Širdis - tai mūsų darbo įrankis. Ch. Spurgeonas kalbėjo: „Mūsų darbas - daugiau nei protinis darbas. Tai širdies darbas, darbas, kylantis iš mūsų sielos gelmių" [1]. Taigi, kai mūsų širdis sudužusi, turime dirbti sudaužytu instrumentu. Pamokslavimas - svarbiausias mūsų darbas. O pamokslavimas - tai širdies, ne vien tik proto darbas. Todėl mes turime ne tik klausti: „Kaip išgyventi, kai santuoka paviršutiniška, vaikai jau išeina, ir pinigų nėra, ir klauptai tušti, o draugai - atsižada?". Mes turime kelti klausimą, ne tik „Kaip išgyventi?", bet „Kaip ir toliau pamokslauti?". Vienas dalykas yra išgyventi negandą, ir visiškai kitas - nesiliauti tarnauti tuo metu. Sekmadienį po sekmadienio. Mėnesį po mėnesio. Sudaužyta širdimi.
Ch. Spurgeonas kalbėjo ganytojus ruošiančios kolegijos studentams: „Vienas triuškinantis kirtis kartais gali žemai parblokšti tarnautoją. Brolis, kuriuo labiausiai pasitikėjai, tampa išdaviku. Dešimt metų triūso nepareikalauja tiek daug gyvenimo, nei mes jo prarandame, patyrę Ahitofelio išdavystę ar Demo atsitraukimą" [2]. Mes keliame ne klausimą: „Kaip išgyvensime, patirdami nuolatinę kritiką ir nepasitikėjimą, ir kaltinimus, ir atstūmimą?" Mes keliame klausimą: „Kaip turime pamokslauti, tai išgyvendami?", „Kaip mums dirbti širdimi, jei širdis paklupdyta ir beveik palaužta?"
Maždaug metus tai man buvo svarbiausi kylantys gyvenimo klausimai. Ir (jeigu aš neklystu) tai gali būti svarbūs klausimai ir daugeliui iš mūsų. Visai neseniai kalbėjau telefonu su vieno pastoriaus žmona. Jis patyrė tiek kritikos ir kaltinimų, kad jai jau buvo sunku eiti į bažnyčią, ir ji stebėjosi, kaip jos vyras galėjo pamokslauti sekmadienio pamaldose. Aš supratau, kad tai tyraširdis ir ištikimas tarnas, kurio bažnyčioje mielai apsilankyčiau savo sielos labui.
Pamokslauti didžias ir šlovingas tiesas atmosferoje, kuri visai nedidi ir nešlovinga, - neįtikėtinai sunku. Kai kiekvieną savaitę vėl ir vėl mums primenama, kad daugelis žmonių pamokslavimą apie Dievo šlovę ir malonę suvokia kaip veidmainystę, stumia pamokslininką ne tik į savistabos kalnus, bet kartais ir į susinaikinimo prarają. Aš nekalbu apie savižudybę. Kalbu apie kur kas sudėtingesnius dalykus. Kalbu apie žlugdantį nesugebėjimą suvokti, kas tu esi. Kuris kartais prasideda kaip savistaba, siekiant šventumo ir nuolankumo, ir dėl įvairių priežasčių palaipsniui tampa jūsų sielos kreivais veidrodžiais: žvelgiate į vieną, ir matote save storu ir žemu, žvelgiate į kitą - esate aukštas ir išsekęs, žvelgiate į trečią - o čia jūs apverstas aukštyn kojom. Ir pradeda draskyti siaubingas jausmas, kad jau nebežinote, kas esate. Nebeišlaikote pusiausvyros. O kai nėra pusiausvyros, nelieka ir stabilaus bei tvirto „Aš", kuris gali remtis į stabilų ir tvirtą Dievą - tai kas gi pamokslaus kitą sekmadienį?
Ir kai apaštalas Paulius laiške Korintiečiams rašė (1 Kor 15, 10): „Bet Dievo malone esu, kas esu", jis kalbėjo tai, ko reikia pamokslininkams, kad jie išgyventų negandų metu. Jeigu iš malonės „Aš" - „Aš", kurį sukūrė Kristus ir kuris yra vienybėje su Kristumi, bet vis dar tebėra žmogiškasis „Aš" - jeigu šis centras neišlaikomas, jūsų pamokslavimas nebebus autentiškas, nes jau nebus autentiško pamokslininko, o tik aidų rinkinys.
Kokie laimingi mes, broliai, stovintys prie sakyklos, kad ne pirmieji susiduriame su šitais dalykais! Dėkoju Dievui už gydančios Dievo jėgos prisilietimo istorijas šventųjų gyvenimuose. Jūsų pačių sielos labui ir išlikimui raginu: žvelkime į kitus šimtmečius ir tuo metu gyvenusius šventus Dievo žmones. Tomis dienomis aš atsigręžiau į Charlesą Spurgeoną, ir tai man padėjo. Ir tuo norėčiau pasidalinti. Mano tikslas - suteikti stiprybės pamokslaujantiems negandų metu. Taigi, pirmiausia atsakysiu į klausimą: „Kodėl pasirinkau Ch. Spurgeoną?".
1. Charlesas Spurgeonas buvo pamokslininkas
Jis pamokslavo daugiau negu 600 kartų dar neturėdamas nė 20 metų. Per savaitę būdavo parduodama apie jo 20 00 pamokslų egzempliorių, kurie buvo išversti į 20 kalbų. Surinkti pamokslai sudaro 63 leidinio tomus, kurie prilygsta 27-ies devintojo Britanijos enciklopedijos leidimo tomams, ir yra didžiausios apimties vieno autoriaus raštų rinkinys krikščionybės istorijoje [3].
Net jeigu jo sūnus Charlesas buvo šališkas, jo vertinimas artimas tiesai: „Nebuvo nė vieno, kuris būtų pamokslavęs kaip mano tėvas. Dėl neišsemiamos įvairovės, sąmojingos išminties, galingo skelbimo, maldavimo su meile bei šviesaus mokymo, drauge su daugeliu kitų savybių, jis, mano nuomone, gali būti vertinamas bent jau pamokslininkų princu" [4]. Taigi, Ch. Spurgeonas buvo pamokslininkas.
2. Jis buvo pamokslininkas, kuris troško tiesos
Neįdomu, kaip negandų metu elgiasi tie pamokslininkai, kurie visų pirma neieško ir nesistengia perduoti nekintančios Biblijos tiesos. Jeigu jie ieško išeičių iš negandų kitomis priemonėmis, nei ištikimybė tiesai, aš nuo jų nusigręžiu.
Ch. Spurgeonas taip apibrėžė pamokslininko darbą: „Pažinti tiesą tokią, kokią reikia pažinti, mylėti ją taip, kaip reikia mylėti, ir skelbti ją teisinga dvasia ir tinkamomis proporcijomis" [5]. Savo studentams jis kalbėjo: „Tam, kad būtumėte veiksmingais pamokslininkais, turite būti gerais teologais" [6]. Jis įspėjo, kad „tie, kurie prasilenkia su krikščionybės doktrina yra (nesvarbu, sąmoningai ar ne) pikčiausi krikščioniškojo gyvenimo priešai... (nes) ortodoksijos anglims reikia dievobaimingumo ugnies" [7].
Likus dvejiems metams iki mirties jis sakė: „Kai kurie šaunūs broliai atrodo daugiau mąsto apie gyvenimą, negu apie tiesą. Kai aš įspėjau juos, kad priešas nuodija vaikų duoną, jie atsakė: „Brangus broli, mums liūdna tai girdėti, taigi, kad pasipriešintume piktajam, atversime langą, ir duosime vaikams gryno oro". Taip, atverkite langus ir duokite jiems gryno oro, visokiomis priemonės... Tačiau jei darote viena, negali apleisti kito. Suimkite nuodytojus ir atverkite langus. Jeigu žmonės pamokslauja netinkamą doktriną, jūs galite kiek norite kalbėti apie dvasinio gyvenimo gilinimą, tačiau nepajėgsite to atlikti" [8].
Tiesa grįstos doktrinos buvo visų Ch. Spurgeono darbų pamatas ir antstatas.
3. Jis buvo pamokslininkas, kuris tikėjo Biblija
Tiesa, kuri įkvėpė jo pamokslavimą, buvo Biblijos tiesa, kuri, kaip jis tikėjo, buvo dieviškoji tiesa. Paėmęs savo Bibliją jis kalbėjo: „Šie žodžiai yra Dievo žodžiai... Tai milžiniškos valdžios knyga, kurią galima skelbti Dangaus valdovo vardu... Šioje knygoje nėra klaidų - tai neatmiešta, tobula tiesa. Kodėl? Nes ją užrašė Dievas" [9].
Kaip viskas pasikeistų, jeigu tokia ištikimybė įsitvirtintų pamokslininkų ir žmonių širdyse. Aš pietavau su žmogumi, kuris skundėsi atmosfera, tvyrančia sekmadieninėje mokykloje. Jis ją apibūdina taip: vienas asmuo iškelia klausimą diskusijai, kitas perskaito atitinkamą Biblijos eilutę, o klasėje susirinkusieji pradeda aptarimą: „Mes išgirdome, ką mano Jėzus, o ką tu manai?" Jeigu tokia atmosfera įsivyrauja bažnyčioje prie sakyklos, netruks įslinkti ir atsitraukimas nuo tiesos bei šventumo.
4. Jis buvo pamokslininkas, kuris laimėjo sielas
Brandžiame jo tarnavime nebuvo savaitės, kad užrašytais pamokslais nebūtų laimėtos sielos [10]. Kartu su bendruomenės vyresniaisiais jis „nuolat rūpinosi sielomis" didelėje savo bendruomenėje. „Vienas brolis", - sakė Ch. Spurgeonas, - „buvo vadinamas mano medžiokliniu šunimi, nes jis buvo visad pasirengęs paimti sužeistus paukščius" [11].
Ir jis neperdėjo sakydamas: „Atsimenu, kartais, kai skirtingu metu pamokslaudavau, važinėdamas po šalį, o kartais ir čia, mano siela blaškėsi agonijoje dėl žmonių, kiekvienas mano kūno nervas buvo įtemptas ir atrodė, kad galėčiau raudoti visa savo esybe ir ašaros plūstų man iš akių, kad tik laimėčiau sielas" [12].
Ji degino Dievo šlovės ugnis ir troškulys, kad žmonės būtų išgelbėti.
5. Jis buvo pamokslininkas - kalvinistas
Aš laikau jį kalvinistu. Pabandysiu atskleisti, kodėl jo pamokslaujamas kalvinizmas kiekvieną savaitę surinkdavo į jo bažnyčią, vietoj to, kad išsklaidytų juos. Jis kalbėjo: „Man kalvinizmas reiškia tai, jog amžinasis Dievas yra visa ko galva. Į kiekvieną dalyką žvelgiu per jo santykį su Dievo šlove. Dievą matau „sąrašo" pradžioje, o žmogų - kur kas toliau... Broliai, jeigu mes gyvename arti Dievo, džiaugsimės girdėdami Jį sakant: „Aš esu Dievas ir nėra kito" [13].
Ch. Spurgeonui „puritonizmas, protestantizmas, kalvinizmas [paprasčiausiai] tėra pavadinimai, kuriuos pasaulis suteikė mūsų didžiam ir šlovingam tikėjimui - apaštalo Pauliaus doktrinai, mūsų Viešpaties ir gelbėtojo Jėzaus Kristaus evangelijai" [14].
Tačiau jis skyrė visą sistemą, kurią priėmė, ir kai kurias svarbiausias evangeliškas doktrinas, kuriomis tikėjo ir kiti, ir kurios jį su jais siejo - pavyzdžiui, jo mėgstama doktrina, kad Kristus tapo pakaitalu nusidėjėliams. Jis kalbėjo: „Negalėčiau įsivaizduoti, kad tarp Siono sienų telpa tik krikščionys kalvinistai, ar kad neišgelbėti tie, kurie nepritaria mūsų pažiūroms" [15].
Jis taip pat kalbėjo: „Iš esmės neesu aklas protestantas, ir džiaugiuosi tuo, kad esu įsitikinęs, jog išgelbėtų žmonių yra ir Romos katalikų bažnyčioje". [16]. Savo ganytojiškosios kolegijos vadovu jis išsirinko pedobaptistą (t. y. pripažįstantį vaikų krikšto doktriną), ir šis klausimas nebuvo kliūtimi norintiems pamokslauti nuo jo bažnyčios sakyklos. Jo bendruomenė buvo atvira visiems krikščionims, tačiau jis tvirtino, jog „geriau atsisakyti pastoracijos, negu priimti bažnyčioje žmogų, kuris nepaklūsta Viešpaties įsakymui [krikštytis]" [17].
Pirmieji jo žodžiai, pasakyti „Metropolitan Tabernacle" bažnyčioje - vietoje, kurią jis įkūrė ir pamokslavo joje trisdešimt metų: „Drįstu tvirtinti, kad tarnavimo šiuose namuose esmė ir pagrindas išstovės tol, kol juose lankysis garbintojai, kol juose bus Jėzus Kristus. Niekad nesigėdijau vadintis kalvinistu, niekad neabejojau sakydamas, kad esu baptistas, tačiau jei manęs klausia, koks mano tikėjimo išpažinimas, atsakau: „Tai - Jėzus Kristus" [18].
Tačiau jis tikėjo, kad kalvinizmo doktrina ypatingai pašlovina Kristų. Jis aiškiai pamokslavo tai žmonėms ir stengėsi juos įtikinti, sakydamas: „Kalvinizmas turi savyje konservatyvią jėgą, kuri padeda žmonės išsaugoti gyvybiškai svarbias tiesas" [19]. Jis kalbėjo apie tai atvirai ir nesigėdydamas: „Žmonės ateina pas mane tik vieno... aš pamokslauju jiems kalvinistinį išpažinimą ir puritoniškąją moralę. Jie šito laukia ir priima. Jeigu jie ieško ko kito, tegu eina kur nors kitur" [20].
6. Jis, kaip pamokslininkas, sunkiai dirbo
Nesikreipiu į atsipalaidavusius ir daug laisvalaikio turinčius žmones, kad jie pamokytų mane, kaip pereiti negandas. Jei žmogus sako man: „Nežiūrėk į tai rimtai", - ieškausi kito mokytojo. Žvilgtelkime į Ch. Spurgeono sugebėjimą dirbti: „Niekas neįsivaizduoja, kiek daug darbo turiu atlikti ir naštų nešti... Aš prižiūriu našlaičių prieglaudą, rūpinuosi bažnyčia, kurioje yra keturi tūkstančiai narių, kartais dalyvauju vestuvėse ir laidotuvėse, kiekvieną savaitę pamokslauju, redaguoju leidinį „The Sword and the Trowel" ir greta šito per savaitę vidutiniškai turiu atakyti į penkis šimtus laiškų. Ir tai dar ne visos mano pareigos, nes yra daugybė bažnyčių, kurias įkūrė mano draugai ir su kurių reikalais taip pat esu glaudžiai susijęs... jau nekalbant apie įvairias problemas, dėl kurių nuolat į mane kreipiamasi" [21].
Per jo penkiasdešimtojo gimtadienio minėjimą buvo perskaitytas sąrašas, kurį sudarė 66 organizacijos - šias organizacijas jis įkūrė ir prižiūrėjo. Šiame renginyje dalyvavo ir lordas Shaftesbury, kuris kalbėjo: „Šio organizacijų sąrašo, kurias įkūrė šis genialus žmogus ir kurioms skyrė dėmesio, būtų daugiau negu pakankamai visiškai užimti penkiasdešimties paprastų žmonių protams ir širdims" [22].
Jis taip pat kas savaitę skaitydavo po šešias rimtas knygas ir galėjo prisiminti, ką jis skaitė ir kur galima rasti perskaitytas mintis [23]. Jis pats taip pat parašė 140 knygų, tokių kaip „Dovydo lobis", su kuria dirbo dvidešimt metų, „Rytas ir vakaras", „Komentarų komentarai", „Johno Ploughmano pokalbiai" bei „Mūsų pačių giesmynas" [24].
Dažnai jis dirbdavo po 18 valandų per parą. Kartą misionierius Davidas Livingstonas jo paklausė: „Kaip jums pavyksta per vieną dieną atlikti dviejų žmonių darbą?". Ch. Spurgeonas atsakė jam: „Jūs pamiršote, kas mes esame dviese" [25]. Manau, jog jis turėjo galvoje kartu su juo esančių Kristaus jėgą, suteikiančią energijos darbui, apie kurią skaitome laiške Kolosiečiams (Kol 1, 29). Paulius sako: „Dėl to aš ir darbuojuos, grumdamasis Jo suteikta jėga, kuri galingai veikia manyje".
Tikriausiai Ch. Spurgeono požiūris į pasiaukojantį darbą nebūtų priimtinas šiandien, kai pirmenybė rodos teikiama „gerovei". Jis kalbėjo: „Jeigu dėl pernelyg įtempto darbo mes mirsime, nesulaukę vidutinio žmogaus amžiaus, nes būsime išsekinti tarnystės Šeimininkui, tai šlovė Dievui, nes mes kur kas mažiau turime darbo žemėje, ir kur kas daugiau danguje!" [26]. „Tai mūsų pareiga ir privilegija išnaudoti savo gyvenimus Jėzui. Mes neturime būti gyvais ir puikiai išsilaikiusiais žmonijos pavyzdžiais, tačiau gyvomis aukomis, kurių paskirtis - būti sudegintomis" [27].
Šis radikalus požiūris buvo grindžiamas giliu bibliniu įsitikinimu, kilusiu iš apaštalo Pauliaus mokymo. Sykį šį požiūrį Ch. Spurgeonas suformulavo taip: „Kurti gyvenimą kituose galime tik darbu „nudėvėdami" savąjį gyvenimą. Tai ir gamtos, ir dvasinis dėsnis - vaisius išauga tik tada, kai sunaudojama sėkla, ir ji turi būti naudojama, net jeigu tai reiškia, kad jos neliks" [28]. Apaštalas Paulius kalbėjo: „Jeigu patiriam sielvartą, tai jūsų paguodai ir išgelbėjimui," (2 Kor 1, 6). „Taigi mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė." (2 Kor 4, 12). Ir taip pat jis tvirtino, kad jo paties kentėjimai - Kristaus kentėjimų už bažnyčią išpildymas" (Kol 1, 24).
Dar vienas biblinis išpažinimas, atskleidžiantis radikalų Ch. Spurgeono požiūrį į ganytojo darbo tikslą, buvo šis: „Pasitenkinimas rezultatais - laidotuvių varpai pažangai. Nė vienas žmogus nėra geras [atlikdamas savo darbą], jeigu jis mano, kad nebegali atlikti geriau. Tas, kuris mano, kad jau yra pakankamai šventas, - neturi savyje šventumo" [29].
Kitais žodžiais tariant, jis buvo genamas aistros niekad nepasitenkinti savo šventumu ir savo tarnavimu (žr. Fil 3, 12). Sulaukęs keturiasdešimties, jis nusiuntė pastorių konferencijai pranešimą, kurio pavadinimą sudarė vienas žodis: „Pirmyn!" [30]. Joje jis rašė: „Kiekvieno tarnautojo gyvenime turi būti matomi sunkaus darbo pėdsakai. Broliai, darykite ką nors, darykite, darykite. Tuo metu, kai komitetai švaisto laiką sprendimams, jūs dirbkite. Kai bendrijos ir sąjungos kuria statutus, laimėkime sielas. Mes per dažnai diskutuojame, diskutuojame, diskutuojame... o šėtonas tik šaiposi... Pradėkite dirbti ir elkitės kaip vyrai" [31].
Manau, kad žodį „nenuilstantis" sugalvojo tokie žmonės kaip Charlesas Spurgeonas.
Bus daugiau.
Šis straipsnis skiriamas Charlesui Haddonui Spurgeonui, gyvenusiam 1834 m. birželio 19 - 1892 m. gruodžio 31 d. 38 metus jis pamokslavo „Metropolitan Tabernacle" bendruomenėje Londone. Iki šiol jo įtaka jaučiama daugelyje krikščionių denominacijų. Per savo gyvenimą Ch. Spurgeonas pamokslavo daugiau nei 10 mln. klausytojų, yra parašęs daugybę knygų. Jo darbai bei užrašyti pamokslai išversti į daugelį kalbų.
1. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, (Grand Rapids: Zondervan Publishing House, 1972), p. 156.
2. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 161.
3. Eric W. Hayden, "Did You Know?" in Christian History, Issue 29, Volume X, No. 1, p. 2.
4. C. H. Spurgeon: Autobiography, vol. 2, (Edinburgh: The Banner of Truth Trust, 1973), p. 278.
5. Charles Haddon Spurgeon, An All Round Ministry, (Edinburgh: The Banner of Truth Trust, 1960), p. 8.
6. An All Round Ministry, p. 8.
7. Erroll Hulse and David Kingdon, eds., A Marvelous Ministry: How the All-round Ministry of Charles Haddon Spurgeon Speaks to us Today, (Ligonier, PA: Soli Deo Gloria Publications, 1993), p. 128.
8. An All Round Ministry, p. 374.
9. A Marvelous Ministry, p. 47.
10. Arnold Dallimore, Spurgeon, (Chicago: Moody Press, 1984), p. 198.
11. Autobiography, vol. 2, p. 76.
12. A Marvelous Ministry, pp. 49-50.
13. An All Round Ministry, p. 337.
14. An All Round Ministry, p. 160.
15. A Marvelous Ministry, p. 65.
16. Autobiography, vol. 2, p. 21.
17. A Marvelous Ministry, p. 43.
18. Bob L. Ross, A Pictorial Biography of C. H. Spurgeon, (Pasadena, TX: Pilgrim Publications, 1974), p. 66.
19. A Marvelous Ministry, p. 121.
20. A Marvelous Ministry, p. 38.
21. Autobiography, vol. 2, p. 192.
22. Dallimore, Spurgeon, p. 173.
23. "Did You Know?", p. 2.
24. Dallimore, Spurgeon, p. 195.
25. "Did You Know?", p. 3.
26. An All Round Ministry, pp. 126-127.
27. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 157.
28. An All Round Ministry, p. 177.
29. An All Round Ministry, p. 352.
30. An All Round Ministry, pp. 32-58.
31. An All Round Ministry, p. 55.
Vertė Dalia Janušaitienė pagal http://www.desiringgod.org/
Pamokslavimas negandų metu (I)
Kiekvienas iš mūsų patiriame negandų ir turi rasti būdus išgyventi sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Kiekvienas iš mūsų rytą keliasi, pusryčiauja, skalbiasi drabužius, eina į darbą, apmoka sąskaitas, auklėja vaikus ir gyvena net tada, kai širdis yra sudužusi. Bet ganytojai tai išgyvena kitaip - ne visiškai kitaip, bet skirtingai.