dar „septynis tūkstančius savo tarnų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalą“, kaip buvo pasakyta šiam Senojo Testamento pranašui.

Tą šeštadienį nuoširdūs santykiai ir šiluma, jauki atmosfera, sesių įsijautimas į pamokslaujamą žinią, geranoriškas pamokymų priėmimas ir stebino, ir džiugino, ir gaivino širdį. Iš maldų ir šlovinimo žodžių visos Dievo dukterys kartu pynėme vientisą vilties bei malonės juostą mūsų Viešpačiui Jėzui ir savo šaliai.

 

***

Salėje

Dievo akivaizdoje radusios malonę, mes, tikinčiosios, moterų konferencijos metu buvome raginamos neužlaikyti gautos malonės, bet dalintis ja su kitais žmonėmis mūsų tautoje, tapti tomis viltį ir malonę nešančiomis moterimis, kviečiančiomis savo pažįstamus, bičiulius ir šeimynykščius, kuriems reikalinga vilties žinia, į š. m. rudenį (spalio 29-30 d.) vyksiantį Vilties festivalį. Jo metu visos turės daugybę progų patarnauti tiek maldomis, tiek ir ruošiant maistą ar pasitinkant svečius. Jau šio moterims skirto renginio metu buvo galima užpildyti anketą, nurodant, kur galvojame prisidėti. Apie savo norą prisijungti prie Vilties festivalio vis dar galima pranešti jo organizatoriams telefonu ar el. paštu (žr. www.viltiesfestivalis.lt).

Ši moterų konferencija, galima sakyti, buvo skirta būsimoms „mortoms“, kad kaip „marijos“ pabūtume prie Viešpaties kojų, susibičiuliautume, atgautume jėgas, leistume Dievui mus pamaloninti ir po to pačios kantriai neštume Jo malonę kitiems.