Visame Šventajame Rašte, nuo Elijo, kuris ant Karmelio kalno varžėsi su Baalo pranašais (1 Kar 18 sk.), iki apaštalo Pauliaus, ant Marso kalvos išstojusio prieš Atėnų filosofus (Apd 17). Iš tiesų, toks susidūrimas be abejonės grindžiamas mūsų tikėjimo pamatais: Dievo, kurį mes garbiname, visagalybe; Kristaus, kuriam tarnaujame, viešpatyste ir Biblijos istorija, kurią liudijame ir kuria gyvename.
Dievo viršenybė
Susikirtusias pasaulėžiūras matome jau pirmuosiuose Biblijos puslapiuose. Kad ir kokia būtų jų reikšmė būsimose diskusijose apie ryšį tarp mokslo ir tikėjimo, Pradžios knygos 1 ir 2 skyriai aiškiai ir su jėga kalbėjo pirmiesiems klausytojams. Jie būdavo priimami kritiškai arba argumentuotai, priklausomai nuo konteksto, kuriam buvo skirti, ir siūlydavo alternatyvų požiūrį į pasaulio kilmę ir žmonijos vietą jame.
Pavyzdžiui, kai kurie mitai tautose, kurios supo Izraelį, tvirtino, kad žmonės buvo sukurti kaip vergai, kad jie atliktų juodus darbus, kurių dievai patys nebenorėjo daryti. Tačiau Pradžios knyga kalba, kad vyras ir moteris buvo sukurti ne kaip Dievo vergai, o pagal Dievo atvaizdą, ir jie turėjo atspindėti Jo šlovę, tarnaudami Jam ir valdydami žemę. Viename iš mitų žmonija buvo sukurta neplanuotai, tam, kad dievams užtektų maisto. Vėliau dievai pasigailėjo sukūrę žmones ir pamėgino pažaboti jų dauginimąsi. Tačiau Pradžios knygoje, žmonija - kūrinijos vainikas, o Dievas teikė jiems maistą ir liepė daugintis. Taigi, Izraelį supusių tautų kultūros stengėsi pažeminti žmoniją, Pradžios knyga žmoniją išaukštino. Be to, Pradžios knyga yra monoteistinė, o ne politeistinė. Nei saulė, nei mėnulis patys iš savęs nėra dievai, kuriuos vertėtų garbinti, o tik dienos ir nakties „šviesuliai", kuriuos sukūrė Dievas. Jau pirmieji Pradžios knygos skyriai kalba tikintiesiems ir siekia keisti jų pasaulėžiūrą: jog tėra vienas tikrasis Dievas, koks Jis yra ir kad jis tik vienintelis vertas šlovės.
Vienintelio tikrojo Dievo viršenybė virš bet kokių kitų garbintinų dalykų skatino Įstatymu uždrausti stabus, ji atsispindi pasakojimuose apie vis pasikartojantį Dievo žmonių nesugebėjimą tarnauti Jam ir tik Jam vienam, ji girdima Psalmėse, kuriose džiūgaujama dėl Jo viešpatystės, Išminties knygose, kuriose dedami Viešpaties baimės pagrindai, pranašų satyroje, nukreiptoje prieš stabų garbinimą, kritikoje žmonių, kurie nesugebėjo išlaikyti nuo jų priklausančios santykių su Dievu sandoros dalies ir pažaduose atkurti naują gyvenimą per Jo ištikimą meilę.
Kristaus viešpatystė
Kristaus viešpatystė tiesiog įausta į Naujojo Testamento audinį. Dievo sūnus, kuris atmetė siūlymą viešpatauti pasauliui gundymų kalne (Mt 4, 8), ant Galilėjos kalno gavo valdžią Visatai (Mt 28, 18). Tai tiesa, kuri išpažįstama ir patvirtinama Pauliaus laiškuose (pvz., Rom 1, 2-4; 10, 9-10; 1 Kor 8, 4-6; 12, 1-3; Fil 2, 5-11), Jono regėjime apie „karalių Karalių ir viešpačių Viešpatį" (Apr 19, 16).
Greta fakto, kad „Jėzus yra Viešpats", atskleidžiama unikali vienybė tarp Jėzaus ir Viešpaties Dievo ir skelbiama, kad Jahvė, Izraelio Dievas, dabar atskleidė save Jėzuje, šis išpažinimas pirmojo šimtmečio kontekste turėjo ir politinį atspalvį. Romos imperijos piliečiams atrodė, kad imperijos „Viešpats" yra ciesorius. Tačiau prieš šią pasaulėžiūrą išstojo tvirtinimas, kad Jėzui, o ne ciesoriui tenka ši šlovė. Iš tiesų, mes nedrįstame sumenkinti Kristaus viešpatavimo iki politinio lygmens, tačiau nemažiau svarbu, kad į Jo įtaką patenka ir politikai, ir visa kita. Išpažinimas, kad Jėzus yra Viešpats - tai išpažinimas, kad Jis yra aukščiau ne tik už mūsų asmeninį dominavimą, bet ir už bet kokią kitą valdžią šioje kūrinijoje. Ir todėl, kad Jis yra visų Viešpats, krikščionys gali su pasitikėjimu įsitraukti į kultūrinę aplinką, kurioje gyvename.
Šventojo Rašto istorija
Istorijos pasakojimai intensyviai naudojami šioms problemoms atspindėti. Krikščionys pasakoja kitokią „istoriją" apie visatos kilmę, žmonijos prigimtį ir paskirtį, kitaip žvelgia į tai, kas atsako už pasaulį. Tačiau tai nėra vienas iš tokių istorijų variantų, tačiau konkreti biblinė istorija, nuo pirmojo kūrinio iki naujo kūrinio, kuri turi pirmenybę virš visų kitų istorijų ir kurios šviesioje visos kitos istorijos turi būti skaitomos ir suprantamos.
Ir nėra nesvarbu, kad Paulius, kalbėdamas žydams Antiochijos sinagogoje, pasakojo istoriją apie Dievo darbus Izraeliui prieš pereidamas prie sandoros išsipildymo Jėzuje (Apd 13, 16-43). Visiškai kitokiame kontekste, Atėnuose (Apd 17, 16-34), universiteto mieste, kurį ko gero galima vadinti to meto pasaulio kultūros sostine, Paulius išstojo prieš šventyklas ir jų dievybes, ir savo kalbą pradėjo remdamasis graikų poetais bei paminėjo atitinkamą stoikų ir epikūrininkų požiūrį. Jis buvo įsigilinęs į šią kultūrą. Tačiau netgi čia, kalbėdamas žmonėms, kurie turėjo labai nedidelį Senojo Testamento pažinimą, o gal ir visiškai jo nežinojo, jis dėjo suvokimo apie Dievą, sukūrimą ir nuodėmę pagrindus (tai daugeliu atveju turėjo tapti iššūkiu jo klausytojams) prieš pradėdamas kalbėti apie Jėzų ir prisikėlimą.
Krikščionių misionieriams šie Pauliaus padėti apologetikos ir evangelizmo pagrindai tapo pagrindiniu jų darbo elementu. Jėzaus ir krikščioniškosios mokinystės istorija turi būti patalpinta platesnės biblinės istorijos kontekste, tam, kad būtų galima suprasti, kas Jis yra, nuo ko ir ką Jis gelbsti.
Bet turbūt svarbiausia yra tai, kad mes ne tik susipažįstame su šia istorija ir ją pasakojame, bet ir ja gyvename. Tai atliekame, stengdamiesi būti tikri, kad Raštas formuoja mūsų pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą, kad mes suprantame, ką reiškia būti sukurtomis būtybėmis, suprantame reikšmę to, kad pasaulis nėra toks, koks turėtų būti, suprantame, kad Kristus tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, kentėjo, mirė ir vėl prisikėlė ir kad Jis tapo visų Viešpats; suprantame Dievo darbo tikslą visai kūrinijai. Kai mes kartu su kitais vyrais ir moterimis tampame šiuolaikinės kultūrinės aplinkos dalimi, mes siekiame įkūnyti Dievo pradinę kūrinijos idėją ir amžinybės viltį. Taip vedami Dievo žmonės būrėsi į bendruomenes: Izraelį ir bažnyčią. Didinga Rašto istorija apibrėžia mūsų mokinystę, suteikia veiksmingumo mūsų kultūriniam dalyvavimui, kai mes stengiamės tarnauti kitiems ir pagerbti Kristų visu savo gyvenimu.
Rekomenduojama literatūra
Toliau nurodyti darbai suteikia galimybių giliau išnagrinėti šias problemas:
J. Mark Bertrand. „(Per)mąstant pasaulėžiūrą: mokymasis mąstyti, gyventi ir kalbėti šiame pasaulyje" (angl. (Re)Thinking Worldview: Learning to Think, Live, and Speak in This World). Wheaton: Crossway, 2007 m. Skaitytojai raginami permąstyti savo požiūrį į tikrovės prigimtį ir pačią „pasaulėžiūros" idėją.
D.A. Carson. „Kristus ir iš naujo peržvelgta kultūra" (angl. Christ and Culture Revisited). Nottingham: Apollos, 2008 m. Reikšmingas darbas, pagrindžiantis, kad visi svarbiausi biblinės istorijos momentai (sukūrimas, kritimas, Izraelio pašaukimas, Jėzaus atėjimas, bažnyčios persekiojimas ir naujo kūrinio perspektyva) turi būti nagrinėjami kartu, kad būtų galima konstruktyviai ir holistiškai mąstyti apie krikščionybės ir kultūros ryšius.
Andy Crouch. „Kultūros kūrimas: atveriant mūsų kūrybinį pašaukimą" (angl. Culture Making: Recovering Our Creative Calling). Downers Grove: IVP, 2008 m. Karštas, tačiau pagrįstas raginimas evangelikams įsitraukti į „kultūros kūrimo procesą" - daugiau menininkų ir kritikų.
Colin Greene ir Martin Robinson. „Meta-perspektyva: Biblija, bažnyčia ir misija vaizduotės amžiuje" (angl. Metavista: Bible, Church and Mission in an Age of Imagination). Bletchley: Paternoster, 2008 m. Rašto ir bažnyčios vaidmens tyrimas „radikalios kultūrinės įtakos" metu.
John G. Stackhouse, „Daryti geriausia: sekti Kristumi realiame pasaulyje" (angl. Making the Best of It: Following Christ in the Real World). Oxfordas: Oxford University Press, 2008 m. Reikšmingas veikalas, kuriame pagrindžiamas „krikščioniškas realizmas", pripažįstama neišvengiamas dvilypumas ir įtampa, kurią patiria krikščionis, gyvenantis šių dienų pasaulyje.
Vertė Dalia Janušaitienė. Šaltinis „London Institute for Contemporary Christianity" http://www.licc.org.uk/
Susikirtusios pasaulėžiūros
Šimtmečiais krikščionys kritikavo, priešinosi, įsitraukdavo ir keisdavo kultūrą, kurioje gyveno. Vieno dalyko negalime ignoruoti: gyventi kultūrinėje aplinkoje taip pat neišvengiama, kaip ir kvėpuoti. Dievo žmonių susidūrimas su juos supančiomis pasaulėžiūromis turi gilias tradicijas.