Tačiau kai šeimoje gimė duktė Ela, Reyeas pradėjo nerimauti dėl to, kad ji nepakrikštyta. „Jei, neduok Dieve, jai kas nors atstikis, ji nepateks į dangų", - kalbėjo Reyesas šio straipsnio autorei. Šiandien, praėjus dvejiems metams po to, kai prasidėjo šios poros skyrybos, kova dėl Ela religinio auklėjimo jau užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Kova paaštrėjo praėjusių metų lapkričio mėnesį, kai Reyesas pakrikštijo Elą katalikų bažnyčioje ir el. paštu nusiuntė buvusiai žmonai nuotrauką. Ji kreipėsi į teismą, ir teisėjas uždraudė tėvui leisti dukrai „būti veikiamai bet kokios kitos religijos, išskyrus judaizmą". Sausio mėnesį Reyesas pažeidė teisėjo nurodymą ir vėl nusivedė Ela į bažnyčią. Skyrybos įvyko balandžio mėnesį. Reyesas dar kartą nusivedė Elą į bažnyčią ir jam buvo skirta šešių mėnesių įkalinimo bausmė.
Ši Reyeso ir Shapiro skyrybų istorija atskleidžia, kaip nemaloniai gali baigtis santuoka. Kai kas šioje kovoje - tai pavyzdys, kaip nedera elgtis yrant santykiams. Tačiau kova dėl Elos tikėjimo taip pat atskleidžia ypatingus sunkumus, kuriuos gali patirti susituokę skirtingų tikėjimų žmonės. Tokios santuokos išyra dažniau, nei sudarytos tarp to paties tikėjimo žmonių. Tačiau dažnai būna taip, kad tuokdamiesi žmonės neįsiklauso į tokias mintis, o ir niekas jiems to nesako.
Ypač sudėtinga šeimose, kuriose išpažįstami skirtingi tikėjimai, auginti vaikus. Tikėjimai, jeigu jie vertinimi rimtai, dažnai yra nesuderinami tarpusavyje (nors Reyeso advokatas pateikė argumentą, kad Elą nuvedus į bažnyčią teismo nurodymas nebuvo pažeistas, nes Jėzus buvo rabinas ir „krikščionybės ir judaizmo negalima visiškai atskirti"). Daugelyje šeimų šis klausimas sprendžiamas taikiai, stengiamasi vaikui parinkti vieną tikėjimą, abudu arba nė vieno. Tačiau tiesa, kad vis dažnėja tokie konfliktai, kaip pateiktame pavyzdyje apie Reyeso ir Shapiro.
Pagal Bendrosios socialinės apklausos duomenis, 1988 m. JAV 15 proc. šeimų sutuoktiniai išpažino skirtingus tikėjimus. 2006 m. šis skaičius jau siekė 25 proc., ir jis po truputį auga. Amerikos religinės tapatybės tyrimas rodo, kad 27 proc. judėjų, 23 proc. katalikų, 39 proc. budistų, 18 proc. baptistų, 21 proc. musulmonų ir 12 proc. mormonų susituokę su kito tikėjimo asmeniu. O kalbant apie ateitį, galima paminėti, kad pagal Nacionalinį jaunimo religinės minties tyrimą mažiau nei ketvirtadalis 18 - 23 m. amžiaus respondentų mano, kad svarbu tuoktis su tą patį tikėjimą išpažįstančiu asmeniu.
Kartais sakoma, kad santuokos tarp skirtingų tikėjimų asmenų naudingos pilietinei visuomenei. Tokios sąjungos sujungia šeimas, kurių religinės šaknys skiriasi. Kas gali labiau suvienyti visuomenę ir daryti ją tolerantiškesne, nei tokios mišrios santuokos? Neseniai atliktas Harvardo profesoriaus Roberto Putnamo tyrimas rodo, kad kuo geriau žmonės pažįsta kitus tikėjimus išpažįstančius asmenis, tuo palankiau juos vertina.
Tačiau taip pat tokių santuokų pasekmės gali būti tragiškos - tai vieša paslaptis tarp akademinės visuomenės narių. Pagal Religinės tapatybės tyrimo, atlikto 2001 m., duomenimis grįstus skaičiavimus, asmenys, kurių sutuoktinis išpažįsta kitą tikėjimą, išsiskiria arba pradeda atskirai gyventi tris kartus dažniau, nei sudarę santuoką su to paties tikėjimo tikinčiuoju.
Ilinojaus universiteto Čikagoje ekonomikos profesorė Evelyn Lehrer 1993 m. atliko tyrimą, kuriuo nustatė, kad jeigu tuokiasi tos pačios krikščionių denominacijos atstovai, tai tikimybė, jog jie išsiskirs per penkerius metus - 20 proc. Jei tuokiasi katalikų ir evangelikų bažnyčioms priklausantys tikintieji, ši tikimybė siekia vieną trečiąją. O jei tuokiasi išpažįstantys judėjų ir krikščionių tikėjimus, tikimybė, kad jis išsiskirs per artimiausius penkerius metus viršija keturiasdešimt procentų.
Naujesni tyrimai taip pat atskleidžia, kad netgi skirtingas tikėjimo aktyvaus praktikavimo laipsnis gali sukelti problemų. Pavyzdžiui, 2009 m. paskelbtame darbe, Austino universiteto Teksase mokslininkai Margaret Vaaler, Christopheris Ellisonas ir Danielis Powersas nustatė, kad skyrybų daugėja ir tada, jeigu vyras dažniau lankosi pamaldose negu žmona, o taip pat - jei žmona konservatyvesnė už vyrą.
Nors per pastaruosius penkiasdešimt metų skirtumai tarp denominacijų blanksta, o kiti veiksniai, tokie kaip buities darbų pasidalijimas tarp sutuoktinių, kurie abu dirba visą darbo dieną, tampa vis svarbesni laimingai santuokai, atrodo, kad toks pats abiejų sutuoktinių tikėjimas tampa ne toks svarbus santuokos stabilumui. Be to, visuomenei tampant tolerantiškesnei, bendruomenės nebeatstumia savo narių, susituokusių su kito tikėjimo žmogumi. Tačiau religijos požiūriu tolerantiškesnė visuomenė nedaro tokios santuokos laimingesne. E. Lehrer pastebėjo, kad stiprus arba netgi vidutinis tikėjimas turi įtakos „įvairiai veiklai, kurią vyras su žmona atlieka kartu". E. Lehrer teigia, kad tikėjimas tai nėra tik bažnyčios lankymas sekmadienį, - jis turi įtakos ir tam, kaip reikia auklėti vaikus, leisti pinigus, megzti draugystę ar dirbti, netgi tai, kur gyventi. Todėl prasideda ir stiprėja nesutarimai tarp sutuoktinių. Žinomas posakis, kad šeimai, kuri kartu meldžiasi, laikosi drauge, nėra tik pamokslininkų išmonė, skirta pritraukti žmones į bažnyčių klauptus. Tai patvirtinta ir sociologiniai tyrimai.
Tačiau atrodo, kad šiuolaikinės poros į tai neatsižvelgia, ypač todėl, kad jos pradeda tuoktis vis vėliau. Taip pat laikas nuo tada, kai vaikai palieka tėvų namus, iki tol, kol jie sukuria savo šeimas - dažnai būna „štilis" ir religiniam gyvenimui. Jauni žmonės keliauja, vaikšto į pasimatymus, stoja ir palieka mokyklas, bando dirbti vis kitus darbus. Vis silpnėja instuticiniai saitai - ir tikėjimo, ir kiti.
Šiandien Amerijoje vyrai tuokiasi vidutiniškai sulaukę 27 metų, o moterys - 26. Tuo metu, kai skamba vestuvių varpai, daugelis jaunų žmonių nelaiko savęs tikinčiais. Be to, šalyje vis stiprėja ekumenizmo dvasia. Daugelis tikintiesiems skirtų interneto pažinčių svetainių, pvz. „JDate" arba „CatholicSingles.com" tampa ypač populiarios, ir jose lankosi vis daugiau žmonių, kurie nemano, kad tikėjimas - svarbiausias veiksnys susirasti partnerį ar sutuoktinį.
Ir, pasirodo, kad psichologų duomenimis, daugelis porų netgi nesikalba apie tikėjimą prieš užmegzdamos santuokos ryšius.... Netgi tarp tų, kurie visgi kalbasi apie tai, anot psichologo Joshua Colemano, kuris taip pat yra nevyriausybinės sociologinių tyrimų organizacijos „Šiuolaikinės šeimos" tarybos narys, religija gali vėliau tapti rimta nesutarimų priežastimi. Vienas iš tėvų gali sutikti auginti vaiką pagal kito tėvo tikėjimą, tvirtini psichologas, bet tada tikėjimas tampa jam arba jai „pasibjaurėtinu". Colemanas nemano, kad žmonės tuokiasi sąmoningai apgaudinėdami sutuoktinį šiuo klausimu, „jie tiesiog neįsivaizduoja, koks galingas yra nesąmoningas tikėjimas".
Bridget Jack Meyers, krikščionė evangelikė, ištekėjo už mormono Paulo, po ilgų svarstymų ir abejonių. B. Meyers, Evangeliškosios Trejybės mokyklos studentė, juokauja, kad nėra daug knygų, nagrinėjančių krikščionių evangelikų ir mormonų santuokas. Taigi, ji taip pat tyrinėja ir krikščionių bei judėjų santykius. „Daug kas pataria pasirinkti religiją ir auginti vaikus pagal kurią nors vieną. Tačiau nė viena iš mūsų nenori atsisakyti savosios". Taigi, ši pora nusprendė mokyti vaikus abiejų tikėjimų ir leisti tam tikrais klausimais leisti jiems pasirinkti patiems.
Tačiau dar nepraėjus metams, jos vyras paliko šeimą. B. Meyers, kuri apie savo mišrią šeimą rašė interneto dienoraštyje ClobberBlog.com, vienoje žinutėje aiškino taip: „Jis sakė, kad aš tobula žmona ir jis neturi man jokių priekaištų, tačiau jis persigalvojo dėl gyvenimo skirtingus tikėjimus išpažįstančioje šeimoje. Jis nusprendė, kad nori tuoktis šventykloje, ir kad jo vaikai būtų užantspauduoti joje, jis norėjo auginti vaikus savo bažnyčioje, todėl nusprendė, kad mums geriau pasukti skirtingais keliais, kol nesusilaukėme vaikų".
Tiesa, ši pora vėl susitaikė, nes, anot B. Meyers, religija nebuvo vienintelė problema. Tačiau tampa aišku, kad šie klausimai ir toliau išlieka. „Mes nesusitariame dėl visų būdų, kuriais skirtingos religijos turi įtakos mūsų vaikams", - pasakojo ji. Mormonai įprastai krikštija vaikus, sulaukusius 8 metų, tačiau Meyers mano, kad jie tam per jauni. Nors jos dukrai dar tik treji, ji kol kas nesvarsto šio klausimo. Tačiau taip pat ji nerimauja, kad jeigu jie lauks per ilgai, jų vaikas bus pašalintas iš mormonų bendruomenės. Ji taip pat stengiasi „nemanipuliuoti" savo dukra dėl tikėjimo, tačiau tvirtina puikiai suprantanti, kad nusiviltų, jeigu jos dukra pasirinks sutuoktinio bendruomenę.
Jaunų žmonių įsitikinimas, kad meilė nugali visas kliūtis, nėra naujas. Tačiau šiandien kai kurie jauni žmonės netgi didžiuojasi tuo, kad tuokiasi su visiškai kitokiu žmogumi nei jie patys. Viena moteris, kuri išaugo katalikų bažnyčioje, sakė: „Apriboti save tik savo tikėjimo žmonėmis - tai fanatizmas... Pasaulis pilnas žmonių, kurių aš nepažįstu. Būtų žiauru išbraukti juos iš galimų partnerių sąrašo". Jos žodžiai atskleidžia mūsų visuomenės tendencijas. Visuomenėje yra priimtos taisyklės dėl nediskriminavimo priimant į darbą, ir jos imamos taikyti ir ieškant partnerio bendram gyvenimui.
Prieš dešimt metų žurnalistas Philipas Weissas „New York Observer" rašė, kad judėjų nesutikimas sudaryti santuokas su kito tikėjimo žmonėmis yra „rasizmas". Ir šiandien atrodo, kad jauni žmonės stengiasi išvengti tokios „etiketės". Šią problemą kelia ir evangelikai. Savo darbe „Išliekantis dvasinis skirtingumas santuokoje", buvęs didžiulės bažnyčios pastorius Lee Srobelis su savo žmona Leslie rašė, kad krikščionys neturi sudaryti neteisingo įspūdžio, atsisakydami eiti į pasimatymą su netikinčiu. „Nesiųskite jiems subtilios žinios: „Aš geras, o tu blogas, todėl eik šalin nuo manęs".
Taigi, ką mums žada ateitis? Naujas Tūkstantmečio kartos tyrimas rodo, kad 18 - 29 m. amžiaus jaunuoliai mažiau nei ankstesnės kartos sieja save su religine grupe ir meldžiasi rečiau, negu vyresnieji. Tačiau jų tikėjimas Dievo buvimu ir gyvenimu po mirties nelabai skiriasi nuo tėvų ir senelio tikėjimo.
Gal būt, ši tūkstantmečio kartai geriau seksis gyventi skirtingų tikėjimų atstovus jungiančioje santuokoje. Gal būt jie mažiau rūpinsis religiniais ribojimais ir nebus emociškai susiję su savo bendruomenių ritualais. Gal būt jie tiesiog manys, kad yra daug kelių, vedančių į išgelbėjimą - ir tai padės jiems spręsti santuokoje iškylančius konfliktus. Bet yra ir dar viena: Nacionalinis jaunimo ir religijos tyrimas rodo, kad daugelis jaunuolių sudarę santuoką planuoja tapti religingesniais. Kyla klausimas: kada jie apie tai pasakys būsimiems sutuoktiniams?
Parengė Dalia Janušatienė pagal http://www.washingtonpost.com/
Santuokos tarp skirtingus tikėjimus išpažįstančių asmenų
Josephas Reyesas ir Rebecca Shapiro susituokė 2004 m., vestuvės vyko pagal tradicinę judėjų ceremoniją. Jis buvo katalikas, tačiau tuokdamasis perėjo į judėjų tikėjimą ir įsipareigojo pagal šį tikėjimą auginti vaikus.