Kokia Kalėdų šventės kilmė? Kokiu būdu gruodžio 25-oji buvo susieta su Jėzaus gimtadieniu?
Biblijoje pateikiama nedaug detalių: Jėzaus gimtadienio šventė neapibūdinta nei Evangelijose, nei Apaštalų darbuose - nenurodyta data ir netgi metų laikas. Biblinė nuoroda, kad piemenys saugojo bandas naktį, kai išgirdo naujieną apie Jėzaus gimimą (Lk. 2, 8) leidžia manyti, kad tai buvo pavasarinis ėriavimosi metas; kita vertus, šaltą gruodžio mėnesį avys galėjo būti suvarytos į užtvarą. Tačiau dauguma Rašto tyrinėtojų ragina vengti „ištraukti" tokias tikslias, tačiau neesmines detales iš konteksto, kuris labiau sutelktas į tikslumą teologiniu, o ne kalendoriniu požiūriu.
Nebiblinių šaltinių įrodymai, pasiekę mus iš pirmojo ir antrojo amžiaus, gana skurdūs. Pirmųjų krikščionių, tokių kaip Irenijus (130-200 m.) arba Tertulianas (160-225 m.) raštuose neminimas gimtadienio šventimas. O Origenas Aleksandrietis (165-264 m.) netgi smerkia Romoje įprastą gimtadienių minėjimą, vadindamas jį „pagonišku", - tai aiškiai parodo, kad Jėzaus gimimas tuo metu nebuvo pažymimas panašiomis šventėmis [1]. Taigi, galime tvirtinti, kad šia prasme Kalėdos visai nebuvo švenčiamos.
Tai visiškai priešinga ankstyvosioms tradicijoms, susijusioms su paskutiniosiomis Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienomis. Kiekvienoje iš keturių evangelijų pateikiama išsami informacija apie Jėzaus mirtį. Evangelijoje pagal Joną rašoma, kad Jėzus buvo nukryžiuotas iškart po tai, kai buvo paaukotas Velykų avinėlis. Tai galėjo įvykti hebrajų nisano mėnesio 14 dieną saulei leidžiantis (nes pagal hebrajų kalendorių diena prasideda nusileidus saulei). Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką rašoma, kad Paskutinė vakarienė vyko po saulėlydžio, prasidėjus 15 dienai, o Jėzus buvo nukryžiuotas kitą rytą, taigi vis dar 15 dieną*.
Velykos buvo pradėtos švęsti kur kas anksčiau negu Kalėdos, nes tiesiog Paschos šventei palaipsniui buvo suteikta krikščioniška interpretacija ir prisimenama Jėzaus kančia. Užuominas apie Velykų šventimą galima rasti jau Naujajame Testamente ( 1 Kor 5, 7-8 „...nes jau paskerstas mūsų Paschos Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nusikaltimo raugu, bet su nerauginta tyrumo ir tiesos duona." Ši šventė neabejotinai buvo išskirtinė krikščionių šventė iki antrojo šimtmečio vidurio, apokrifiniame tekste, vadinamame Laišku apaštalams, teikiama, kad Jėzus ragino mokinius „minėti jo mirtį taip, kaip yra - t.y. Paschą."
Jėzaus tarnavimas, stebuklai, kančia ir prisikėlimas kėlė daugiausia susidomėjimo pirmojo ir antrojo šimtmečio pradžios raštų autoriams. Tačiau laikui bėgant imta vis labiau domėtis Jėzaus kilme. Šį poslinkį matome netgi Naujajame Testamente. Evangelijos pagal Matą ir Luką pateikia gerai žinomus, tačiau skirtingus šio įvykio apibūdinimus, tačiau nė vienoje iš jų nenurodoma data. Antrajame šimtmetyje daugiau detalių apie Jėzaus gimimą ir vaikystę pateikiama apokrifiniuose raštuose, tokiuose kaip Vaikiška evangelija pagal Tomą arba Pradinė evangelija pagal Jokūbąb. Šiuose tekstuose pateikiama įvairios informacijos - pradedant Jėzaus senelių vardais ir baigiant Jo išsilavinimo detalėmis, tačiau gimimo data vis vien nenurodyta.
Galiausiai, apie 200 metus Krikščionis mokytojas Egipte pateikia nuorodą į Jėzaus gimimo datą. Anot Klemento Aleksandriečio skirtingos krikščionių grupės siūlė skirtingas datas. Gali pasirodyti nuostabu, kad Klementas apskritai neminėjo gruodžio 25-osios. Jis rašė: „Kai kurie bando nurodyti ne tik Viešpaties gimimo metus, bet ir dieną; jie sako, kad tai įvyko 28-aisiais Augusto valdymo metais Egipto mėnesio pachon 25 dieną (pagal mūsų kalendorių - gegužės 20 dieną). O kalbėdami apie Jo kančią, vieni mini 16-ųjų Tiberijaus valdymo metų phamenoth mėnesio 25 dieną (kovo 21dieną), kiti - pharmuthi mėnesio 25 dieną (balandžio 21dieną), o dar kiti tvirtina, kad Gelbėtojas kentėjo pharmuthi mėnesio 19 dieną (balandžio 15 dieną). Be to, kai kurie mini, kad Jis gimė 24 arba 25 pharmuthi mėnesio 19 dieną (balandžio 20 arba 21 dieną)" [2].
Taigi, antrojo šimtmečio pabaigoje buvo daug neapibrėžtumo, susijusio su Jėzaus gimimo data, tačiau ir didelis susidomėjimas. Iki ketvirtojo šimtmečio randame nuorodas į dvi datas, kurios jau tada buvo plačiai pripažintos ir yra minimos iki šiol: gruodžio 25-oji Vakarų Romos imperijoje ir sausio 6-oji - Rytų (ypač Egipte ir Mažojoje Azijoje). Šiuolaikinė Armėnijos bažnyčia tebešvenčia Kalėdas sausio 6-ąją; tačiau daugelyje krikščionių bendruomenių įsigalėjo gruodžio 25-oji, o sausio 6-oji tapo žinoma kaip Trijų karalių šventė, kuria minimas magų atvykimas į Betliejų. Laikotarpis tarp šių švenčių dar vadinamas dvylika kalėdinių dienų.
Nuo ketvirtojo šimtmečio randame nuorodas į dvi datas, kurios jau tada buvo plačiai pripažintos ir yra minimos iki šiol: Gruodžio 25-oji, kaip Jėzaus gimimo diena, anksčiausiai paminėta ketvirtojo šimtmečio vidurio romėnų almanache, kuriame išvardintos įvairių krikščionių vyskupų ir kankinių mirties datos. Gruodžio 25-oji čia įvardinta kaip „natus Christus in Betleem Judeae": Kristaus gimimas Judėjos Betliejuje.3 Maždaug 400 Augustinas iš Hippo mini vietinę krikščionių disidentų grupę donatistus, kurie švenčia Kalėdas gruodžio 25-ąją, tačiau atsisako sausio 6-ąją minėti Trijų karalių šventę, vadindami ją naujove. Kadangi donatistai pradėti minėti Diocletiano persekiojimo metu 312 metais, atrodo, kad jie laikėsi senesnės Šiaurės Afrikos krikščionių tradicijos.
Rytuose sausio 6-oji pradžioje buvo siejama tik ne su magais, tačiau su visa Kalėdų istorija. Taigi, praėjus maždaug 300 metų po Jėzaus gimimo, žmonės galiausiai ėmė minėti Jo gimtadienį viduržiemį. Tačiau kaip buvo nustatytos šios datos: gruodžio 25-oji ir sausio 6-oji?
Šiandien yra dvi teorijos: viena ypač populiari, o kita labiau vertinama tarp Rašto tyrėjų (ir kur kas senesnė) [4].
Plačiausiai skelbiama teorija apie Kalėdų datos kilmę tvirtina, kad ji buvo pasiskolinta iš pagoniškų švenčių. Romėnai gruodžio pabaigoje švęsdavo saturnalijas, panašiu metu šventes švęsdavo ir Šiaurės bei Vakarų Europos barbarai. 274 metais Romos imperatorius Arelianas 25-ąją įsteigė Sol Invictus (nenugalėtos saulės) gimimo šventę. Teigiama, kad Kalėdos tiesiog perėmė šią pagonišką saulės garbinimo šventę. Anot šios teorijos, ankstyvieji krikščionys sąmoningai rinkdavosi tokias datas, kad paskatintų Kalėdų ir krikščionybės plitimą romėniškajame pasaulyje. Esą, jeigu Kalėdos atrodys kaip pagoniška šventė, pagonys tokią šventę mieliau priims, o taip pat priims Dievą, kurio gimimą jie švenčia.
Nepaisant to, kad ši Kalėdų datos kilmės teorija itin populiari šiomis dienomis, ji turi ir trūkumų. Viena vertus, ši teorija neminima ankstyvųjų krikščionių raštuose. Tiesa, vienu metu krikščionys autoriai pateikdavo tam tikras sąsajas tarp solsticijos ir Jėzaus gimimo. Pavyzdžiui, bažnyčios tėvas Ambrozijus ( 339-397 m.) aprašė Kristų kaip tikrąją saulę, kuri nustelbia kritusius senuosius dievus. Tačiau ankstyvieji krikščionių autoriai niekad nepateikė užuominų į to meto kalendorines šventes, jie nemanė, kad šią datą turėtų pasirinkti bažnyčia, o tiesiog žvelgė į šį sutapimą, kaip į pačios gamtos įrodymą, kad Dievas išsirinko Jėzų virš netikrų pagoniškų dievų.
Tik XII a. raštuose randame pirmąsias užuominas, kad Jėzaus gimimo šventė buvo sąmoningai nustatyta pagoniškų švenčių metu. Pastaba Syriac biblijos komentatoriaus Dionysius bar-Salibi rankraščio paraštėje teigia, kad senais laikais Kalėdų šventė iš tiesų buvo perkelta iš sausio 6-osios į gruodžio 25-ąją, kad ji sutaptų su pagoniška Sol Invictus švente.5 XVIII ir XIX a. Biblijos žinovai, paskatinti naujos lyginamosios religijotyros idėjos susižavėjo šia mintimi6. Jie tvirtino, kad pirmieji krikščionys, nežinoję, kada Jėzus iš tikrųjų gimė, tiesiog prisitaikė pagonišką solsticijos šventę, paskelbdami, kad šiuo metu gimė Mesijas, ir atitinkamai ją šventė. Naujesni tyrimai parodė, kad daugelis šiuolaikinių švenčių atspindi pagoniškus papročius, perimtus kur kas vėliau, kai krikščionybė išplito Šiaurės ir Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, Kalėdų eglutė, siejama su viduramžių druidų praktika. Tai ragino daugiau žmonių, kurie gal būt buvo pagonys, priimti šią datą.
Visgi, yra ir daugiau problemų, susijusių su šia teorija, kurias pripažįsta tyrinėtojai. Svarbiausia, kad pirmasis šios Kalėdų datos paminėjimas (200 m.) ir šventimo pradžia (250-300 ) vyko tuo metu, kai krikščionys stengėsi nieko neperimti iš pagoniškųjų tradicijų. Žinoma, krikščionių tikėjimas ir praktikavimas nesusidarė izoliacijoje. Daugelis ankstyvojo krikščionių garbinimo elementų - įskaitant Eucharistijos vaišes, vaišes, skirtas paminėti kankiniams, ir dar ankstesnis krikščionių laidotuvių menas, susiję su pagoniškais papročiais. Tačiau pirmaisiais amžiais persekiojama krikščionių mažuma kruopščiai stengėsi atsiskirti nuo plačiai praktikuojamų pagoniškų religinių papročių, tokių kaip aukojimas, žaidynės ir šventės. Tai buvo ir vėliau, imperatoriaus Diokletiano vykdyto žiauraus krikščionių persekiojimo metu 303 - 312 metais.
Tai pasikeitė tik į krikščionybę atsivertus imperatoriui Konstantinui. Nuo ketvirtojo amžiaus vidurio jau galime pastebėti, kad krikščionys sąmoningai prisitaiko ir suteikia „krikščionišką turinį" pagoniškoms šventėms. Žymus tokios praktikos šalininkas buvo popiežius Gregory Didysis, kuris laiške, rašytame 601 m. Britanijoje tarnaujančiam krikščionių misionieriui, siūlo negriauti vietinių pagoniškų šventyklų, tačiau pakeisti jas į bažnyčias, o pagoniškas šventes švęsti kaip kankinių paminėjimo šventes. Taigi, vėliau krikščionys galėjo būti prisitaikę kai kuriuos pagoniškų švenčių elementus. Bet mes neturime jokių įrodymų, kad krikščionys būtų prisitaikę pagoniškas šventes trečiajame šimtmetyje, tuo metu, kai buvo nustatytos Kalėdų švenčių datos. Taigi, atrodo nepanašu, kad ši data būtų pasirinkta tik tam, kad atitiktų pagonišką saulės šventę.
Atrodo, kad gruodžio 25-oji buvo švenčiama dar iki 312 m., iki Konstantino atsivertimo. Kaip mes matėme, krikščionys donatistai Šiaurės Afrikoje atrodo tada jau žinojo šią datą. Be to, ketvirtojo šimtmečio viduryje ir pabaigoje bažnyčių vadovai Rytų Romos imperijoje jau rūpinosi ne tuo, kaip įvesti Jėzus gimimo šventę, tačiau pridėti gruodžio mėnesio datą prie tradicine tapusios šventės sausio 6-ąją [7].
Yra dar vienas būdas, kuriuo remiantis Kalėdų data nustatyta gruodžio 25-ąją. Gali pasirodyti keista, tačiau raktas į Jėzaus gimimo dienos nustatymą gali slypėti Jėzaus mirties datoje. Šį požiūrį moderniame pasaulyje pirmasis pasiūlė prancūzų tyrėjas Louis Duchesne XX a. pradžioje, o vėliau jam pritarė amerikietis Thomas Talley8. Tačiau jie ne pirmieji pastebėjo ryšį tarp tradicinės Jėzaus mirties dienos ir gimimo dienos.
Apie 200 m. Tertulianas iš Kartaginos paskelbė, kad nisano mėnesio 14 diena (Jėzaus nukryžiavimo diena, minima Evangelijoje pagal Joną) tais metais kai Jėzus mirėc atitinka kovo 25-ąją dieną pagal romėnų (saulės) kalendorių. Kovo 25-oji, kuri vėliau buvo pripažinta Jėzaus nekalto prasidėjimo paminėjimo data,10 yra devyniais mėnesiais anksčiau nei gruodžio 25-oji. Taigi, buvo tikima, kad Jėzus buvo pradėtas ir nukryžiuotas tą pačią metų dieną. Taigi, taip vertinant Jėzus gimė po devynių mėnesių - gruodžio 25-ąją.****
Ši idėja buvo paskelbta nežinomo krikščionio autoriaus traktate, pavadintame „Apie solsticijas ir ekvinokcijas", kuris atrodo buvo parašytas IV a. Šiaurės Afrikoje. Traktate rašoma: „Taigi mūsų Viešpats buvo pradėtas per aštuntąsias balandžio kalendas kovo mėnesį (kovo 25-ąją), ši diena yra Viešpaties kančios ir prasidėjimo diena. Tą dieną, kai Jis buvo pradėtas, Jis ir kentėjo" [11]. Remiantis šiuo traktatu Jėzaus gimimo diena nustatyta per žiemos solsticiją.
Augustinas taip pat buvo susipažinęs su šia traktuote. Savo veikale „Apie Trejybę" (399-419 m.) jis rašė: „Tikima, kad Jis (Jėzus) buvo pradėtas kovo 25-ąją, tą dieną jis ir kentėjo; taigi, mergelės įsčios, kuriose Jis buvo pradėtas, ir kuriose nė vienas mirtingasis nebuvo pradėtas, atitinka tą naują kapą, kuriame niekas nebuvo laidotas, nė vienas prieš Jį. Jis gimė, pagal tradiciją, gruodžio 25-ąją" [12].
Rytuose Jėzaus prasidėjimo ir mirties datos taip pat buvo susietos. Tačiau čia buvo remiamasi ne žydų kalendoriaus nisano mėnesio 14-ąja diena, o vietinio graikų kalendoriaus pirmojo pavasario mėnesio (artemisios) 14-ąja diena, kuri atitinka mūsų balandžio 6-ąją dieną. Balandžio 6-oji yra devyniais mėnesiais anksčiau nei sausio 6-oji, Rytuose priimta kaip Kalėdų data. Taigi, matome, kad Rytuose Jėzaus prasidėjimo ir nukryžiavimo dienos taip pat susietos tik su balandžio mėnesiu. Vyskupas Epiphanius iš Salamiso rašė, kad balandžio 6-ąją dieną „Avinėlis buvo uždarytas nesuteptose šventos mergelės įsčiose, iš kur jis savo auka paėmė ir vis paima pasaulio nuodėmes."13 Iki šios Armėnijos bažnyčia švenčia Prasidėjimą balandžio pradžioje (7-ą o ne 6-ą dieną), o Kalėdas - sausio 6-ąją.*****
Taigi, matome, kad dviejose pasaulio dalyje krikščionys skaičiavo Jėzaus gimimą remdamiesi tuo, kad Jo prasidėjimas ir mirtis įvyko tą pačią metų dieną (kovo 25-ąją arba balandžio 6-ąją) ir apskaičiavo skirtingas, tačiau nelabai nutolusias Kalėdų datas (gruodžio 25-ąją ir sausio 6-ąją).
Moderniųjų laikų skaitytojams gali atrodyti neįprasta susieti Jėzaus prasidėjimo ir mirties datas, tačiau tai atspindi senųjų laikų ir viduramžių supratimą, kad visas išgelbėjimo planas susietas tarpusavyje. Ypač aiškiai šis požiūris išreikštas krikščionių mene. Daugelyje tapybos darbų, kuriuose vaizduojamas angelas, pranešantis žinią Marijai - Jėzaus prasidėjimo momentas - kūdikėlis Jėzus vaizduojamas nusileidžiantis iš dangaus ant kryžiaus arba su juo, šie vaizdai primena kad prasidėjimas atneša išgelbėjimo Jėzaus mirtimi pažadą.
Požiūris, kad sukūrimas ir išpirkimas turi įvykti tuo pačiu metu taip pat atsispindi senojoje žydų tradicijoje, kuri užrašyta Talmude. Babilono Talmude išliko disputas tarp dviejų antrojo šimtmečio rabinų, kurie sutiko su šiuo požiūriu, tačiau nesutiko dėl datos. Rabinas Eliezeris teigė: „Nisano mėnesį buvo sukurtas pasaulis. Nisano mėnesį gimė patriarchai. Per Paschą gimė Izaokas... ir nisano mėnesį jie (mūsų protėviai) bus prikelti laikui atėjus." (Kitas rabinas Joshua tiems paties įvykiams priskyrė kitą iš eilės einantį mėnesį tishri) [14]. Taigi, Kalėdų ir Trijų karalių šventės datos galėjo būti nulemtos krikščioniškosios teologijos požiūrio: Jėzus buvo pradėtas tą pačią metų dieną, kaip ir mirė, o gimė, praėjus devyniems mėnesiams [15].
Galiausiai, lieka dar vienas klausimas: kaip gruodžio 25-oji tapo Kalėdomis? Nežinome tikslaus atsakymo. Šventės, kuri nuo ketvirtojo amžiaus vystėsi iki šių dienų, elementai galėjo kilti iš pagoniškųjų tradicijų. Tačiau pati data greičiausiai kilo iš judaizmo - Jėzaus mirties Paschos dieną ir rabinų požiūrio, kad didūs dalykai vyksta tomis pat metų dienomis. Be to, šį požiūrį apie Dievo atpirkimo ciklus ir pasikartojimą galime susieti ir su tuo, ką pagonys romėnai, kurie šventė Sol Invictus ir daugelis kitų žmonių suprato ir galėjo priimti [16].
Pastabos
1. Origen, Homily on Leviticus 8.
2. Clement, Stromateis 1.21.145. (Be to, atrodo, kad krikščionys gimtajame Klemento Egipte tą pačią dieną paminėdavo ir Jėzaus krikštą, kuris kartais suprantamas kaip Jo antgamtinio išrinkimo momentas ir laikomas alternatyvia „įsikūnijimo" istorija (Stromateis 1.21.146). Šia tema daugiau skaitykite: Thomas J. Talley, Origins of the Liturgical Year, 2-asis leidimas. (Collegeville, MN: Liturgical Press, 1991), pp. 118-120, Roland H. Bainton, „Basilidian Chronology and New Testament Interpretation", Journal of Biblical Literature 42 (1923), pp. 81-134; ir ypač Gabriele Winkler, „The Appearance of the Light at the Baptism of Jesus and the Origins of the Feast of the Epiphany", leid. Maxwell Johnson, Between Memory and Hope: Readings on the Liturgical Year (Collegeville, MN: Liturgical Press, 2000), pp. 291-347.
3. The Philocalian Calendar.
4. Liturgijos istorijos tyrinėtojai angliškai kalbančiose šalyse dažnai skeptiškai vertina sąsajas su solsticija: žr. Susan K. Roll, „The Origins of Christmas: The State of the Question", leidinyje „Between Memory and Hope: Readings on the Liturgical Year" (Collegeville, MN: Liturgical Press, 2000), pp. 273-290, ypač pp. 289-290.
5. Pastaba Dionysius Bar Salibi rankraštyje, d. 1171; žr. Talley, Origins, pp. 101-102.
6. Žymiausias tarp jų buvo Paul Ernst Jablonski, „The Origins of Christmas," pp. 277-283.
7. Pavyzdžiui, Gregory iš Nazianzen, Oratio 38; John Chrysostom, In Diem Natalem.
8. Louis Duchesne, Origines du culte Chrétien, 5th ed. (Paris: Thorin et Fontemoing, 1925), pp. 275-279; ir Talley, Origins.
9. Tertullian, Adversus Iudaeos 8.
10. Yra ir daugiau tekstų, pagrindžiančius šį argumentą, įskaitant Hippolytus ir De pascha computus; žr. Talley, Origins, p. 86, 90-91.
11. De solstitia et aequinoctia conceptionis et nativitatis domini nostri iesu christi et iohannis baptistae.
12. Augustinas, Sermon 202.
13. Epiphanius cituojamas Talley, Origins, p. 98.
14. Rosh Hashanah 10b-11a.
15. Talley, Origins, pp. 81-82.
16. Viena iš dviejų neteisingų alternatyvų, žr. Roll „Origins of Christmas".
* Žr. Jonathan Klawans, „Was Jesus' Last Supper a Seder?"
** Žr. šiuos straipsnius: David R. Cartlidge, "The Christian Apocrypha: Preserved in Art," Ronald F. Hock, "The Favored One," ir Charles W. Hedrick, "The 34 Gospels," BR 18:03.
*** Daugiau informacijos apie Jėzaus gimimo datavimą rasite "Fixing the Millennium,&rd; AO 03:01.
**** Jau senais laikais buvo žinoma apie devynių mėn. nėštumo periodą.
***** Vakaruose (o vėliau ir kitur) Velykų šventimas vėliau buvo perkeltas iš tikrosios dienos į kitą sekmadienį. Rytų krikščionių reikalavimas švęsti Velykas tikrąją dieną sukėlė daug diskusijų bažnyčioje, kurias Rytų krikščionys kartais vadina „Quartodecimans" („keturioliktinėmis").
Andrew McGowan - Trejybės kolegijos prie Melburno universiteto Australijoje rektorius ir prezidentas. Jo darbai ankstyvosios krikščionybės tema apima „God in Early Christian Thought" (Brill, 2009 m.) „Ascetic Eucharists: Food and Drink in Early Christian Ritual Meals" (Oxford, 1999 m.).
Parengė Dalia Janušaitienė pagal http://www.bib-arch.org/