Jo tėvas Toddas, pastoriaus padėjėjas liuteronų Trejybės bažnyčioje, neleido sūnaus į vaikų tarnavimą, o ėmė sūnų į bažnyčios pamaldas kartu su suaugusiais. Tuo metu, kai bažnyčios ieškojo naujoviškų būdų kaip mokyti savo narius krikščioniškų doktrinų, Toddas Wilkenas ragino bažnyčios vadovus pradėti daryti tai nuo vaikystės: „Žmonės imasi su savimi vaikus į futbolo varžybas ne todėl, kad vaikai neturėtų auklės", - teigė Wilkenas. - „Kodėl tėvas taip daro? Nes tai jam svarbu, ir jis kuo anksčiau nori perduoti tai vaikui".
Išsilavinimo skirtumai dažnai atskiria pastorius, kurie ne vienerius metus studijavo formalius teologijos mokslus, tačiau sunkiai suvokia esamus žmonių poreikius, nuo bendruomenės narių, kurių dauguma aktyviai nesistengia suvokti sudėtingesnių idėjų.
T. Wilkenas žinojo, kad teologijos mokymas nevyksta magišku būdu. Vienas iš pagrindinių būdų mokyti doktrinos - pamokslauti ją nuo sakyklos, tad jis naudodamasis bažnyčios kalendoriumi nustatė mokymo struktūrą. „Daugelis pastorių nekreipia dėmesio į bažnyčios kalendorių, ir pamokslauja, ką nori, pavyzdžiui, apie lytinį gyvenimą ar panašiai. Jie taip elgiasi, norėdami išsklaidyti nuobodulį," - sakė T. Wilkenas.- „Atsisakydama disciplinuoto pamokslavimo būdo, bažnyčia man primena žiūrovą, kuris stebėdamas šokėjus tikisi, kad ir jis galėtų taip šokti".
Doktrinos sumenkinimas
Pastoriai naudoja įvairius būdus tam pačiam tikslui pasiekti - perduoti doktriną į klauptus. Pavyzdžiui, daugelis tradicinėms konfesijoms priklausančių, o ir kitų bažnyčių naudoja atitinkamus katekizmus.
„Pastoriai doktrinos išmoksta dvasinėse seminarijose, tačiau jiems sunku suformuluoti ją taip, kad ji nepažeistų krikščioniškojo palikimo", - kalbėjo Marva Dawnas, Britų Kolumbijos „Regent" kolegijos dvasinės seminarijos dėstytojas. - „Jeigu jie turi doktrina pagrįstus tikėjimo teiginius įvairiais tikėjimo klausimais, tai padeda žmonėms suprasti šias formuluotes".
Nedenominacinę „Mars Hill" bažnyčia Sietle turi parengusi 30- 50 puslapių komentarus, kurie pagrįsti Marko Driscollo valandą trunkančiais pamokslais. „Mes tikime Visuotiniais tikėjimo išpažinimais ir gerbiame juos, tačiau šiandien iškyla naujų ginčijamų klausimų, kurie nekėlė problemų tais laikais, pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų ryšiai", - kalbėjo M. Driscollas. Pamokslų pagrindu parengtas komentarų paketas apima šeimos gyvenimo klausimus, diskusijų grupelėse temas ir šaltinius išsamesnėms studijoms.
„Nors tai, ko moko labiausiai doktrinos besilaikantys Biblijos mokytojai, yra tiesa, tačiau ši tiesa kartais primena telefonų knygą", - sakė M. Driscollas, į kurio parengtą spaudai knygą „Doktrina: kuo turi tikėti krikščionys" įtrauktas Nikėjos tikėjimo išpažinimas, Apaštalų tikėjimo išpažinimas, Martino Liuterio katekizmas ir Vestminsterio katekizmas. - „Jeigu tik pamokslausite ir neraginsite žmonių studijuoti asmeniškai ir aptarinėti [doktrinų] mažose grupelėse, nemanau, kad jie daug išmoks".
Vienas iš sunkumų, su kuriais - anot M. Driscollo - susiduria bažnyčios, yra mokymas, kurios doktrinos gali būti iškeliamos diskusijoms, ir jomis gali būti abejojama, o kurios - ne. Jis moko, kad svarbiausios doktrinos: Trejybė, Jėzaus atliktas atpirkimas, ir tai, kad Biblija - neklaidingas Dievo žodis, nekelia abejonių. Tačiau žmonės jo bažnyčioje gali nepritarti kai kuriems eschatologiniams klausimams arba nesutikti su Dvasios dovanomis, tokiomis, kaip kalbėjimas kitomis kalbomis. „Bažnyčios, kurios stengiasi laikytis doktrinų, visas doktrinas dažnai pateikia kaip neabejotinas", - mano M. Driscollas.- „Tačiau būtina labai griežtai laikytis nesvarstomų doktrinų, ir tam tikrą mokymą palikti atviram svarstymui".
Ieškant tinkamiausių priemonių
Daugelis skirtingų pastorių, atrodo, sutinka, jog svarbu padaryti taip, kad teologija taptų prieinama ir įsimintina bendruomenei. „Covenant Life" bažnyčia Gaithersburge, Merilende gilesnei teologijai mokyti rengia užsiėmimus nariams. Kiekvienas užsiėmimas devynių savaičių kursuose trunka 90 minučių, jo metu vyksta ir diskusija nedidelėse grupelėse. Bažnyčia naudoja 92 puslapių vadovą, kuriame Biblijos eilutės suderintos su žymių teologų, tokių kaip Johnas Stottas ir R. C. Sproulis citatomis, kuriomis aiškinami tokie terminai kaip evangelija ir pasišventimas.
„Juokauju, kad nelengva tapti mūsų bendruomenės dalimi. Nuo pradžių laikomės nuostatos, kad mūsų bažnyčia neturi būti panaši į užmiesčio klubą", - kalbėjo pastorius Joshua Harris, neseniai išleidęs knygą: „Kaskimės giliau: atskleidžiama, kuo aš tikiu ir kodėl tai svarbu" (angl. „Dug Down Deep: Unearthing What I Believe and Why It Matters."). Asmeninis J. Harris teologijos studijų kelias prasidėjo nuo tokių knygų kaip J. I. Packerio „Pažįstant Dievą" (angl. „Knowing God"), Iaino Murray „Spurgeonas prieš hiperkalvinizmą" (angl. „Spurgeon v. Hyper-Calvinism"), J. C. Ryle „Šventumas" (angl. „Holiness") ir Johno Stott „Kristaus kryžius" (angl. „The Cross of Christ"). Jis tvirtino, kad krikščionys klaidingai atskiria doktriną ir patirtį: „Mes neturime sakyti: „Kiaušingalviai, jūs elgiatės pagal savo doktriną", o žmonių, kurie dvasiškai svyruoja, raginti eiti į maldos susirinkimą", - tvirtina J. Harris. - „Mes negalime turėti Jėzaus Kristaus patyrimo atskirto nuo to, kaip Jis yra save apreiškęs".
Mokant doktrinos, veiksminga, kaip pasirenkamuosius kursus, pasiūlyti ir bažnyčios istorijos apžvalgą. Nors „Calvary" baptistų bažnyčia iš Waco miesto formaliai nėra susijusi su jokiais tikėjimo išpažinimais, 80 bendruomenės narių (iš viso bendruomenėje yra apie 800 narių), 2009 m. rudenį lankė Nikėjos tikėjimo išpažinimui skirtus užsiėmimus.
„Atrodo, krikščionys mėgsta dalykus, panašius į Thomas Kinkade (Thomas Kindake - krikščionis, vienas populiariausių šiuolaikinių JAV dailininkų, vadinantis save „šviesos žaismo meistru") kūrinius, kurie iš šono atrodo patrauklūs," - teigia pastorius Jimas Costonas, kuris šiemet rengiasi pradėti mokyti iš Didachės (ankstyvųjų bažnyčios raštų). - „Jeigu sakau: „Ateikite trečiadienio vakarais studijuoti doktrinos - nė vienas nepasirodo. Bet jeigu kalbama apie konkrečias asmenybes arba pateikus dėstomą dalyką istoriniame kontekste, žmonės susidomi labiau".
Bendruomenės taip pat gali pasinaudoti nacionalinėmis programomis, tokiomis kaip „Kelionė per Bibliją" („Walk Thru the Bible") arba „Biblijos studijų draugija" („Bible Study Fellowship"), - mano pastorius Earlas Palmeris, pamokslaujantis Vašingtono nacionalinėje presbiterionų bažnyčioje. - „Evangelijos mokymas padeda žmonėms žvelgti į daugelio dalykų vidų - tarsi dėlionės gabaliukai sudedami kartu", - tvirtina E. Palmeris, kuris tarnauja jau 50 metų. Jo žodžiais tariant, bažnyčiai tenkantis vaidmuo - diegti nariuose tikėjimą, stiprėjantį užsiėmimuose, kuriuos pastorius gali vesti iš Laiško filipiečiams, C. S. Lewiso knygos „Tiesiog krikščionybė" („Mere Chistianity") arba Karlo Bartho Apaštalų tikėjimo išpažinimo. - „Evangelija nusipelnė to, kad būtų studijuojama, o ne tik, kad trumpam mane įkvėptų arba palinksmintų. Mums reikia giliai apmąstytos krikščionybės".
Apibrėžtas tikėjimas
Giliai apmąstyta krikščionybė turi praktinę išraišką. Evangelikai, susirūpinę socialiniu teisingumu, linkę praprasti teologijos paprastumą - taip mano Kalvino kolegijos profesorius James K. A. Smithas. „Turime pavyzdį, kai mąstymas ir veiksmai nekonkuruoja tarpusavyje. Kadangi jie įsitraukia į teologinius apmąstymus, tai ragina juos rūpintis socialiniu teisingumu," - kalbėjo Smithas žurnalui „Krikščionybė šiandien" („Christianity Today"). Vaikai, augantys Krikščionių reformatų bažnyčioje, studijuoja Heidelbergo katekizmą (Heidelbergo katekizmą parašė du Heidelbergo universiteto profesoriai Z.Ursinas ir K.Olevianas, jis pirmąkart išleistas 1563 m.): „Jiems nereikia ieškoti naujų, pasakiškų mokymo programų", - tvirtina J. Smithas. - „Yra daug seno gero mokymo, kurį turime iš naujo atrasti".
Tačiau teologinis švietimas ne visada akivaizdus. J. Smitho nuomone, jis taip pat vyksta pamaldų ir šlovinimo metu: „Įsigilinimas į tikėjimo praktikavimą formuoja mūsų mąstymą ir vaizduotę gal būt tokiais būdais, kurių mes tiksliai neapibrėžiame. Žmonės, kurie dejuoja dėl teologinio neraštingumo, nepripažįsta, kad evangeliškoji teologija įsirėžusi į mūsų tikėjimo praktikavimą".
Williamas Willimonas, buvęs Kunigaikščio universiteto kapelionas ir netrukus pasirodysiančios knygos: „Šituo mes tikime: Veslio tikėjimo šerdis ir praktikavimas" (angl. „This We Believe: The Core of Wesleyan Faith and Practice"), pranešė, jos pastebėjo atsinaujinantį susidomėjimą teologija, ypač taip jaunesnių krikščionių: „Daugelis vyresnių krikščionių mėgsta atsiminti: „Aš buvau ten ir dariau tą", - tvirtina W. Willimonas. - „Atrodo, kad jaunesniems krikščionims malonu atrasti doktriną ir suvokti, kad jie ją pažįsta".
Jis sakė, kad viena geriausių programų, kurias naudoja Jungtinė metodistų bažnyčia yra: „Tikintysis krikščionis" (angl. „Christian Believer") - trisdešimt savaičių trunkanti studijų programa, kuri apjungia Biblijos skaitinius su XX a. teologų raštais, šiuolaikine literatūra, poezija, ir giesmėmis, kurios išreiškia doktriną, ankstyvaisiais krikščionių dokumentais, Martino Liuterio, Jono Kalvino ir, be kita ko, Džono Veslio, raštais. Ji skirta tiems, kurie yra pasiruošę šešias dienas per savaitę studijuoti apie 40 puslapių medžiagos, kad pasirengtų dvi valandas truksiantiems užsiėmimams grupelėse. „Jūs galite įrodyti, kad protestantiškoji Reformacija buvo judėjimas, vėl grąžinęs teologiją žmonėms," - kalbėjo W. Willimonas. - „Mums reikia bažnyčios,mylinčios savo paveldo turtus".
Sarah Pulliam Bailey yra žurnalo „Krikščionybė šiandien" internetinio varianto redaktorė.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christianitytaday.com
Praktinė teologija: kaip bažnyčios moko doktrinos
Prieš pradėdamas pamokslauti, nuo vaikystės Solomonas Wilkenas giedojo iš giesmyno - ir ne tik vaikiškas giesmes. Kaip ir visi liuteronų Trejybės bažnyčios bendruomenės, įsikūrusios Millstadte, Ilinojaus valstijoje, nariai, jis iš bažnyčios giesmyno mokėjo pagiedoti „Garbė Dievui aukštybėse".