Kas yra jūsų vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant? Aš su kūnu ir siela, būdamas ir gyvas, ir miręs, nepriklausau sau pačiam, o savo ištikimajam Gelbėtojui Jėzui Kristui, kurio brangus kraujas visiškai atpirko visas mano nuodėmes bei išvadavo mane iš visokeriopos šėtono galios ir kuris taip mane saugo, kad be dangiškojo Tėvo valios man nuo galvos nenukris nė vienas plaukas. Taip pat visa turi tarnauti mano išgelbėjimui, todėl per Savo Šventąją Dvasią Jis užtikrina man amžinąjį gyvenimą ir uždega mane nuoširdžiai trokšti ir rengtis gyventi su Juo. (Heidelbergo katekizmas, Vokietija, 1563 m.)
Istorinis Heidelbergo katekizmas jau pačioje pradžioje prabyla apie mūsų, paprastų mirtingųjų, dvasines reikmes. Pirmuoju klausimu reformatoriškas išpažinimas prabyla apie kažką labai svarbaus mums visiems: tiek mažiems, tiek dideliems, tiek jauniems, tiek seniems. Žinoma, jis kalba apie paguodą - egzistencinį mūsų rūpestį.
Ar paguoda yra kažkas svarbaus? Ar verta pradėti kalbas nuo jos? Ar tai yra prasminga? Atsakymas yra vienareikšmis... Taip! Tik apsidairykime aplinkui ir pastebėsime, jog dauguma žmonių paguodos tik ir ieško. Vieni jos ieško alkoholyje, kiti kūniškuose malonumuose, treti azartiškame lošimų pasaulyje, yra ir aibė kitų žmonių, kurie visą gyvenimą praleidžia ieškodami gyvenimo prasmės, laimingos šeimos, profesinės karjeros ir materialinių turtų vaizdiniuose. Senovės graikai viena kitą pratęsusiose filosofinėse mokyklose ieškojo atsakymų į klausimą, kas yra laimė (eudamonia). Paguoda nuo amžių tolybių iki šiol yra nuolatinė pastanga ir kilnus idealas, kurio šiapusybėje tobulai pasiekti nepavyko net didžiausiems išminčiams.
Esu krikščionis. Kol nebuvau įtikėjęs Kristaus ir pašventęs Jam savo gyvenimo, nuolat stengiausi ieškoti paguodos. Ieškojau jos daug kur: knygose, kūniškuose malonumuose, kompiuterijos pasaulyje... Man atrodė, kad paguodą rasti tikrai galiu. Laikas bėgo, o manasis nusivylimas augo prarandant viltį rasti šio gyvenimo prasmę.
Bet vieną dieną, man dar nesulaukus pilnametystės, pagyvenusio amžiaus bendradarbis paliudijo Kristų ir, nepaisant vidinio ir išorinio pasipriešinimo, mano širdyje kažkas vyko... Per savo sąžinę ėmiau justi tarsi švelnų ir mylintį Dievo balsą, raginantį „sūnų palaidūną" grįžti į dangiškus namus.
Taip prasidėjo mano kelionė pas Kristų. Gyvendamas krikščionio gyvenimą ir laikydamasis išpažinimo, kad Kristus yra Viešpats, randu paguodą. Manoji paguoda gyvena ir ilsisi Kristuje ir Jo kūne - Bažnyčioje. Tarnaudamas Jam vietinėje krikščioniškoje bendruomenėje galiu pažinti mūsų Viešpatį vis labiau ir tuo pažinimu dalintis su tikėjimo namiškiais. Tikroji ir autentiška paguoda yra mūsų Viešpatyje. Ir pagrindas, palaikantis šią paguodą kaip tikrą dalyką, yra mano tikėjimas Kristumi. Dėkoju Jam už tai. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva ( Mt 11, 28-30).
Dangiškasis Tėvas yra Tas, kuris mums teikia pilnatvę, o mes esame tie, kurie nepaliaujamai jos ieško. Kaip senovės graikai, taip ir mes pačia savo žmogiška prigimtimi esame įtraukti į tobulybės bei pilnatvės paieškas. Žiūrint grynai žmogiškai, tobulybei pasiekti galo nematyti, bet pilnatvės siekis yra tiesiog natūraliai įaugęs į mus, žmones. Būtent šis siekis ir atskleidžia mūsų, kaip Dievo kūrinių, tapatybę, mat natūralios gamtos pasaulyje mes to nepamatysime.
Būdamas krikščionimi tikiu, kad tai, ką Dievas manyje ir kituose tikinčiuose pradėjo, tą Jis ir tęs iki galo, atbaigdamas mūsų tobulybę amžinybėje. Pilnatvės raktai yra paties Didžiojo Architekto rankose, ir mes turime nepaliaujamai tuo viltis bei tikėti. Jis matė mus prieš mums gimstant ir galime tvirtai viltis, jog Dievas giliai trokšta, kad mes pasiektume pilnatvę Jame amžinybėje.
Straipsnį pabaigsiu labai gražia ir išraiškinga šv. Augustino ištarme, apibūdinančia pilnatvės Dievą bei jos siekiančius ir besiilginčius žmones. Didis esi Viešpatie ir labai šlovintinas, didelė tavo galybė, ir tavo išmintis neišmatuojama. Ir šlovinti tave nori žmogus, maža dalelė tavo kūrinijos; žmogus, nešantis su savimi savo mirtingumą, nešantis nuodėmės liudijimą, ir liudijimą, kad priešiniesi išpuikėliams; ir vis dėlto tave nori šlovinti žmogus, maža dalelė tavo kūrinijos. Tu paveiki mus taip, kad šlovinti Tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęs, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje. (Augustinas, „Išpažinimai").