Tačiau sunkūs atvejai subrandina netinkamus įstatymus. Mes turime labai atsargiai vertinti besikeičiančią Vakarų pasaulio teisinę tradiciją, pagrįstą judaizmo ir krikščionybės požiūriu į žmogų. Šiuos pokyčius lemia ypatingos situacijos, plačiai nušviestos žiniasklaidos, kai parodomi komoje esantys žmonės, kurių, atrodo, neįmanoma grįžti į sąmoningą gyvenimą.
Natūralu, kad žmogus jaučia bejėgiškumą ir neviltį, kai jam pirmą kartą diagnozuojama mirtina arba nepagydoma liga, tačiau įmanoma, kad tinkamai remiamas artimųjų, draugų ir medicinos darbuotojų, jis pereis šį etapą ir galės džiaugtis kokybišku, o gal netgi dar turiningesniu gyvenimu. Slaugos ligoninių judėjimo įkūrėja Dame Cicely Saunders sakė: „Mūsų paskutinės dienos - nebūtinai prarastos dienas". Jos gali būti skirtos ne tik atsiminti praeičiai arba sustiprinti tarpusavio santykiams, bet ir apmąstyti bei pasiruošti amžinybei. Žmonės vėl ir vėl pasakoja man, kiek daug jie sužinojo patys apie save ir apie aplinkinius šiuo savo gyvenimų laikotarpiu.
Tad paprasčiausiai klaidinga pabrėžti asmens nepriklausomybę, ypač šiuo požiūriu (kalbama apie sąmoningą mirties pasirinkimą). Šiuo atveju tai nesusiję. Šiame gyvenimo etape (artėdami prie mirties) žmonės paprastai nesijaučia nepageidaujami ir vieniši, o gali jaustis apsupti rūpesčiu ir meile, ir jaustis taip gerai, kaip tik gali, ir būti branginami už tai, kad yra. Nereikia visada būti nepriklausomu. Žmogiškosios būtybės priklauso viena nuo kitos kiekviename gyvenimo etape, ir šis etapas nėra kitoks. „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip išpildysite Kristaus įstatymą", - rašė apaštalas Paulius, ir tai tiksliai iliustruoja tai, ką slaugos ligoninių judėjimas parodė mums - kuo galima pasitarnauti mirtinai ir nepagydomai sergantiems. Ačiū Dievui už visus žmones, įsitraukusius į šį darbą.
Kita svarbi pamoka, kurios mus moko šis slaugos judėjimas, yra tai, kad beveik visada galima numalšinti skausmą ir užtikrinti, kad ligoniai be reikalo nekentėtų. Paliatyvioji medicina yra labai išvystyta; ir slaugos ligoninėse, ir skausmo klinikose ir siekiama užtikrinti, kad mokslas tarnautų sunkiai sergantiems žmonėms ir kuo labiau palengvintų jų skausmus. Tokia priežiūra be abejonės gali prailginti gyvenimo siūlą, bet net jeigu ji ir paskubina mirtį, tai visiškai skiriasi nuo tiesioginio įsikišimo, lemiančio ligonio mirtį.
Dar vienas dalykas, kurio žmonės baiminasi, yra tai, kad jie „prievarta bus laikomi gyvi", ir nebus leista jiems ramiai numirti. Šiuo atveju reikia pasakyti, kad nepritariantys „savižudybei su pagalba" arba savanoriškai eutanazijai, nereikalauja išlaikyti žmonių gyvais bet kokia kaina. Teisinga gerbti žmonių norus, jeigu jie nusprendžia atsisakyti gydymo vaistais, ir šio sprendimo pasekmės gali būti neaiškios, nepageidaujamos ir nemalonios. Be to, kai kuriais atvejais, kompetentingas gydytojų konsiliumas gali nuspręsti, kad gydymas vaistas nebereikalingas. Be to, aš manau, netgi šiais atvejais reikia tęsti ligonio girdymą ir maitinimą, nebent šios priemonės turėtų nesuderinamų pasekmių. Turime nepamiršti, kad tų, kurie siekia „savižudybės su pagalba", yra labai nedaug, palyginus su šimtais tūkstančių, kurie miršta kasmet, apsupti artimųjų, padedant slaugos ligoninėms, skausmo klinikoms ar kitiems slaugos specialistams. Be to, tai slidus kelias. Nustatyta, kad, pavyzdžiui, jeigu nutraukiamas maitinimas ligoniui, kuris yra ypatingai sunkioje komoje, ir kuriam praktiškai nėra galimybės išgyti, tai lemia panašų nutraukimą ir lengvesniais atvejais. Olandija nėra sektinas pavyzdys tuo požiūriu, kaip šioje šalyje buvo apibrėžti taip vadinami „leistini" savanoriškos eutanazijos ir savižudybės, padedant gydytojams, atvejai.
Kitais žodžiais tariant, „nuslenkama" nuo mirtinų ir nepagydomų ligų iki tiesiog sunkių ligų ar netgi, galimas daiktas, iki nuobodulio ar depresijos, kai asmuo tiesiog nebenori ilgiau gyventi.
Konsultacijoms skirtame dokumente, kurį išleido [Jungtinės Karalystės] generalinis prokuroras, teigiama, jog kaltinimą sustiprina faktas, kad „įtariamasis" gali būti „aukos" sutuoktinis(ė) , partneris(ė) arba artimas giminaitis(ė). Tai atitinka įrodymus, kad apie 70 proc. smurto prieš vyresnio amžiaus žmones atvejų vyksta šeimoje. Tarp veiksnių, kurie gali suteikti kaltinimui daugiau svorio, šiame dokumente išskiriamas... priklausymas grupei, kurios pagrindinis tikslas... leisti kitam atlikti savižudybę. Šioje vietoje ant kortos statomas visuomenės saugumas. Kaip tie, kurie yra šiame pažeidžiamiausiame gyvenimo etape, gali išvengti nereikiamos įtakos dėl asmeninių arba ideologinių priežasčių? Taip pat keliamas klausimas, kaip nustatyti motyvus. Ar mes galime būti tikri, kad asmuo, kuris padeda atilikti savižudybę, yra „įkvėptas tiktai gailesčio"? Turime nepamiršti ir „padėjėjo", kuris tvirtina kad jo pareiga, kylanti iš meilės ir rūpesčio, yra įgyvendinti pageidavimą asmens, siekiančio mirties. Šalių, kurios anksčiausiai įteisino „savižudybę su pagalba" arba savanorišką eutanazijos patirtis nekelia pasitikėjimo.
O taip pat - ir kaip visuomenė, ir kaip žmonės - mes ruošiamės pereiti tiltą, kuris veda mus tolyn nuo biblinio mokymo apie žmogiškųjų būtybių orumą, kurio negali sulaužyti kiti žmonės, nebent išimtinėmis sudėtingomis aplinkybėmis, kada reikia gintis arba ginti viešąją tvarką. Ir kalbama ne tik apie galimybę padaryti „moralinę klaidą" bet ir apie moralinę kaltę, apie nusikaltimą prieš savo artimą, kuris - kaip ir mes - sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Bažnyčios paskirtis - ne tik rūpintis savo narių sąžine, bet ir vertinti visuomenę moraliniu ir dvasiniu pagrindu. Šis apjungiantis požiūris į visą tautą turi išlikti, ir jis išgelbės mus nuo susiskaldymo ir uždarumo tarp skirtingų bendruomenių, kurį mes matėme pastaraisiais metais. Jeigu mes neturime bendro požiūrio į žmogaus gyvybės orumą ir šventumą, ką gi dar turime bendro?
Triukšmingai kampanijai, raginančiai įteisinti „savižudybę su pagalba" ir savanorišką eutanaziją, yra alternatyva. Tai reikalauja iš mūsų panaudoti visus mokslo pasiekimus kentėjimams sumažinti. Tai reiškia, kad turime nešioti vieni kitų naštas, ir statyti visuomenę, grįstą ne smulkiu individualizmu, tačiau tvirtu tarpusavio priklausomybės pojūčiu ir tarpusavio santykių svarbos suvokimu. Tai reikalauja, kad mes gerbtume asmenį kiekviename gyvenimo etape ir trokštume nuolankiai jam patarnauti ir pasimokyti iš jo... Traukimės nuo skardžio. Nestatykime savęs pačių į moralinį pavojų ir toliau saugokime tuos, kuriems labiausiai reikia mūsų apsaugos.
Michaelis Naziras-Ali 1994 - 2009 tarnavo anglikonų bažnyčios Ročesterio vyskupu.
Vertė Dalia Janušaitienė http://www.telegraph.co.uk/
Skatinkime gyvenimą, o ne mirtį
Visiškai natūralu, kad mes jaučiame gailestį tiems, kurie serga nepagydoma liga, o taip pat jų artimiesiems, kurie nori palengvinti ligoniui šią naštą, nors kartais atrodo, kad palengvėjimą gali atnešti tik mirtis.