Kalbu ir apie teiginį, ir apie Evangeliją.
Šis posakis vartojamas tada, jei kas nors nori pasakyti, kad krikščionys pernelyg daug kalba apie Evangeliją, ir pernelyg mažai Ja gyvena. Be abejonės, tai gali būti problema. Daugiausia jėgos šiam posakiui suteikia prielaida, kad Pranciškus ne tik taip pamokslavo, bet ir tuo gyveno.
Problema, jog jis nesakė šito. Ir gyveno ne tik taip. Tiesiog minėti teiginiai atskleidžia mūsų laiko dvasią.
* * *
Taigi, pradžioje šiek tiek istorijos (leiskite man pasinaudoti kai kuriais mano parašytais Pransiškaus Asyžiečio biografijos „Pranciškus Asyžietis ir jo pasaulis" (Mark Galli „Francis of Assisi and His World") skyriais).
Visų pirma, nė vienoje biografijoje, kuri buvo parašyta ne vėliau kaip po 200 metų nuo jo mirties, tokio posakio nėra. O nepanašu, kad jo ankstyvieji mokiniai būtų praleidę nedidelę svarbią citatą.
Atra, šiomis dienomis Pranciškus daugiau žinomas savo pamokslais, o ne gyvenimo būdu. Jis pradėjo pamokslauti nuo pat tarnavimo pradžios - Asyžiaus Šv. Jurgio bažnyčioje, kurioje vaikystėje lankė mokyklą, o vėliau - Šv. Rufino katedroje. Paprastai jis pamokslaudavo sekmadieniais, o šeštadienius praleisdavo maldose ir apmąstymuose apie tai, ką rytojaus dieną kalbės žmonėms.
Netrukus jis pradėjo tarnauti keliaudamas, kartais per dieną pamokslaudavo net penkiuose kaimuose, dažnai - lauke. Būdamas kaime, Pranciškus dažnai kalbėjo nuo šieno kupetos ar aruodo. Mieste jis paprastai užlipdavo ant dėžių ar viešųjų pastatų laiptų. Jis pamokslavo baudžiauninkams ir jų šeimoms, o taip pat - žemvaldžiams, pirkliams, moterims, klerkams ir dvasininkams - visiems, kurie susirinkdavo paklausyti keisto, bet liepsnojančio pamokslininko iš Asyžaus.
e abejonės, jis buvo šiek tiek artistas. Jis imituodavo trubadūrus, naudojosi poezija, įvaizdžiais, kad tik jo skelbiama žinia pasiektų klausytojus. Kai jis pasakodavo apie Kristaus gimimą, klausytojams atrodė, kad Marija gimdo jų akivaizdoje; jei kalbėdavo apie nukryžiavimą - klausytojų minia (ir pats Pranciškus) apsipildavo ašaromis.
Pranciškaus pamokslai visiškai neatitiko švelnaus ir „minkšto" jo įvaizdžio - jis buvo žymus savo gerumu ir griežtumu. Vienu metu jis būdavo draugiškas ir pilnas džiaugsmo - eidavo pasišokinėdamas ir juokaudavo, ar iš jo krūtinės išsiverždavo Dievą ir Jo kūriniją šlovinanti giesmė, o po akimirkos jau galėjo tapti įniršusiu. „Jis smerkdavo blogį visur, kur tik jį pastebėdavo," - rašė vienas ankstyvųjų jo biografų, - „ir stengėsi pašalinti pikta; jis atvirai priekaištavo gyvenimui nuodėmėje ir to nepalaikė. Taip pat tiesiai jis kalbėdavo ir mažiesiems ir didžiūnams."
Kitas ankstyvasis biografas kalbėjo apie tai, kaip būdavo priimamas Pranciškaus pamokslavimas: „Jo žodžiai nebuvo tušti ar pašaipūs, bet pilni Šventosios Dvasios galybės, įsiskverbiantys iki širdies gelmių, todėl klausytojus apimdavo nuostaba."
Dl to jis greit įgijo sekėjų ir taip pat nedelsdamas ėmė raginti ištikimiausius sekėjus pamokslauti. 1208 metų rudenį plačiai išsiuntinėjo brolius po du, ragindamas juos pamokslauti. Ką jis liepė broliams kalbėti? Šiuo laikotarpiu parašytuose ankstyvuosiuose nurodymuose Pranciškus ragino brolius kalbėti klausytojams, kad jie „gailėtųsi, rodytų tikrus gailėjimosi vaisius, nes mes greit mirsime... Palaiminti tie, kurie mirė gailėdamiesi, jiems yra dangaus karalystė. Vargams tiems, kurie mirė nesigailėdami, jie susitiks su velnio vaikais, kurių darbus jie darė, ir eis į amžinąją ugnį."
Ši citata kelia klausimus dėl Pranciškaus pamokslų turinio. Jis buvo savo laiko ir savo bažnyčios vaikas. Kartais sunku pasakyti ar „gailėjimasis" Pranciškui reiškė biblinę atgailą, ar viduramžišką „teisumo darbų" sampratą, kurią Reformacija galų gale teisingai pasmerkė.
Taigi, anksčiau išdėstyta esmė: Pranciškus buvo pamokslininkas. Toks pamokslininkas, kuris šiandien skelbtų pavojų. „Pragaras, liepsnos, siera," - būtų gan tikslus jo pamokslavimo stiliaus apibūdinimas.
* * *
Kodėl mes „prisimename" Pranciškų kaip silpnavalį žmogų, kuris augino voveraites ir niekad niekam neprieštaraudavo.
Manau, kad mes pridedame sentimentų Pranciškaus paveikslui - kaip daugeliui praėjusių amžių Dievo žmonių, - nes mes gyvename sentimentaliame amžiuje. Norime, kad tiesa būtų tokia, jog mes galime būti geri ir gražūs, ir kad viskas būtų gerai. Mes vėl ir vėl viliamės, kad mums nereikia rūpintis kaip tiksliau perduoti Evangeliją - kad tiesiog mūsų netikintys draugai „užsikrės" Evangelija nuo mūsų gyvenimo būdo.
Teiginys: „Skelbkite Evangeliją, jei reikia, - žodžiais," - atitinka postmodernistų teiginį, kad žodžiai patys savaime neturi prasmės. Bet tokiu būdu subtiliai paniekinami pranašų, Jėzaus ir Pauliaus pamokslai. Iš tiesų mes siekiame, kad mūsų darbai kuo labiau atitiktų žodžius. Tačiau Evangelija yra žinia, naujiena apie įvykį ir asmenį, aplink kurį telkiasi planetos istorija. Justino Tayloro interneto dienoraštyje neseniai buvo įrašyta, kad Geroji naujiena daugiau nebegali būti skelbiama tik darbais, panašiai kaip ir ir vakarinės naujienos.
Daugelis pastebėjo, kad Pranciškaus gyvenimo būdas buvo panašus į Jėzaus. Ir tai ne tik gyvenimas neturte, bet ir gyvenimas pamokslaujant. Nėra vietos, kur būtų aprašyta, kad Jėzus darytų stebuklus, prieš tai nekalbėjęs paguodos ar paraginimo žodžių.
Paulius žodžiais išreiškė tai, ką savo sielose jautė Jėzus ir Pranciškus: „Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?" (Rom. 10:14).
Būkime tikri, tušti žodžiai yra kur kas blogiau nei jokių žodžių. Westmonto kolegijos profesorė Marilyn McEntyre praėjusį rugpjūtį rašė žurnale „Krikščionybė šiandien" („Christianity Today"): „Aplink mus yra tiek daug daugybė puikiai pagrįstos apgaulės, kad sakyti tiesą ir parinkti tinkamus žodžius yra kur kas didesnis iššūkis nei anksčiau."
Taigi, galima sakyti, kad geresnis išsireiškimas būtų: „Skelbkite Evangelija. Jei reikia - veiksmais, bet žodžiais - visada."
Mark Galli yra vyresnysis vykdantysis žurnalo „Krikščionybė šiandien" redaktorius ir knygos" „Didi ir bauginanti meilė: dvasinė kelionė link Dievo savybių" („A Great and Terrible Love: A Spiritual Journey into the Attributes of God") autorius.
„Skelbkite Evangeliją. Jei reikia – darbais.“
Sakoma, kad Pranciškus Asyžietis yra kalbėjęs: „Skelbkite Evangeliją nuolat. Jei reikia - žodžiais." Dažnai girdėjau šį teiginį. Tačiau atėjo laikas jį patikslinti, ir grąžinti tikrąsias reikšmes.