Jaunimo tarnavimų vadovai, atstovaujantys įvairioms bažnyčioms, kalba, jog kiekvienas jaunuolis yra svarbus. Krikščionių organizacijos „Jaunimą sujungiantis tinklas" (Youth Transition Network) koordinatorius Jeffas Schadtas teigia: „Baiminuosi, kad bažnyčiose terminas „prarastieji" vartojamas ne visai korektiškai, kalbant tik apie neišgelbėtus žmones <...>. Tačiau Jėzus taip pat kalbėjo apie prarastąją avį - vieną iš Jo gardo avių. Ar mes skiriame pakankamai reikšmės tam, kad vienas ar kitas tikintysis užveria bažnyčios duris?" Schadtas, remdamasis sociologinių tyrimų duomenimis, paminėjo, kad tūkstančiai jaunų žmonių palieka bažnyčias, įstoję į aukštąsias mokyklas. Net 65 -94 procentai aukštųjų mokyklų studentų įstoję liaujasi lankyti bažnyčią.
Kodėl jaunuoliai palieka bažnyčias, kokius prioritetus jie renkasi? Ar jų pasitraukimas ilgalaikis? Į šiuos klausimus ieškoma atsakymų, pasitelkiant sociologinių apklausų duomenis, kalbant su jaunais tikinčiaisiais. Kai kuriuos atsakymus į panašius klausimus pateikia sociologinius tyrimus vykdanti krikščioniška bendrovė „Barna grupė" (The Barna Group - nuo 1984 metų veikianti bendrovė, kuri atlieka tyrimus ir bendradarbiauja su krikščionių tarnavimais, ne pelno organizacijomis, žiniasklaidos atstovais) (2008 metų pradžioje atliktas tyrimas) bei Pietų baptistų konvenciją (konvencija vienija apie 16 milijonų tikinčiųjų) atstovaujanti organizacija LifeWay.org (2007 metų pabaigoje atliktas tyrimas). Tyrimai buvo atliekami telefonu visoje Amerikoje, kiekvieno tyrimo metu pagal specialią metodiką buvo atrinkta apie tūkstantį respondentų (Pavyzdžiui, Barna Group tyrimas dusyk atliktas telefonu, atsitiktinai atrinkus 1006 suaugusius žmones, vyresnius nei aštuoniolikos metų. Pagal pasirinktą metodiką tyrimo paklaida siekia apie 3 procentinius punktus, esant 95% patikimumo lygiui.)
Sociologinio tyrimo, kurį atliko LifeWay, rezultatai patvirtina, kad jauni žmonės masiškai palieka bažnyčias. Daugiau nei du trečdaliai suaugusių jaunuolių, kurie nuolat (ne rečiau kaip dusyk per mėnesį) lankydavo protestantiškas bažnyčias, sulaukę 18 - 22 metų amžiaus, nustojo reguliariai lankytis susirinkimuose.
Kai kurie apklaustieji sakė, jog šis „atšalimas" buvo laikinas, tačiau 34 procentai nustojusių lankytis bažnyčioje ir sulaukę trisdešimties metų negrįžo į bendruomenę.
„Skaičiai, atskleidžiantys bendruomenių mažėjimą, kelia nerimą" - kalbėjo LifeWay Reasearch direktorius Edas Stetzeris, pristatydamas šios krikščioniškos organizacijos atliktą tyrimą Pietų baptistų konvencijoje. - „Atlikdami tyrimą, stengėmės suvokti, kokia yra reali situacija. Išvados, be abejonės, nėra džiuginančios. Tačiau tyrimas galbūt pasitarnaus bažnyčioms stiprinant bendruomenes, ieškant sprendimų. Juk žinodami žmonių pasitraukimo priežastis, geriau suvokiame, kaip jiems padėti."
Paaiškėjo, jog daugelis jaunų žmonių, kurie nustojo lankytis bažnyčiose, iš anksto negalvojo taip pasielgti. Tik 20 atsitraukusių jaunuolių pripažino, kad stodami į aukštąją mokyklą jie jau ruošėsi nebelankyti bažnyčios studijų metu.
Apsisprendimas nebelankyti bažnyčios dažnai buvo susijęs su pasikeitimais gyvenime. Tačiau 27 procentai apklaustųjų nurodė: „Aš tiesiog norėjau pailsėti nuo bažnyčios." Studijos aukštojoje mokykloje buvo antroji pagal reikšmingumą priežastis - ją nurodė 25 apklaustųjų; 23 procentai tvirtino: „Atsakomybė darbe trukdė man lankytis bažnyčioje", o 22 procentai persikėlė gyventi „pernelyg toli nuo savo bendruomenės, kad joje lankytųsi."
Daugiau nei pusė (52 procentai) apklaustųjų tvirtino, kad jų pasitraukimą iš bažnyčios lėmė „religiniai, etiniai ir politiniai įsitikinimai". 18 procentų sakė: „Aš nepritariau bažnyčios pozicijai politikos ar socialiniais klausimais"; 17 procentų tvirtino: - „Bažnyčioje lankydavausi tik tam, kad pamaloninčiau artimuosius"; 16 procentų nebenorėjo būti tapatinami su bažnyčia ar organizuota religija; 14 procentų ėmė nebesutikti su bažnyčios mokymu apie Dievą.
Asmenys, kurie nurodė, jog paliko bažnyčią dėl pastoriaus ar kitų bažnyčios narių, taip pagrindė šį sprendimą: „Bažnyčios nariai smerkė ir pernelyg kritikavo kitus" (26 procentai), o 20 procentų tikino nejautę bendrumo su kitais bažnyčios žmonėmis.
Stetzeris pripažino, jog dėl jaunų žmonių pasitraukimo kritikuojami jaunimo tarnavimai. „Žmonės jau kuris laikas priekaištauja jaunimo tarnavimams. Bet mes, manau, uždavėme žmonėms nelengvus klausimus. Atlikome tyrimą ne tam, kad imtume išsigandę šaukti: „Ak, dangus griūva", o kad paklaustume savęs: „Ką turime daryti, kad padėtis keistųsi?"
Kodėl žmonės sugrįžta į bažnyčias? Kiek daugiau nei pusė asmenų, palikusių bažnyčią ankstyvoje jaunystėje, vėl ima dažniau lankytis joje sulaukę maždaug trisdešimties metų amžiaus.
Pagrindinė priežastis, lemianti sugrįžimą - šeimos ar draugų raginimas. Tarp asmenų, kuriems padėjo grįžti artimieji, 39 procentai nurodė, jog juos drąsino tėvai ir kiti šeimos nariai, 21 procentas nurodė draugus.
Asmenys, kurie apsisprendė patys, neraginami, teigė „paprasčiausiai norėję grįžti" (34 procentai) arba tvirtino: „Jaučiau, kad Dievas šaukia mane grįžti į bažnyčią." (28 procentai)
Kitos grįžimo priežastys: „Susilaukiau vaikų ir supratau, kad jie privalo lankyti bažnyčią" (24 procentai); arba: „Susituokiau ir noriu lankytis bažnyčioje kartu su savo vyru ar žmona" (20 procentų).
Yra ir pasiliekančiųjų. Ne visi jaunuoliai, sulaukę 18-22 amžiaus, pasitraukia iš bažnyčių. Ištikimai pasiliekantys jose tvirtina: „Bažnyčia neatskiriama nuo mano kasdienio ryšio su Dievu" (65 procentai); „Norėčiau, kad bažnyčia padėtų man priimti kasdienius gyvenimo sprendimus" (58 procentai). Tai svarbiausios priežastys likti bažnyčioje. Apie pusė apklaustųjų mano, kad bažnyčia padeda jiems tapti geresniais, 42 procentai „pritaria bažnyčios tikslams bei veiklai."
Asmenys, neapleidę bažnyčios ankstyvoje jaunystėje, paprastai ir pasilieka joje. Tik apie 6 procentus tokių asmenų liaujasi lankę bažnyčią brandesniame amžiuje.
„Jei iš Dievo malonės jauni žmonės suvokia, kad bažnyčia yra gyvybiškai svarbi jų gyvenimo dalis, ir nusprendžia nenustoti lankęsi, jie išlieka ištikimi" - tvirtina vienas LifeWay Research atstovų naujienų agentūrai USA Today. Stetzeris papildė šią mintį: „Jauni žmonės tikisi iš jaunimo tarnavimo kur kas daugiau, nei pasmaguriauti pica. Jie tikisi, kad bažnyčia mokys juos eiti gyvenimo keliu. Jei, įžengę į suaugusiųjų pasaulį, jie ir toliau mato, kad būdami bažnyčioje gali gyventi kitokį gyvenimą, jie lankysis ir toliau."
Didžiausi įspūdį LifeWay tyrėjams padarė tai, kad apsisprendimą būti ar nebūti bažnyčioje smarkiai lemia tarpusavio santykiai bei tėvai, kurie gali išugdyti vaikuose krikščionių tikėjimą.
LifeWay atliktame tyrime buvo apklausta daugiau nei tūkstantis 18-30 metų amžiaus asmenų, kurie paauglystėje bent vienerius metus reguliariai lankė kokią nors protestantišką bažnyčią.
Spaudai rengiamos knygos „Jei Dievas išnyksta" autorius Dave‘as Sanfordas tvirtina, jog tema, kodėl milijonai tikinčiųjų palieka bažnyčias ir nebegrįžta į jas, krikščionims tarsi tabu. Bažnyčių nesugebėjimas kalbėti šiuo klausimu irgi neskatina tikinčiųjų apsigalvoti.
„Kai kurie krikščionys jaučiasi praradę tikėjimą" - kalbėjo autorius kasmet rengiamoje Evangelikų spaudos asociacijos konferencijoje Portlande. Jie nepraranda išgelbėjimo, tačiau praranda tikėjimą Biblija, pasitikėjimą bažnyčia bei krikščionių tikėjimo išpažinimais.
Išėjimas iš bažnyčių tampa masiniu, pastaraisiais metais jas paliko daugiau nei 31 milijonas amerikiečių. Sanfordas, cituodamas Barna grrupės atlikto tyrimo rezultatus, kreipėsi į žiniasklaidos atstovus: „Jei verslas praranda 31 milijoną vartotojų, jis gali bankrutuoti. Toks žmonių praradimas - didžiausia krikščionybės krizė JAV, Kanadoje, kai kuriose Europos šalyse. Privalome apie tai prabilti."
Rengiamoje knygoje „Jei Dievas išnyksta: devyni kenkėjai tikėjimui, ir ką su jais daryti" Sanfordas išskiria devynias tikėjimo praradimo priežastis, kurias jis atskleidė klausydamasis žmonių, palikusių bažnyčias bei praradusių tikėjimą.
Dažniausiai krikščionys palieka bažnyčia, jausdamiesi „sužeistais". Kartais jie nepajėgia išsilaikyti dėl neatsakytų klausimų, kankinančių abejonių, kai kuriems atrodo, jog Dievas praeina pro šalį ar „išnyksta". Sanfordas paminėjo, jog ir pats buvo patyręs tokį tikėjimo praradimą, kai jį viena po kitos užklupo blogos naujienos, įskaitant dukteriai diagnozuotą endometriozę - lytinės sistemos susirgimą. „Jaučiausi, tarsi Dievas trenktų man smūgį po smūgio," - prisiminė jis. Nors Sanfordas tuo metu dirbo keliuose krikščioniškuose tarnavimuose - buvo Luiso Palau Evangelistinės asociacijos Leidybos ir interneto tarnavimo viceprezidentas, Evangelikų spaudos asociacijos narys - jo tikėjimas buvo visiškai sugniuždytas. Sanfordas nepajėgdavo netgi pasimelsti prieš valgydamas.
Vėl žvelgdamas į tą laiką, Sanfordas sakė suvokęs, jog Dievas panaudojo šią tikėjimo krizę padėdamas atsisakyti klaidingų įsitikinimų, ir jo tikėjimas tapo skaidresnis. Šią patirtimi jis dalinosi bei stengėsi būti šalia tų, kurie jaučiasi prarandą tikėjimą. Sanfordas taip pat tvirtino tikįs, jog vėl „atgavę tikėjimą" krikščionys gali tapti ypatinga jėga, gaivinančia bažnyčias. „Jei grįžote - grįžote geriems darbams. Grįžote degančia širdimi." - kalbėjo jis. Tokie žmonės gali pasiekti kitus, palikusius bažnyčias.
Sanfordas kreipėsi į krikščioniškąją žiniasklaidą, prašydamas „neužmerkti akių" prieš šią problemą, kreipti dėmesį į tai, kodėl tiek daug krikščionių palieka tikėjimą. „Jei tebetylėsime, išėjusiųjų skaičius per ateinančius trejus ar ketverius metus gali pasiekti 37 milijonus", - baigė Sanfordas.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christianpost.com ; http://www.barna.org/ ; www.lifeway.com
„Prarasti“ tikintieji jaunuoliai – didžiulė bažnyčių problema
Jauni krikščionys, kurie vaikystėje ir paauglystėje aktyviai dalyvavo bendruomenių veikloje, pradėję savarankišką gyvenimą, dažnai nebesieja jo su bažnyčia. Jaunų žmonių pasitraukimas į pasaulietinį gyvenimą, vertybių perkainojimas pastaraisiais metais įvardijama kaip viena didžiausių krikščionybės krizių JAV.