Šis tarnavimas bėgant šimtmečiams patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių. Jis klestėjo ankstyvojoje bažnyčioje II-V a. Žmonės, kurie tapdavo krikščionimis, į krikščionybę dažnai ateidavo iš aplinkos, kurioje vyravo visiškai kitokia pasaulėžiūra. Bažnyčios išmintingai stengėsi užtikrinti, kad šie esminiai gyvenimo pasikeitimai vyktų kruopščiai, pamaldžiai ir tikslingai, ir kad naujas tikintysis suprastų kiekvieną etapą.
Vakaruose vis labiau vienijantis bažnyčiai ir valstybei, o taip pat dėl Tamsiųjų viduramžių įtakos, katechezės tarnavimas ėmė merdėti. Reformatoriai, kurių priešakyje ėjo tokie šulai kaip Liuteris ir Kalvinas, ryžtingai siekė vėl pakeisti šių reikalų eigą. Liuteris bažnyčioje atkūrė katecheto pareigas. O stebuklingai atsiradus spausdinimo menui, Liuteris, Kalvinas ir kiti dėjo visas pastangas katekizmų spausdinimui ir platinimui. Katekizmai buvo nedidelės knygelės, skirtos mokyti vaikus ir „paprastus žmones" krikščionių tikėjimo, maldos, garbinimo ir kasdienio elgesio pagrindų (pavyzdžiui, Trumpasis Vestminsterio katekizmas). Gilesni katekizmai buvo skirti suaugusiems krikščionims ir dvasininkams (pavyzdžiui, Didysis Liuterio katekizmas). Be to, visai bendruomenei neginčijamos katekizmo tiesos būdavo skelbiamos sekmadieniniuose pamoksluose, o vaikai būdavo mokomi katekizmo reguliariai.
Reformatorių įsitikinimas, kad šiam katechetiniam darbui turi būti teikiama pirmenybė, buvo akivaizdus. Kalvinas, 1548 m. rašydamas Anglijos Lordui protektoriui, tvirtino: „Tikėkite, monsinjore, Dievo bažnyčia neišstovės be katechezės". Romos katalikų bažnyčia, atsakydama į augančią protestantiškųjų katekizmų įtaką, greit pradėjo leisi savuosius. Sunkus įtikėjusiųjų ir tikinčiųjų ugdymo darbas vieną kartą ir visiems laikams perduotas šventiesiems, didaktinis mokymas, beveik prarastas per prieš tai buvusį tūkstantmetį, vėl tapo įprastu ir katalikams, ir protestantams.
Esminis katechezės vaidmuo bažnyčios išsaugojimui ir toliau buvo aiškiai suvokiamas evangelikų pionierių angliškai kalbančiame pasaulyje. Richardas Baxteris, Johnas Owenas, Charlesas Spurgeonas ir nesuskaičiuojama daugybė kitų pastorių ir vadovų žvelgė į katechezę kaip į vieną akivaizdžiausių ir pagrindinių ganytojiškų pareigų. Jeigu jie ir negalėjo iš visos širdies priimti ir naudoti esamų katekizmų tokiam mokymui, jie galėjo pritaikyti arba redaguoti vieną iš esamų ar tiesiog parašyti savąjį. Buvo visuotinai suprantama, kad svarbus ganytojo uždavinys - mokyti kaimenę.
Tačiau šiandien dėl įvairių priežasčių padėtis kiek kitokia. Nemaža dalis Vakarų pasaulio bažnyčių nebepraktikuoja katechezės. Vienu labiausiai netikėtų veiksnių, lėmusį šį katechezės sumažėjimą, tapo netikėtos plačiai paplitusio sekmadieninių mokyklų judėjimo pasekmės. Šis fenomenalus judėjimas praūžė per Šiaurės Ameriką XIX a. pradžioje ir tapo pagrindiniu švietimo būdu daugelyje XX a. evangeliškų bažnyčių. Jame katechetus pastorius pakeitė palyginus mažiau išsilavinę tarnautojai, o tikėjimo pagrindų, praktikavimo ir tikėjimo etikos mokymą - supaprastintų (galime teigti - pernelyg supaprastintų) Biblijos pasakojimų dėstymas.
Tad daugeliui šiuolaikinių evangelikų gana svetima yra pati katechezės idėja. Netgi pats žodis „katechezė" ir susiję terminai, įskaitant „katekizmą", daugeliui evangelikų šiandien kelia įtarimą („Pala, juk tai katalikiškas dalykas?")
Mes jau įsitikinome, kad Kalvinas buvo teisus, ir mes jau matome liūdnas, netgi tragiškas pasekmes to, kad bažnyčia nustojo teikti katechezei svarbią reikšmę. Be to, mes įsitikinome, kad tai gali padėti protestantiškoms bažnyčioms pasukti išminties gilinimo keliu. Kitais žodžiais tariant, mes turime drąsinti brolius evangelikus rimtai vertinti iš amžių atėjusią išmintį ir statydinti tikinčiuosius senamadišku būdu.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal http:///www.christianitytoday.com
Prarastas katechezės menas
Istoriškai bažnyčios tarnavimas, kurio metu nauji tikintieji susipažįsta su krikščionybės pradmenimis, vadinamas „katecheze" - tai Dievo žmonių augimas evangelijoje, ir susipažinimas su jos pritaikymu: doktrinomis, pasišventimu, įsipareigojimais ir džiaugsmu.