Ji kasdien skaito Bibliją, meldžiasi, klausosi šlovinimo giesmių ir pati jas gieda, bendrauja su kitais tikinčiaisiais. Kartą per keletą mėnesių ji skiria laiko tyloje pabūti su Dievu. „Darau visa tai, nes iš patirties žinau, kad reikia nuolat „suderinti" širdį ir protą su Dievu," - sako ji.
Jamesas Smithas taip pat vadina savo krikščionimi. Jis lankė bažnyčią vaikystėje, tačiau beveik nebesilanko joje tapęs jaunuoliu. Jis tiki Dievu, karts nuo karto dalyvauja presbiteronų pamaldose Manhetene, jei tik nebūna užimtas darbe (finansų srityje), kuriam skiria daug laiko. Jis nedalyvauja kitose bažnyčios veiklose, kurios skatintų dvasinį augimą. Jamesas turi Bibliją, bet nedažnai ją atsiverčia, o su malonumu leidžia laiką su draugais, kurie išpažįsta įvairius tikėjimus. Jamesas nėra įsitikinęs, kad Dievas skiriasi nuo Alacho, kurį garbina jo draugas musulmonas. „Nemanau, kad Dievas partrenks iš aukštybių tuos, kurie nesivadina krikščionimis," - mano Jamesas.
Dauguma JAV gyventojų laiko save krikščionimis (apie 70-80 %, skirtingų socialinių tyrimų duomenimis). Palyginus su kitomis pasaulio šalimis tikinčiųjų dalis yra reikšminga. Tačiau ne visi besivadinantys krikščionimis yra panašūs.
Žurnalas Christianity Today kartu su organizacija Zondervan Publishers atliko sociologinį tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau nei tūkstantis krikščionių, sulaukusių 18 metų. Buvo tiriama, kaip jie išpažįsta bei praktikuoja tikėjimą. Rezultatai padėjo išskirti panašiai išpažįstančių bei praktikuojančių tikėjimą krikščionių grupes - dvi iš jų apibūdina Hua bei Smitho pavyzdžiai. Iš viso tyrime išskirtos penkios reikšmingos grupės kurias sąlyginai galima pavadinti: „aktyviaisiais", „išpažįstančiais", „liturgijos", „asmeniniais" bei „kultūros" krikščionimis.
Kraštutinės grupės: „aktyvieji" (panašūs į Hua), kurie patyrė asmeninį susitikimą su Kristumi - šis susitikimas įkvėpė jų tikėjimą bei aktyvų dalyvavimą bažnyčios gyvenime. „Kultūros" krikščionys (panašūs į Smithą) mažiausiai sieja savo tikėjimo išpažinimą ar išraišką su Biblijos mokymu ar bažnyčia.
„Aktyvieji" krikščionys (19% apklaustųjų) tiki, kad išgelbėjimas ateina per Jėzų Kristų. Jie lanko bažnyčią, skaito Bibliją, palankiai priima bendruomenės vadovų poziciją. Skiria laiko ir jėgų asmeniniam tikėjimui vystyti, dalyvaudami bažnyčios gyvenime. Jaučia pareiga dalintis savo tikėjimu (79% taip ir elgiasi).
„Išpažįstantys" krikščionys (20% apklaustųjų) tiki, kad išgelbėjimas ateina per Jėzų Kristų. Daugiausia dėmesio skiria asmeniniams santykiams su Dievu ir Jėzumi. Jų išpažinimai panašūs į aktyviųjų, skiriasi tik elgesys: jie rečiau lankosi bažnyčioje, mažiau tarnauja, rečiau skaito Bibliją bei ne itin aktyviai dalinasi savo tikėjimu.
„Liturgijos" krikščionys (16% apklaustųjų) - jų daugiausia tarp katalikų ir liuteronų. Jie reguliariai lankosi pamaldose, yra aktyvūs ir tarnauja bažnyčiai ar bendruomenei. Pripažįsta bažnyčios autoritetą.
„Asmeniniai" krikščionys (24% apklaustųjų) - stambiausia bei jauniausia apklaustųjų grupė. Jie tiki Dievu ir daro gerus darbus. Paprastai turi Bibliją, bet jos neskaito. Domisi dvasiniais dalykais, bet dažnai, nesusijusiais su bažnyčia. Trečdalis visiškai nelanko bažnyčios, ir beveik nė vienas neužima vadovaujančios pozicijos bendruomenėje.
„Kultūros" krikščionys (21% apklaustųjų). Jų elgesyje bei galvosenoje krikščionybė užima nežymią dalį. Pripažįsta Dievą, bet pažinimas nėra asmeniškas. Nemano, kad Jėzus - išgelbėjimo ašis. Pripažįsta daugelį kelių, vedančių pas Dievą, bei teikia pirmenybę universaliajai teologijai.
Žurnalo Christianity Today darbuotojai aptarė tyrimo rezultatus su pastoriais bei religijos ekspertais. Buvo nustatyta, jog:
> vietinė bažnyčia nebėra svarbiausias dvasinio augimo šaltinis;
> bažnyčios privalo daugiau dėmesio skirti bendruomeniškumo stiprinimui;
> tikintieji pasauliečiai (t.y. ne dvasininkai) turi apsiginkluoti žiniomis, kad būtų Dievo ambasadoriais.
Tikėjimui - TAIP, bažnyčiai - GAL BŪT
Tyrimas atskleidė, kad maždaug pusė krikščionių, kurie lanko vietinę bažnyčia, tik minimaliai dalyvauja jos kasdienėje veikloje.
„Tikėjimas svarbus daugeliui žmonių, deja to negalima pasakyti apie bendruomenę," - teigia Bryanas Wilkersonas, Grace Chapel bažnyčios Lexingtono mieste, Masačiūsetso valstijoje vyresnysis pastorius. - „Žmonės nori vystyti ir dvasinę savo gyvenimų pusę, jie domisi Dievu, tačiau nėra patenkinti bažnyčia. Jie kalba: „Kodėl turėčiau klausytis senovinių giesmių bei nuobodžių pamokslų, kurie neatsako į mano kasdienius poreikius bei problemas?"
„Vis daugiau krikščionių nusivilia vietinėmis bažnyčiomis," - sako Dr. Michaleas Lindsay, Rice universiteto sociologijos profesorius asistentas, anksčiau konsultavęs Gallupo institutą (Gallupo institutas - žymi sociologinių tyrimų organizacija). Iš dalies tai lemia veiksniai, tiesiogiai nesusiję su vietinėmis bendruomenėmis, bet taip pat - mokymo bei vadovavimo silpnumas bažnyčiose.
Nemaža dalis krikščionių lanko bažnyčias, kuriose susirenka mažiau nei trys šimtai žmonių - daugeliui iš šių bendruomenių tenka nuolat riboti lėšas. Ankstesnės kartos buvo susitaikiusius su tuo, tačiau šiandien krikščionys kelia vis didesnius reikalavimus. „Šiandien tikintieji gali išklausyti puikaus mokymo, nuostabios muzikos, gauti gerų straipsnių per iPodą, televiziją ar internetą," - aiškina Wilkersonas. - „Jie išmoko apsipirkinėti [ir šioje srityje] ir tapo išrankesniais. Jie tikisi gauti tą patį ir vietinėje bažnyčioje. Tėvų kartoje bažnyčios narys buvo mokomas priimti savo pastorių bei būti ištikimu vietinei bažnyčiai. Bet dabar žmonių apetitai auga, ir jie nori gauti visa geriausią."
Wilkersonas yra didelės bendruomenės pastorius. Jis suvokia: „Tikriausiai mes nustotume skatinti tokį „apetitą", stengdamiesi atlikti geriausiai tai, ką sugebame. Tuo tarpu didesnėms bendruomenės atsiranda pagunda konkuruoti tarpusavyje ir stengtis tapti „ne prastesnėmis" už kitas.
Netgi tiems „asmeniniams" ar „kultūros" krikščionims, kurie paprastai nesidomi krikščioniškomis žiniasklaidos priemonėmis, galimybė pasiekti krikščionišką informaciją per televiziją ar internetu gali turėti reikšmės jų dvasiniam augimui. „Asmeniniai" ar „kultūros" tikintieji gali nesidomėti tradicinėmis krikščioniškomis laidomis. Bet esu įsitikinęs, kad jie kartais žiūri pavyzdžiui [Lakewoodo bažnyčios pastoriaus] Joelio Osteeno pamosklus per kabelinę televiziją," - teigia Lindsay. „Kultūros" krikščionys - tai tikinčiųjų grupė, kurie daugiausia laiko praleidžia žiūrėdami televizorių ar naršydami internete.
Kai kurie krikščionys šioms dienomis gali siekti dvasinio augimo netradiciniais būdais. Vietoj to, kad lankytų sekmadienio susirinkimus, jie renkasi asmeninį kelią ir individualius būdus dvasiniams poreikiams patenkinti. „Ateinančios kartos gali nebebūti bažnyčių nariais, vengti įsipareigojimų," - mano Joelis Hunteris, vyresnysis Northlando bažnyčios Longwudo mieste, Floridoje pastorius. - „Įprasti bažnyčių tarnavimai tampa vis mažiau reikšmingais nemažos dalies tikinčiųjų dvasiniam augimui."
Asmeniniai ar nuotoliniai santykiai?
Kyla pavojus, kad informacijos priemonių teikiamos galimybės ragina žmones patiems rūpintis savo dvasingumu. Galų gale jie praranda labai svarbų dvasinio augimo aspektą - bendruomenę su kitais tikinčiaisiais. Tikėjimo tapimas asmeniniu atitinka šiandienę individualizmo dvasią, bet vargu ar padeda krikščioniui išlaikyti gyvą tikėjimą ilgą laiką.
„Puiku, jei informacinės technologijos papildo krikščionių bendruomenę," - tvirtina Lindsay. - „Jos tampa problema, jei jūs nebeesate įsipareigojęs vietinei bendruomenei ir tampate Vienišuoju krikščionimi. Po kurio laiko jūsų tikėjimas gali tapti panašiu į drabužį, kurį panorėjęs apsirengiate, panorėjęs nusimetate."
Vietoj to, kad bažnyčių vadovai stengtųsi vėl laimėti bendruomenėms bažnyčios nebelankančius žmones, jie kartais teigia, kad nebūtina „asmeninius", „kultūros" tikinčiuosius ar nekrikščionis raginti jungtis į bendruomenę. Lindsay taip pat pastebi, kad dalis krikščionių, kurie nelanko bažnyčios „skiria daugia dėmesio asmeniniams ryšiams [su Dievu]. Kartais jie maitina savo tikėjimą namų bažnyčioje, ar vieni skaitydami Bibliją, ar lankydami mažas, nepriklausomas tikinčiųjų grupeles."
Namų bažnyčios JAV tampa vis reikšmingesnės. Goerge Barna (žymios krikščioniškos sociologinių tyrimų organizacijos Barna Group vadovas) 2007 metų kovo mėnesio leidinyje teigia, kad namų bažnyčios „gali tapti keliu trečiajam prabudimui JAV" ir kad pastaruosius pora dešimtmečių vos trečdalis tikinčiųjų belanko įprastus bažnyčių susirinkimus.
Pamatinė senoji tikinčiųjų evangelikų paradigma - skelbti Evangeliją, bei stengtis, kad klausytojai protu sutiktų su skelbiama žinia," - mano Kenas Fongas, vyresnysis Evergeerno baptistų bažnyčios Los Andžele pastorius. - „Bet naujoji paradigma yra kitokia. Ji kviečia kitus žmones eiti šalia manęs, žvelgti į mano gyvenimą ir jį tyrinėti, ir tokiu būdu rasti tiesos įrodymus. Jei Jūs pamatysite kažką patrauklaus - tai ir bus kvietimas taip pat sekti Jėzumi."
Dar vienas svarbus dalykas - būtina suprasti, kad senieji sėkmės matai gali nebetikti. Wilkersonas sako: „Turėtume praleistume ateinančius dešimt metų dalindamiesi savo gyvenimu su žmonėmis aplink mus bei ieškoti būdų, kuriais Evangelija vėl būtų išgirsta. Vietoj to, kad surengtume bažnyčios susirinkimus globos namuose, turėtume eiti ir ne vienerius metus tiesiog tarnauti žmonėms bei mylėti juos. Tol, kol jie paklaus: „Kodėl mumis taip rūpinatės?" Skelbdami tokiu būdu, galime ir nelaimėti 150 naujų Kristaus sekėjų kasmet. Galime netgi penkerius ar dešimt metų nematyti jokių rezultatų."
Bažnyčios, kurios stengiasi surinkti ir išlaikyti vietines bendruomenes, neturėtų pamiršti, jog tai, ką jos gauna priklauso nuo to, ką jos yra davusios. Evergreeno baptistų bažnyčia yra įsikūrusi Rosemeado rajone, kurio gyventojų dauguma - Azijos ar ispanų kilmės asmenys, gaunantys nedideles pajamas. Tuo tarpu į bažnyčią susirenka iš Azijos kilę žmonės, kurių pajamos vidutinės ar didesnės. Fongas stengiasi diegti savo bažnyčioje palankų požiūrį į gyvenančius šalia. „Kai mes mėginame skelbti Evangeliją kaimynų vaikams, savo bendruomenei sakome, kad darome tai ne vien todėl, jog būtume geri krikščionys. Mes kalbame, kad galimas daiktas šie neturtingi vaikai daugiau žino apie Dievą, nei mes - vidurinės klasės snobai," - pasakoja Fongas. - „Nepakanka skelbti Evangeliją vien todėl, kad mes galvojame, jog tai teisinga. Tai globėjiškas požiūris. Turime pamatyti, jog kitokie žmonės, kurių gyvenimo perspektyvos yra kitokios, gali atskleisti mums dalykus, kurių nepastebime."
Hunteris tiki, kad būdai, kuriais bažnyčia atsako į išorės įtakas, veikiančias šiandieninius krikščionis bei netikinčius, yra labai įvairūs: „Tradicinės bažnyčios pergyvena vis sunkesnius ir sunkesnius laikus. Mes privalome stiprinti ryšius tarp žmonių bendruomenėse, nes kitaip - pražūsime."
Reikalingi apologetai
Tyrime nustatyra, kad „asmeniniai" krikščionys išpažįsta labai įvairią teologiją bei doktrinas. Pavyzdžiui, daugeliui „asmeninių" bei „kultūros" tikinčiųjų Biblijos skaitymas turi nedaug reikšmės. Taigi, bažnyčios, ragindamos tikinčiuosius bendrauti su esančiais šalia bei stiprinti tiltus tarp žmonių, turėtų taip pat stengtis, kad šie krikščionys pajėgtų atsakyti į klausimus bei nesutarimus, kurie gali iškilti, bendraujant su netikinčiais ar tikinčiaisiais, išpažįstančiais kitokią doktriną.
Esamas Biblijos bei teologijos mokymas bažnyčioje dažnai yra nepakankamas, kad tikintieji būtų pasirengę priimti iššūkius bei atskleisti Šventojo Rašto reikšmę ir jėgą tiems, kurie nedažnai jį atsiverčia. „Mano nuomone, šiuo metu matome vis didėjantį biblinį neraštingumą visose penkiose krikščionių kategorijose," - teigia Lindsay. - „Nemažai bendruomenių nuolat maitina tikinčiuosius tomis pačiomis eilutėmis, kurios nereikalauja proto pastangų ar visos Biblijos pažinimo. Tai didžiulė problema."
Hunteris mano: „Turėtume pamokslauti kaip apologetai, turėdami galvoje, kad gali tekti pateikti racionalų tikėjimo paaiškinimą bei apginti jį. Žmonės būdami bažnyčioje turi žinoti, kaip kalbėti su tais, kurie nepriklauso bažnyčiai. Mes turime raginti: „Turi pajėgti kalbėti kitiems tai, ką aš kalbu tau."
Vieną Velykų sekmadienį Grace Chapel bažnyčioje buvo pamokslaujama apie apaštalą Tomą bei jo abejones dėl Jėzaus prisikėlimo. Wilkersonas papasakojo savo dvasinės tamsos ir abejonių istoriją bei kitam savaitgaliui numatė tarnavimą, kurį pavadino „Abejojantys anonimai." Jis paprašė žmonių atsiųsti klausimus elektroniniu paštu ir paskyrė tris pastorius, kurie turėtų šiuos klausimus apdoroti. Dalyvaujantys taip pat galėjo anomimiškai užrašyti klausimus ant kortelių. „Tai buvo tikri, nuoširdūs klausimai ir atsakymai, klausimai, į kuriuos svarbu atsakyti," - kalbėjo Wilkersonas. - „Tai suteikė tikintiesiems daugiau pasitikėjimo, jie dabar turėjo galimybę gauti atsakymus į sudėtingus klausimus ir abejones dėl krikščionybės."
Hunteris iš Nothlando bažnyčios mano, kad būdas kovoti su bibliniu neraštingumu - naudoti „aktyviuosius" krikščionis kaip mokytojus, Dievo ambasadorius bei apologetus. - „Turime eiti ir būti su tais, kurie nežino ir nesupranta. Tada paaiškės, ką žmonės iš tikrųjų žino - galimas daiktas, tik bendrus teiginius: „Mes esame Dievo vaikai", arba „Jėzus buvo tik Dievo atstovas." Jei jie neturi galimybės bendrauti su tais, kurie yra pajėgūs paaiškinti teologines atpirkimo bei gimtosios nuodėmės doktrinas, jie tikės savo pačių koncepcijomis."
O kaip Jėzus?
Greta aukščiau pateiktų išvadų apie tikinčiųjų santykius su bažnyčia, taip pat buvo nustatyta, jog į klausimą apie Jėzų beveik visi „aktyvieji" ir „išpažįstantys" krikščionys atsakė, kad krikščioniu tampama, priėmus Jėzų savo gelbėtoju ir Viešpačiu. Tuo tarpu „liturgijos", „asmeniniai" ir „kultūros" krikščionys daugiausia manė, kad „tikėjimas Dievu" yra svarbiausias krikščionybės elementas. Taigi, nemažai daliai žmonių, kurie vadina save krikščionimis, Kristus nėra centrinė jų tikėjimo figūra.
Leithas Andersonas, Wooddale bažnyčios Eden Praire mieste, Minesotos valstijoje vyresnysis pastorius, mano, kad tolerancijos, kaip aukščiausios vertybės iškėlimas yra iš dalies klaidingas. „Dievas - tai bendra sąvoka daugeliui religijų ir sektų, tačiau Kristus - ne. Kristaus skelbimas gali atrodyti netolerantišku. Mes privalome iš naujo atskleisti žmonėms Jėzų, jo istoriją, gyvenimą ir mokymą. Turime kalbėti neversdami žmonių sutikti su mumis, o tiesiog pateikdami jiems pavyzdį bei atskleisdami priežastis, kodėl verta tikėti Kristumi."
Hunteris taip pat sutinka, kad nepakanka pateikti vien intelektualius argumentus krikščionybės naudai. „Krikščionybė - tikėjimas Kristumi bei asmeniniai santykiai su Juo. Neturėtume susitelkti vien ties Pauliaus teologijos aiškinimu, bet skirti dėmesio Kristaus asmeniui ir tarnavimui. Mes turime būti žmonėmis, per kuriuos Kristaus gyvenimas taptų matomas. Žmonės paprastai nesidomi teologija. Bet kiekvienas kreipia savo širdį į tuos, kurie jiems save atiduoda."
Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christianitytoday.com
Tikėjimo išpažinimas ir praktikavimas – penkios krikščionių grupės
Jennifer Hua vadina save krikščione. Jai trisdešimt penkeri metai, yra dirbusi advokate, studijuoja Wheatono kolegijoje. Ji visą gyvenimą lankė bažnyčią ir yra viena iš neordinuotų savo bendruomenės Čikagos priemiestyje vadovių.