Senųjų meistrų pamokos

Rembrantas be abejonės yra vienas iš didžiausių menininkų visoje dailės istorijoje, perteikusių Dievo Žodį paveikslais. Iš jo mes galime pasimokyti tiek daug (apie tai kalbama didžiuliame Shama veikale, išleistame pastaruoju metu). Apie tai dar kalbėsime.

Šiandien Dievo Žodžio skleidimo žmonėms tema galima išgirsti nemažai tuščių kalbų. Ypač - Anglijos bažnyčioje. Ir tai tiesiogiai priklauso nuo to, kad tik nedaugelis yra iš tiesų kompetentingi šioje srityje, bent jau tarp tų, kurie įtakingi bažnyčioje. Iš čia kyla ir nuolatinės bažnyčių vykdomų Evangelijos skleidimo kampanijų nesėkmės -  dažnai ne dėl to, kad žmonės piktintųsi pačia Evangelija, o todėl, kad visada gali rasti vieną arba kitą bažnyčios vadovą teigiantį, kad pasirinktas Evangelijos perteikimo būdas dėl vienų ar kitų priežasčių yra netinkamas. 

Akivaizdžiausias pavyzdys - viena įsimintina Velykų reklamos kampanija. Joje daugiausia dėmesio buvo skiriama prisikėlimui, kuris priešpastatomas nukryžiavimui. Tačiau vaizdinėje reklamoje nebuvo kryžiaus! Šią kampaniją vykdė aklųjų draugija. Toks  nesusipratimas gali versti bažnyčią atrodyti kvailai. Ir nors daugelis stambiųjų reklamos kampanijų naudojo puikiai parengtus tekstus ir menišką vaizdą, tačiau nebuvo pagrįstos tokiu metodišku strateginio planavimo ir tyrimo procesu, kuris būdingas vertę turintiems darbams.

Pradėjus kalbėti apie tai, kokiu būdu derėtų skleisti visuomenėje Bibliją ir Evangeliją, žmonės ima aiškinti, kad mes turite tai daryti vienaip ar kitaip - ir dažnai susitelkiama ties tribūna, iš kurios reiktų kalbėti, vietoj to, ko reikia kiekvienam iš mūsų, - ugdyti iškalbingumą, pažinti Evangeliją ir dalintis savo liudijimu. Dabar madinga raginti pasakoti istorijas Evangelijos tema, esą ir Jėzus pasakojo istorijas. Tačiau pamirštama paklausti, kodėl Jis pasakojo įvairias istorijas, arba ar tikrai mūsų šiandieniai pasakojimai, kurių biblinės esmės žmonės nesupranta, - vykę mūsų bandymai perteikti Mokytojo bendravimo su žmonėmis būdą. Juk Jėzaus pasakojamų palyginimų įtaką stiprino ir žmonių dėmesį traukė stebuklai. Stebuklai gal būt ir neragina atsiversti, bet jie padeda surinkti klausytojus.
  Aš  manau, kad turėtume pasakoti biblines istorijas taip, kad atkreiptumėme dėmesį, iliustruotume ar dramatizuotume įvykius, nenutoldami nuo Biblijos istorijų esmės. Iš savo ribotos patirties galiu tvirtinti, jog kartais matau vaikus, kuries pasakojama istorija bibline tema, naudojamas vaizdo įrašas ar pantomima ir sakoma: „Žinote, ši istorija kiek panaši į biblinę". Kažin, kodėl jiems nepapasakojus tikros biblinės istorijos? Šiandien mums tenkantis iššūkis - ne patraukti žmonių dėmesį istorijomis Biblijos tema, bet sužadinti žmonių vaizduotę Biblija, istorijomis žmonių, kurie panašūs į mus, o taip pat - charakteriu ir darbais to vienintelio Asmens, kuris turi amžinojo gyvenimo žodžius. Ir tai veda mus prie Rembranto.

Apie jį dar galima pasakyti keletą dalykų. Visų pirma, jis buvo talentingas menininkas. Laikraštis „Sunday Times" pastebėjo, kad rimti meno kritikai niekad aršiai nepuolė Rembranto. Gal būt iš dalies tai lėmė pagarba jo kūrybiniams sugebėjimams, iš dalies - pagarba jo minčių originalumui, o gal būt susidomėjimą kėlė žmogus, kuris kartą turėjo drąsos pavaizduoti save kaip vieną iš žmonių, kalančių prie kryžiaus Kristų. Arba 1625 m nutapytame paveiksle „Stepono užmėtymas akmenimis", jis suteikė savo bruožų trims svarbiausiems veikėjams - liudininkui, budeliui ir aukai. Ir tai ne tuštybė, o priešingai - realizmas. Ar nesame atsakingi už Kristaus mirtį? Ar ne tiesa, kad kartais stovime ir žiūrime, kai blogis puola nekaltąjį? Ir ar tai netiesa, kad mes kartais kenčiame Kristaus vardu ir viliamės, kad mes - kaip ir esame pašaukti - galėsime mirti už Jį? Rembrantas ne visada  įterpdavo savo veidą į tapomas drobes, bet tai įvykdavo neretai.

Be to, jis sugebėjo atgaivinti Biblijos istorijas ir perkelti į jas mus. Taip ir paveiksle „Samsonas ir Delila" (paveikslas nutapytas 1630 m., saugomas Berlyno paveikslų galerijoje), jis neperkėlė šios scenos į savo laikmetį, tačiau atskleidė Samsono pažeidžiamumą ir jo ką tik prarastos jėgos realumą. Iš nukirptų garbanų mes suvokiame, kad Samsonui miegant Delilos glėbyje jėgos jį paliko, tačiau ant pirštų galų tipenantis kareivis nėra tuo įsitikinęs. Jo akyse matome baimę, o kairę ranką jis ištiesęs prieš save, tarsi stengdamasis apsisaugoti. Nes jis žino, kad mato vyrą, kuris užmušė tūkstantį filistinų asilo žandikauliu - ir kad jam irgi gali blogai baigtis.
  Iš tiesų, Rembrantas ne visada atkurdavo kontekstą, bet iš to, ką jis kūrė, mes galima jausti, kad Biblijos žmonės yra tikri. Susitaikymo su neišvengiamybe skausmas Batšėbos akyse (paveikslas nutapytas 1654 m., saugomas Luvro muziejuje), kai ji skaito Dovydo kvietimą, o tarnaitė auna jos kojas, verčia mus jausti pasibjaurėjimą Dovydu, kurs naudoja savo valdžią prievartai. Batšėbos veido išraiška tiesiog neleidžia mums įžvelgti jos grožio, kurį matė Dovyvas. Panašiai ir „Šventoji šeima" (paveikslas nutapytas 1630 m., saugomas Muniche, „Alte Pinatkothek"). Marija žaidžia su kūdikėlio Jėzaus kojytėmis - taip motinos dažnai žadina žindomus kūdikius, kad jie baigtų valgyti. Tačiau jos ir Juozapo akyse spindinti nuostaba, nėra įprastai matoma paveiksluose, kuriuose atsispindi pagarba ir nusižeminimas Dievo akivaizdoje už garbę būti Dievo Sūnaus tėvais, bet greičiau įprastas žmogiškas susižavėjimas kūdikiu. Greičiausia Rembrantas nesiekė sumenkinti tikrosios istorijos, o tiesiog ragino mus naujai į ją pažvelgti. Besituštinantis šuo graviūroje „Gerasis samarietis" (atlikta 1633 m., saugoma Niujorke „Pierpoint Morgan Library" savo laiku galėjo nukreipti žvilgsnius nuo atliktų gerų darbų, bet iš tiesų jis turbūt buvo skirtas tam, kad visa vaizduojam scena įgytų natūralumo. Nes šis neįprastas įprasto gailestingumo darbas (kurį atliko samarietis) iš tiesų yra visiškai natūralus.

Šis sugebėjimas - imti tai, kas yra įprasta ir paversti neįprastu taip pat pasireiškia Rembranto pasirinktose spalvose. Kaip pavyzdį galima imti simbolinį ir gausų mėlynos spalvos naudojimą, kuris būdingas daugeliui ankstyvųjų Marijos portretų. Rembrantas rinkosi žemės rudumo spalvas ir valstietiškus drabužius. Iš tiesų, ir tokiu būdu atskleidė, kaip gelbstinti Kristaus malonė gali įprastą paversti neįprastu. Rembrantas nesiekė parodyti, kaip smarkiai praeities šventieji žmonės skyrėsi nuo mūsų, tačiau tai, kokiais artimais jiems galime tapti mes. Tai nebuvo šventumo, kuris prieinamas tik išrinktiesiems, teologija, tačiau kiekvieno iš paveldo, mūsų kasdienio gyvenimo Kristaus akivaizdoje ir kiekvieno mūsų pašaukimo šventėti teologija, kuri atitiko Reformacijos dvasią.

Vertė Dalia Janušaitienė. „London Institute for Contemporary Christianity" www.licc.uk.org