Prieš keletą metų paštu gavau skrajutę. „Naujas bažnyčios dvelksmas mieste! Jei jūs ieškote bažnyčios, kurioje būtų suderintos tradicijos ir šiuolaikinė atmosfera, mūsų bažnyčios (čia nurodytas pavadinimas) stilius - būtent jums! Nerūpestinga atmosfera, atitinkami pamokslai, puiki muzika, dinamiškos programėlės vaikams - jūs tikrai pajusite jums tinkantį dvelksmą!" Šitie „dvelksmai" buvo aprašyti frazėmis, kurios skirtos sudominti bažnyčios nelankančius žmones: „pamokslai, paremti tikru gyvenimu", „saugios ir smagios programėlės vaikams", „draugiški žmonės" ir „malonės puodelio reklama": „Karšta kava ir pyragaičiai!". Koks netikintis žmogus galėtų atsilaikyti?
Papasakojau ironiškai, bet taip pat suvokiau du svarbius dalykus. Visų pirma, mes neturėtume paniekinti troškimo pasiekti bažnyčios nelankančius žmones. Antra, bet kuris krikščionis evangelikas yra vertingas visų pirma dėl jame esančios „evangeliškos druskos", kuri kartkarčiais pasiduoda kultūriniam spaudimui, ir tada kalbėdami asmeniškai arba sudarydami programas, skirtas pasiekti žmonėms, krikščionys pasako dalykus, kurie sumenkina Evangeliją.
Geriausiomis mūsų dienomis, mes kartu su apaštalu Paulium skelbiame, kad Jėzaus Kristaus Evangelija nugali pasaulį. Bet dažnai mes pagauname save besilaikančius tokios teologijos, kaip Hazel Motes, Flannery O'Connoro knygos „Išmintingas kraujas" veikėjas: „Jei nori ką nors gauti iš religijos, turi išlaikyti ją patrauklia."
Naujasis tikėjimo išpažinimas
Yra įvairių būdų kaip mes galime Evangeliją išlaikyti patrauklia kuo didesniam skaičiui žmonių. Rezultatai labai įvairūs. Kiekvienas esame sutikę naujatikį, kuris atėjo pas Jėzų stebuklingai, pasitelkus visiškai paviršutiniškus būdus. Turime būti dėkingi už Dievo malonę, kurią Jis kartais suteikia netgi mūsų visiškai paikoms pastangoms.
Bet tai neišlaisvina mūsų nuo nelengvos užduoties būti savikritiškais, jei norime, kad mūsų ištikimybė augtų. Iš tiesų, per paskutiniuosius keletą dešimtmečių mūsų savikritiškumas tapo beveik manija. Visgi, verta pakartoti kai kuriuos svarbiausius kritinius teiginius - ir stengiantis, kad vėl būtų grąžinta stebuklinga Dievo malonė, ir atsižvelgiant į įvairius siekius reformuoti krikščionis evangelikus.
Istorikas Markas Nollas savo straipsnyje „Sumaištis evangelikų protuose" (angl. „Scandal of the Evangelical Mind") rašė: „Sumaištis evangelikų protuose kyla todėl, kad nėra gausu evangeliškos minties". Taip pasisakė ne už didesnį intelektualumą, bet už proto galių naudojimą tokiu būdu, kuris galiausiai geriau atskleistų mums Dievo paveikslą.
Teologas Ronas Sideris nėrė dar giliau straipsnyje: „Sumaištis evangelikų sąžinėje: kodėl krikščionys gyvena taip, kaip pasauliečiai?" (angl. The Scandal of the Evangelical Conscience: Why Are Christians Living Just Like the Rest of the World?"). Sideriui priekaištaujama už tai, kad jis aiškiai neapibrėžia, kas yra evangelikai, ir dėl to, kad jis kartais remiasi abejotinais duomenimis, tačiau iš esmės jo priekaištai dėl krikščionių moralės ir gyvenimo būdo yra girtini. Dievas draudžia mums piktinti pasaulį nominalia krikščionybe. O štai dar keletas straipsnių, kuriuose kalbama ne tik apie trūkumus, bet ir apie kur kas rimtesnius dalykus: Franko Viola ir George Barna „Pagoniška krikščionybė?" (angl. „Pagan Christianity?") ir Michaelio Hortono „Krikščionybė be Kristaus" (angl. „Christless Christianity").
Visa ši kritika priklauso nuo to, ką vadinsime krikščionimis evangelikais. Kai kurie pasirenka griežtą apibrėžimą, kuris apimą visą įsitikinimų ir elgesio rinkinį, ir tokiu būdu evangelikų moralinės nuostatos tarsi iškeliamos laipteliu aukščiau virš įprastos moralės. Kiti naudoja laisvus apibūdinimus, ir jų žodžiais tai tiesiog „malonus religingas asmuo". Ir pagal šiuos apibrėžimus, evangelikai, lyginant juo su likusiu pasauliu, atrodo nekaip.
Šiame straipsnyje remsiuos laisvesniu apibūdinimu - mes jausimės geriau, jei mes prisiskirsime sau mažiau įsipareigojimų. Bet tai nepašalina nominalizmo problemos. Pasikalbėkime su evangeliškos bažnyčios pastoriumi, ir jis pasakys, kad su šituo „plačiuoju apibrėžimu" dirba savaitę po savaitės: su žmonėmis, kurie vadina save „tikinčiaisiais Biblija", „gimusiais iš aukšto", „evangelikais" arba „išgelbėtais", bet jų - išskyrus kai kuriuos -įsitikinimai ir elgesys yra tolimi Naujojo Testamento idealams. Ir jei mes - pastoriai, mokytojai, misionieriai, tarpbažnytinių judėjimų vadovai ir kiti vadovai - kurie rašo daugiausia kritinių straipsnių - būsime sąžiningi patys prieš save, tai pripažinsime, kad priešas dažnai yra tarp mūsų.
Ši kritika nėra tik subjektyvūs mūsų dvasinės būklės vertinimai, girdimi iš kelių nusivylusių tikinčiųjų. Krikščionis evangelikus taip pat kruopščiai tiria religijos sociologai. Ir jų tyrimai patvirtina mūsų įtarimus.
Wade Clarkas Roofas, savo darbe „Dvasinis turgus: pokario karta ir amerikietiškos religijos perdirbinys" (Spiritual Marketplace: Baby Boomers and the Remaking of American Religion) taip aprašė JAV krikščionybę prieš 10 metų: „... ji plaukė pasroviui laiko tėkme ir šiandien ji vis dar ypač pabrėžia asmeninius pasirinkimus krypties ir subjektyvų tikėjimo bei gerovės suvokimą."
Žvelgdamas į krikščionis evangelikus, jis pastebėjo tą patį: „Akivaizdu, kad evangelikų populiarumas tiesiogiai priklauso nuo jų dėmesio atskiro asmens poreikiams, tačiau tyrimai neatskleidė jų tarpe nei griežtų dogmų, nei tvirtos moralės. Tarp krikščionių evangelikų labai populiarios tokios psichologijos sąvokos kaip: „pats", „išsipildymas", „asmenybė", „kelionė", „kelias" ir „augimas".
Tą patį dalyką atskleidė ir kiti tyrimai, iš kurių svarbiausias - Christiano Smitho ir Melindos Lundquist Denton darbas „Sielų paieška: Amerikos paauglių religinis ir dvasinis gyvenimas", paskelbtas 2005 m. ir jau tapęs klasika. Smithas ir Denton išsamiai apklausė 267 paauglius ir padarė išvadą, kad kyla nauja religija, kurios pagrindinius teiginius galima trumpai išreikšti taip:
* yra Dievas, kuris sukūrė ir tvarko pasaulį ir stebi žmonijos gyvenimą žemėje;
* Dievas nori, kad žmonės būtų geri, gražūs ir sąžiningi vieni su kitais, kaip to moko Biblija ir dauguma pasaulio religijų;
* svarbiausias gyvenimo tikslas - būti laimingu ir gerai jaustis;
* Dievas neturi būti pernelyg įtraukas į atskiro asmens gyvenimą, išskyrus tuos atvejus, kai Dievo reikia kokiai nors problemai išspręsti;
* po mirties geri žmonės eis į dangų.
Smithas ir Denton pastebėjo, kad šie „išpažinimai de facto" buvo ypač akivaizdūs tarp katalikų ir protestantų paauglių, bet taip pat pastebimi ir taip konservatyviųjų protestantų. Kadangi autoriai nustatė, kad šių paauglių tikėjimas perimtas iš tėvų, jie padarė išvadą: „Mes su tam tikru patikimumu galime teigti, kad žymi protestantų dalis yra tik „atskiesti" krikščionys, kurių tikėjimas nėra tvirtai susijęs su tikrąją istorine krikščionybės tradicija, bet greičiau visiškai transformavęsis į niekingą krikščionybės įseserę - krikščioniškąjį Moralistinį terapinį deizmą."
Šis tyrimas turėjo didelį atgarsį tarp Amerikos evangeliškų bažnyčių ir bendrijų vadovų. Aprašydami paauglių tikėjimo būklę, Smithas ir Denton atodo aprašė didelės dalies krikščionių evangelikų tikėjimą.
„Dievas nekenčia ginčų"
Mes pastebime, kad esame pagrįstai ir smarkiai susirūpinę savo dvasine būkle, bet šis rūpestis ne naujas. Jau antroji Amerikos puritonų karta pastebėjo nukrypimus nuo karšto tikėjimo ir pradėjo įgyvendinti strategijas, kurios turėjo juos sumažinti. Viena iš tokių strategijų buvo „jeremiada" - pamokslas, kuris atskleisdavo žmonių nuodėmes ir Dievo teismus bei kvietė atgailai.
Kai ši strategija nepavyko, bažnyčios vadovai 1679 m. susirinko į Reformuotąjį sinodą, kuriame buvo priimtas dokumentas, pavadintas: „Reformacijos poreikis". Jame buvo sakoma: „Dievas nekenčia ginčų tarp Naujosios Anglijos tikinčiųjų" ir kad „yra užrašytas jo apmaudas dėl mūsų silpnų charakterių."
Didieji prabudimai pateikė dieviškus atsakymus į šiuos ankstyvuosius užtarimo maldavimus. Ir nors didieji Evangelijos skelbimo žygiai, kuriuos rengė George Whitefieldas, o vėliau - Dwightas L. Moody, Billy Sunday ir Billy Grahamas buvo skirti netikintiesiems, mes žinome, kad šiuose renginiuose dalyvavo daug krikščionių, ir jie atnaujino savo tikėjimą. Atšalimas ir prabudimai keitė vienas kitą. Atrodo, kad XXI a, pradžioje mes įžengėme į atšalimo etapą (...).
Sprendimų kaleidoskopas
Yra ir dar keletas nominalaus tikėjimo požymių: skurdi ekleziologija, nepakankamas dėmesys doktrinai, abejingumas socialiniam neteisingumui ir kt. Kadangi krypčių tiek daug, iškilo ir daugybė judėjimų, dažnai skiriančių daugiausia dėmesio tik tam, ką jie laiko esmine problema.
Kai kurie iš šių judėjimų visas jėgas nukreipė atskiro asmens moralei ir atsinaujinimo raktu laikė aukščiausių moralės normų besilaikančias grupes ar atitinkamus dvasinius mokymus. Kiti kilo į kovą su individualizmu ir stengėsi labiau įprasminti bažnytinį gyvenimą: „namų bažnyčią" pakeisti į „tiesiog bažnyčią", „gilesnę bažnyčią", „misijų bažnyčią" arba „praeities - ateities bažnyčią". Kai kurie labiausiai pabrėžė nepakankamą dvasios karštumą, ir viltis sudėjo į Šventosios Dvasios veikimą per charizmatines dovanas. Kiti pastebi mūsų minties trūkumus ir bando naujais būdais įrėminti tikėjimą: nuo postmodernistinės teologijos iki naujosios perspektyvos, naujojo kalvinizmo, ir karalystės teologijos. Kai kurie sako, kad evangelikams trūksta kultūrinės įvairovės. O kai kas mano, kad mes tiesiog turime grįžti prie pagrindų ir vėl pradėti sekti Jėzumi.
Koks platus sprendimų kaleidoskopas, - o visus juos pateikė žmonės, kurie save vadina krikščionimis evangelikais - atskleidžia keletą svarbių dalykų. Visų pirma jie rodo, kad judėjimas gyvas ir neblogai laikosi. Jau nuo pat savo pradžios buvome reformatoriškas judėjimas, kuris buvo nukreiptas prieš krikščionių daugumos nominalizmą. Tačiau dabar patys save priskyrėme tiems, kuriems reikia keistis! Ir dėl mūsų istorijos ir asmenybių esame susiskaldę į daugelį krypčių, o kiekviena judėjimo kryptis stengiasi įžvelgti Šventosios Dvasios vedimą. Kai kuriems toks „kalbų susimaišymas" liudiją apie padrikumą. Tame yra kažkiek tiesios, prie šio klausimo dar sugrįšime.
Bet dabar reikia pažymėti, kad šie skirtingi sprendimai priimami, laikantis tos pačios metodikos: jei krikščionys pernelyg dažnai skiriasi, pamokslaukime, kad jie neturi to daryti. Jei tikintieji tampa individualistais, raginkime būti bendruomeniškesniais. Jei pernelyg imama rūpintis nuosavybe, raginkime įsitraukti į veiklą dėl socialinio teisingumo. Jei jie pernelyg tuščiažodžiauja, skatinkime pradėti praktikuoti dvasinę discipliną.
Trumpai tariant, išdėstėme problemą horizontaliai - žvelgiame į žmones ir nukreipiame pastangas į žmones. Susitelkiame į tai, ko mums nepavyksta padaryti, ir kalbame apie tai, ką reikia keisti. Sąžiningai kalbant, tokie sprendimai dažnai prasideda nuo griežto vertikalaus matmens - tvirto ryšio su Dievu ir suvokimo, kad „horizontalias" problemas galime spręsti visų pirma nukreipę žvilgsnius į Dievą.
Bet mums būdingas mūsų praktinis ir aktyvus jausmingumas dažnai trukdo skirti pakankamai dėmesio ryšiui su Dievu. Būtent tai ir yra problema, kurią aš įžvelgiu šiuo metu. Pažvelkime, koks vaidmuo jai tenka trijose svarbiose judėjimo kryptyse.
Dvasios ugdymas
Viena iš daugiausiai vilčių teikiančių krypčių tarp šių dienų krikščionių evangelikų - dvasios ugdymas, kuri praktikoje pabrėžia, kad svarbu disciplinuoti protą ir kūną ir taip atsiverti keičiančiam Šventosios Dvasios darbui. Galima dėkoti šio judėjimo pradininkams Richardui Fosteriui ir Dallasui Willardui už tai, kad judėjimas įgavo pavidalą ir tikslą daugybės krikščionių evangelikų gyvenimuose, apsaugodamas juos nuo krikščioniško ištižimo.
Susidomėjimas dvasinėmis disciplinomis tai pat atgijo nuo pakankamai stipraus Dievo įkvėpimo. Pažvelkime kad į jau klasika tapusią Dallaso Willardo knygą „Disciplinų dvasia: suvokimas, kaip Dievas keičia gyvenimus". (angl. „The Spirit of the Disciplines: Understanding How God Changes Lives".) Ši antraštė - tai žodžių žaismas, kuriuo tarsi tvirtinama, kad disciplinos - Šventosios Dvasios dovanos ir malonė. Jau antraštėje išskaitome, kad knyga kalba apie tai, kaip suprasti Dievo kelius.
Bet reikia pastebėti, kad vėliau pagrindiniai akcentai kito, ir knygų antraštės jau ėmė pabrėžti dvasinių disciplinų „horizontalųjį", žmogiškąjį matą. Pradedama kalbėti apie tai, kaip „pritaikyti savo gyvenimus dvasinei transformacijai" arba apie „praktikas, kurios mus keičia". Viena krikščionių grupė neseniai išleido krikščionims skirtą raginimą rimčiau žvelgti į dvasios ugdymą. Galima vertinti tai teigiamai. Deja, jis prasideda pastraipa, kurioje 11 kartų pavartotas įvardis „mes": „Dievas MUS pašaukė... MES patyrėme... šie visą gyvenimą trunkantys pokyčiai MUMYSE ir tarp MŪSŲ... MES esame pašaukti... MES ne visada...." Tiesa, antrojoje pastraipoje jau pabrėžiami ryšiai su Dievu, bet ką mums sako tai, kad Jis yra antroje vietoje?
Tokių knygų ir teiginių autoriai, susijaudinę primygtinai kalba apie stebuklingą, maloningą dvasinio gyvenimo prigimtį. Aš nekvestionuoju kitų asmenų teologijos ar motyvų. Tik pastebiu, kad kalba, kurią imame vartoti, aprašydami ir skatindami dvasinę struktūrą, taip pat turi reikšmės. Jei mes nuolat į pirmąją vietą kelsime žmogiškuosius ryšius, dvasios ugdymas - kaip tai jau vyko ankstesniais amžiais - transformuosis į slogią žmogišką religiją.
„Nedidelė" geros valios problema
Atsinaujinęs rūpestis socialinėmis problemomis taip pat iš esmės pakeitė evangeliškos bažnyčios gyvenimą? Kaip me iki šiol pamiršdavome palikimą tokių tarnų, kaip abolicionistai, kalėjimų reformatoriai, „Išganymo armija" ir kt.? Ir nebus per daug dėkingumo šios judėjimo pradininkams XX a. pabaigoje, tokiems kaip Carlas Henry, Jimas Wallis ir Ronas Sideris, kurie ragino mus nepamiršti šio esminio krikščionio gyvenimo matmens. Atnaujintas rūpestis socialiniais dalykais padėjo daugeliui krikščionių ir bažnyčių nusigręžti nuo savanaudiško dvasingumo į tikėjimą, kuriam būdingas teisingumas ir gailestingumas.
Aš jau tris dešimtmečius seku šį judėjimą - esu vienas iš pirmųjų leidinių „Laikini gyventojai" (angl. „Sojourners") ir dabar jau nebeegzistuojančio „Kita pusė" („The Other Side") prenumeratorių, bet mano patirtis rodo, kad nedažnai socialinio teisingumu judėjimas ieško savo šaknų malonės Evangelijoje, Kryžiuje, Prisikėlime, stebuklingoje atleidimo dovanoje ir didžiuliame dėkingume, kuris savaime plūsta iš šios dovanos.
Socialinio teisingumo retorikoje pasireiškiantis ryšio su Dievu, Dievo išganymo darbo per Kristų trūkumas, atitinka susitelkimą ties žmogiškųjų ryšių lygmeniu. Retorika paprastai teigia, kad socialinio neteisimgumo problema yra - žmonių geros valios trūkumas, o judėjimo vadovų uždavinys - įtikinti žmones atsisakyti socialinio abejingumo, naudojant atitinkamas psichologines taktikas:
* kaltę: žiūrėk į kitų skurdą ir lygink su savo pertekliumi;
* baimę: kokiu taps mūsų pasaulis, jei mes dabar nepasirūpinsime x?
* gėdą: kaip mes galime vadintis Kristaus mokiniais ir nedaryti x?
* moralizavimą: raginimai išreikšti žodžiais „turime", „reikia", „daryti" ir „privalome".
Kartais šie raginimai ne tokie slegiantys, bet juose nėra nieko optimistinio žmogaus geros valios požiūriu. Nauja mokymo programa, skirta padėti bažnyčioms mokytis mylėti savo artimą, daugiausia socialinės pagalbos ir socialinio teisingumo požiūriu, naudoja šią taktiką reklaminiame elektroniniame laiške: „Daugelio iš mūsų, karštligiškai įsisukusių į savo gyvenimo poreikius, didžiausia problema yra tai, kad nepakanka trokšti būti geruoju samariečiu - bet reikia elgtis pagal šį troškimą! Metas pradėti!"
Naujasis teigiamas karalystės teologijai būdingas bruožas - eschatologinė vizija, kuri nukreipia mūsų susirūpinimą socialiniu teisingumu. Teigiama, kad mes visi kada nors gyvensime gerai, jei tik išmokysime žmones galvoti teisingai. O nepakankama žmogaus gera valia esą tėra nedidelė problema. Bet iš tiesų, tai juk kritusios žmonijos problema, kuri slypi labai giliai žmoguje. Panašiai ir Willardas kartą paminėjo savo interviu žurnalui „Krikščionybė šiandien": mes, krikščionys, „mokomės daryti įvarius dalykus, bet Jėzus norėtų, kad jie eitų iš širdies, kuri pakeista pagal Jo širdį." Mes negalime tiesiog įkalbėti žmonių pakeisti savo valią geram, mūsų valia pirmiausia turi būti pakeista Dievo.
Brandūs socialinio teisingumo judėjimo vadovai gerai suvokia šią dvasinę tikrovę. Jie mato, kad užsidega pernelyg daug aktyvistų, kurie siekia socialinio teisingumo judėjimo, bet nesuvokia ryšio su Dievu vaidmens socialinio teisingumo dalykuose. Tačiau išsireiškimai, kuriuos mes naudojame aprašyti savo tikslams ir kuriais stengiamės įtikinti kitus, gali nesunkiai išsigimti. Tai vyksta tada, kai nemažai liberalių bažnyčių tampa socialinės pagalbos agentūromis, išlaikančiomis tik išorinį religingumą, ir visiškai susitelkiančiomis tik ties žmogiškuoju lygmeniu.
Kultūrinės nelaisvės problema
Dar viena kaitos kryptis yra tai, kad vis daugiau dėmesio kreipiama į rasinę ir etninę mūsų pasaulio įvairovę. Mes vis dar bandome įvertinti krikščionių evangelikų etninį, tautinį pasiskirstymą ir, ko gero, to nepajėgsime. Bet ir čia mes nuolat patiriame „horizontalų" pagundymą - pagundymą lyginti save su kitais. Vienas žymus Azijos krikščionis evangelikas neseniai išleido knygą, kuria siekia „išlaisvinti evangelikų bažnyčią iš Vakarų kultūrinės nelaisvės". Jis pradeda knygą, išvardindamas visiems žinomas įsisenėjusias problemas: mūsų individualizmą, vartotojiškumą, materializmą, rasizmą ir kultūrinį imperializmą.
Tačiau atskleidęs, kaip stipriai esame šito pavergti, autorius vis kartoja tokius dalykus kaip, pavyzdžiui: „Juodaodžių bažnyčios pamokos ar kentėjimo teologijos pamokos gali išlaisvinti krikščionis nuo Vakarų įtakos, „baltosios" bažnyčios nelaisvės". Interviu šios knygos išleidimo proga, jis minėjo: „Iš tiesų, kuo įvairesni mes tapsime, tuo labiau klestės krikščionybė".
Negi bažnyčios klestėjimas priklauso nuo mūsų sugebėjimo daryti ją įvairia? Negi išsilaisvinimas iš sunkių kultūrinės nelaisvės grandinių ateina, mokantis kitų pamokas? Negi juodaodžiai, Azijos žmonės ir kiti patys nėra sukaustyti įsigalėjusių kultūros ideologijų? Čia ir ne tik čia svarbiausia pabrėžti ne žmogiškuosius pavyzdžius, o Dievo jėgą, kuris išlaisvintų mus iš tokių valdžių ir kunigaikštysčių.
Kas atsitiko Dievui?
Tuos pačius gundymus veikti, žvelgiant į kitus žmones, patiria kiekvienas, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai siekia keisti krikščionis evangelikus. Siderio darbo paantraštėje minima tai, kas įkvepia daugelį iš mūsų: „Kodėl krikščionys gyvena taip, kaip likęs pasaulis?". Panašiai ir tinklavietėje, kurioje išdėstyta judėjimo - kurį vadinu „sekimo Jėzumi judėjimu" - teologija ir tikslai, sakoma: „Sekti Jėzumi - tai klausytis ir veikti. Tai praktikoje įgyvendinti dalykus, kurių mokė Jėzus. Tai gyvenimo būdas taikoje ir teisume, kuris išskiria mus iš kitų."
Šiame teisiame mūsų nusivylime glūdi pagunda, kuriai galime pasiduoti, pradėję karštligiškai lyginti save „su likusiu pasauliu". Tai - pamaldumo pagunda, kurią apibūdino Jėzus Evangelijoje, kalbėdamas apie fariziejų, kuris dėkojo Dievui už tai, kad jis jau nebe nusidėjėlis! Geriau jau būtų, jei pakeistume lyginimo objektą: problema ne tai, kad mes vis dar panašūs į kitus žmones, bet tai, kad mes vis mažiau panašūs į Jėzų.
Dar keli pavyzdžiai apie gundymus nukreipti akis į žemiškuosius dalykus. Vėl pažiūrėkime į misijų judėjimą - bažnyčias, kurios pasikeitė ir tapo ne kuo kitu, o tik religiniais socialiniais klubais. To neturėtų būti, nes geriausiais laikais jos telkėsi į Dievo misiją. Kaip lengvai šiandien pokalbiai nuslysta į tai, ką MES darome. Straipsnyje, kuriame Brianas McLarenas stengėsi paaiškinti misijų judėjimo tikslą ir prigimtį, jis apibūdino tai kaip „Vakarų krikščionių bandymą atgauti mūsų, kaip mokinių, tapatybę - žmonių, kurie mokosi būti tokie kaip Jėzus ir pasiryžę sekdami Juo žengti į pasaulį".
Žinoma, knygos pavadinimu ar atskiro asmens pastaba negalima apibūdinti asmens arba krikščionių judėjimo krypties. Kiekviena reformatorių grupė turi tvirtų šalininkų, kurie pripažįsta Dievo raginimą veikti, žvelgiant į žmones, tik tada, kai jau yra tvirti padėti pagrindai, būnant Dievo akivaizdoje. Tačiau bendras įspūdis, kurį galima susidaryti tiek iš pačių krikščionių reiškiamos kritikos, tiek iš religijos sociologų darbų, - vertikalūs, ryšį su Dievu išreiškiantys dalykai tampa vis mažiau įdomūs. Kaip savo tyrime pastebėjo Wade Clarkas Roofas: „šiuolaikinio tikėjimo Dievu paviršutiniškumas tapo realybe... ir liberaliesiems, krikščionims, ir daugeliui krikščionių evangelikų.."
Mūsų Babelio bokštas
Daugybė skirtingų evangeliškosios krikščionybės krypčių - tarsi kalbų susimaišymas Babelio bokšto statybos metu. Kai kurie mano, kad kalbų sumaišymas - neįtikėtino evangelikų susiskaldymo įvaizdis. Nėra evangeliškojo centro, bet net jei toks ir būtų, jis neišsilaikytų. Daugelis baiminasi, kad tarp mūsų jau nebeliko pakankamai bendrumo, ir mes galime išsilakstyti į visas puses. Mes ne tik nebesiklausome vieni kitų, bet netgi ir sunkiai suprantame, ką vieni ar kiti iš mūsų darome.
Bet netgi šiuo lemiamu mūsų judėjimo istorijos momentu, jei mes sustotume ir pakankamai įsiklausytume, išgirstume mūsų Viešpatį sakant: „Nebijok, nes Aš esu su tavimi!". Tik taip Jis leidžia suvokti savo buvimą ir nuskaidrina mūsų viltį - ne tik viltį, kad išliks mūsų judėjimas (juk plačiau žiūrint, Jam nėra svarbu, kokioms bendruomenėms mes priklausome), tačiau viltį, kad atsinaujins Dievo žmonių tikėjimas ir nuolankumas.
Dievo buvimą mes visų pirma suvokiame iš Jo teismų mums. Lengva rodyti pirštais į kitus, netgi jei kai kurios kūno dalys mums atrodo netinkamos: pernelyg dvasinės, pernelyg politinės, pernelyg susiasmeninusios ar panašiai. Bet aš nė vienoje krikščionių evangelikų atšakoje nesutikau nė vieno religinio vadovo, kuris kartkarčiais tapatintų save su „evangelikais" iš Pradžios knygos 11 skyriaus, pagaminusiais plytas, išdegusiais jas ir bandžiusiais pasistatyti savo teisumo bokštą. Esame įsitikinę, kad mes, nors ir priklausome įvairiems judėjimams, esame atsidavę ir dievobaimingi, įvairios mūsų misijos įkvėptos Dievo, mūsų troškimas yra ne mažesnis, nei daryti žemėje tai, kas mums duota iš dangaus - pastatyti „bokštą, kurio viršūnė sieks dangų" (pagal 4 eil.).
Ir nors įvairiausios mūsų misijos atrodo mums tiesiogiai Dievo įkvėptos, geriausiomis savo dienomis suvokiame, kiek visgi daug mes darome žvelgdami į žmones: ne Jėzaus vardu, bet siekdami „išaukštinti savo vardą" (pagal 4 eil.).
Rodosi, tarsi evangeliškas krikščionių mokymas dar niekad nebuvo toks didis - mes žinome, kaip sudėti taškus ant „i" mūsų dievotume ir brūkšnelius ant „t" mūsų teologijoje. Bet jei mes piktnaudžiaujame Dievo malone, jeigu elgėmės taip, tarsi ji mums būtų duota amžiams ir nebūtų kasdienis stebuklas, jei mes greitai ir nesusimąstydami mestelim „viskas priklauso nuo malonės" ir puolame daryti tam tikrus darbus savo rankoms; jei mes manome, kad svarbiausia yra mūsų pačių valia - galime būti tikri, šiuos dalykus darome dėl savo vardo, ir nebegyvename bei nebesielgiame Viešpaties vardu.
Ar mus stebina tai, kad esame įsikūrę tarsi pačiame Babelio viduryje - kad mums vis sunkiau darosi išgirsti ir suvokti kitą? Aš tvirtinu, kad kakofonija, kurią girdime aplink - ne kas kita, kaip Dievo teismas. Ir tai nėra teismas, nukreiptas tik prieš kai kurias mūsų judėjimo dalis, tuo tarpu, kai mūsų atšaka esą gyvena malonėje ir paklusnume Evangelijai! Ir tai nėra teismas tarp mūsų esantiems Moralistinio terapinio deizmo išpažinėjams, tarsi jiems reiktų pasikeisti, kad jie taptų tokie, kaip mes. Ne, tai teismas prieš visus krikščionis evangelikus, prieš kiekvieną tikintįjį. Tai teismas, atėjęs dėl to, kad stabais pavertėme žemiškuosius darbus ir kad mūsų tikėjimas tampa pernelyg paviršutiniškas.
Vieta, kurioje stovime
Šioje vietoje vyksta Dievo teismai, čia gyvena Dievo malonė ir čia mūsų viltis tampa liudijimu. Mes stovime Dievo akivaizdoje patirdami ir Jo teismą, ir Jo malonę.
Taigi, mes stovime vietoje, kurioje Babelio bokšto kakofonija gali tapti Sekminių stebuklu, kai mes vėl pajėgsime išgirsti vienas kitą ir kai savo tarpe nebeįžvelgsime svetimųjų, kurių nesugebame atpažinti, o tiktai daugybę įvairių charizmų ir įvairiausią Šventosios Dvasios pašaukimą.
Šioje vietoje nesiliaujantys barniai ir priekabiai, pastangos ir siekiai gali būti pakeisti į meilės darbus, kuriuos įkvėpia neišsakomas dėkingumas. Šioje vietoje mūsų išsibarstymas gali tapti Dievo misijos pasauliui išsipildymu. Tai vieta, kurioje darbai, atliekami žmonėms ir žvelgiant į žmones, nebepaneigia tiesioginio ryšio su Dievu, bet jį išreiškia. Trumpai tariant, vieta, kurioje mes stovime, - tai Golgota, ir mes stovime kryžiaus šešėlyje. Kryžiaus kuris yra Dievo teismo mūsų pretenzijoms ženklas, ir Jo mums suteikto nuodėmių atleidimo simbolis.
Teismas ir malonė - tai žodis apie Kryžių, žodis, kuris kelia sumaištį ne tik pasaulyje, bet ir mumyse. Žodis apie Kryžių ragina mus nevertinti savęs, lyginant „su likusiu pasauliu", tačiau lyginti save su Dievo teisumu. Jis ragina mus ne trokšti ir daryti, tačiau suvokti, kiek mūsų siekiuose ir darbuose yra bandymų išteisinti save ir save išaukštinti. Jis ragina mus suvokti, kad krikščionims evangelikams kylančios problemos yra ne pamaldumas ir dvasinis formavimasis, ne veikla socialinio teisingumo srityje, ne ekleziologija ar kita. Ne, žodis apie Kryžių teigia, kad krikščionių evangelikų problema, anot G. K. Chestertono, - tai „aš". Jis ragina mus ne daugiau daryti, bet liautis garbinus stabus.
Tuo pat metu žodis apie Kryžių vadinamas kvailyste, nes jis teigia, kad tiems, kurių ryšys su Dievu susilpnėjęs, ir tiems, kurie entuziastingai imasi darbų, žvelgdami į kitus - visiems žmonėms, kurių įpročiai neigia malonės buvimą ir jėgą, o ypač tiems, kurie buvo įspėti ir sielvartavo už savo stabmeldystę - suteikta malonė, kuri visa daro naują. Malonė sudaro galimybę atlikti tarnystės kitiems žmonėms darbus visiškai nauju būdu.
Vienintelis dalykas, kurio reikia
Paprastas, visas, aiškus ir stebuklingas žodis apie Kryžių yra tik Dievo Žodyje. Dievo Žodis - tai gyvasis Žodis Jėzus Kristus; užrašytas Žodis, kuris atveria gyvąjį Žodį; ir pamokslaujamas Žodis, kurį Jėzus mums kalba naujai. („Kas jūsų klauso, manęs klauso" (Lk 10, 16). Martinas Liuteris apibendrino tai, sakydamas: „Vieno, vienintelio dalyko tereikia krikščionio gyvenimui, teisumui ir laisvei. Tas vienintelis dalykas - švenčiausias Dievo Žodis, Kristaus evangelija".
Dėl šios priežasties Biblijai tenka svarbiausia vieta krikščionių evangelikų gyvenime ir tikėjime per visą istoriją, dėl to mums, krikščionims evangelikams, būdingi Biblijos aiškinimu grįsti pamokslai ir atkaklios Rašto studijos. Tiesa, kad mes dažnai pasiduodame bibliolatrijai. Tiesa ir tai, kad mes dažni neteisingai naudojame Bibliją. Taip, mes turime blogą įprotį paversti šį malonės šaltinį įstatymu, kartais netgi malonės įstatymu! Bet ir užrašytas, ir pamokslaujamas Dievo Žodis pirmiausia yra dovana, kuri atveria nukryžiuotą Kristų ir prisikėlusį Kristų.
Trumpai tariant, Dievo Žodis yra tokia vieta, kurioje dangus susitinka su mumis ir mus keičia. Kai tikintieji naudos Bibliją ne tik savo mintims pagrįsti, bet žvelgs į ją kaip į Dievo Žodį, kuris mums liudija, mus teisia ir išteisina, tada būsime pakeisti į tuos, kurie keičia pasaulį.
Pirmas dalykas, kurį turime daryti, pasipriešinti neteisingai suvoktai žmogiškųjų ryšių problemai - nevadinti jos tik žmonių pastangų problema. Tai atmestų žodį apie Kryžių ir leistų manyti, kad mes savo išmintimi ir jėga galime išspręsti problemą. Dievo Žodis sako, kad būdas, kuriuo galima veikti santykiuose su žmonėmis ir žvelgdami į žmones - ypač atidžiai žvelgti į Tą, kuris yra ant Kryžiaus. Vieta, nuo kurios reikia pradėti - tai ne karštligiški darbai, tačiau tam tikras neveikimas, suvokimas, jog esame visiškai netinkami atlikti bet kokį darbą ir visiškas suvokimais, jog žmonių pastangomis neįmanoma ištobulinti darbų, kuriuos atliekame žmonėms. Tai reiškia - leistis būti nešamiems malonės Žodžio.
Šioje vietoje atidus skaitytojas turbūt norėtų tiksliai sužinoti: „Ką turėčiau DARYTI vėliau?" Šis klausimas tam tikra prasme yra tinkamas. Tačiau teisingas troškimas nedelsiant ką nors daryti, kad būtų išspręsta su darbais susijusi problema jau savaime yra kitas tokios problemos simptomas. Kartais, kai labai užsidegame dirbti Dievo darbus, esame raginami visų pirma palaukti, kol Dievo teismai ir Dievo šlovė vėl taps regimi tarp mūsų (Apd 1- 2 sk.).
Kai mes susitinkame su Dievu Jo buvime, mes ir vėl suvokiame krikščionių tikėjimo paradoksą: kai kreipiame žvilgsnius į Dievą, paviršutinis, lengvas mūsų tikėjimas tampa šlovinga našta, tai yra, gimdami iš naujo, mes gimstame Žodžiui ir pasauliui. Tai įvyksta vieną kartą, kiekvieno tikinčiojo atsivertimo metu. Bet taip pat tai vyksta ir kasdien, kai kiekvienas iš mūsų vis naujai gręžiamės į Dievą kas sekmadienį ir kasryt. Tada mes tampame naujais kūriniais, palaimintais gyvenimu su Dievu, pilnais energijos ir malonės, kad galėtume atlikti darbus tiems, kurie yra šalia mūsų - kuriuos esame pašaukti ir apdovanoti atlikti.
Vertė Dalia Janušaitienė www.ctlibrary.com
Visų pirma — malonė
Krikščionims evangelikams desperatiškai reikia dvasinio ir moralinio atsinaujinimo - su tuo sutinka visi. Kaip mes jo siekiame?