Turime pasirinkti tinkamiausias. Pradėsiu nuo liūdesio ir depresijos problemos. Nugalėjus šią problemą, visos kitos negandų formos, kurias ji apima, irgi praranda savo žudančią jėgą.
1. Ch. Spurgeonas į depresiją žvelgė kaip į Dievo sumanymą savo tarnavimui ir Kristaus šlovei
Vėl ir vėl žvilgsnis krypsta į nesvyruojantį Ch. Spurgeono tikėjimą Dievo visagalybe visuose suspaudimuose. Atrodo, kad šis tikėjimas labiau negu bet koks kitas dalykas sulaikė jį nuo kritimo, einant per gyvenimo negandas. Jis sakė: „Man būtų itin skaudu ir sunku manyti, kad patiriu negandą, kurios Dievas man nesiuntė, kad ne Jo ranka pripildė kartybės taurę, ir kad man tenkantys išbandymai nebuvo Jo pamatuoti ir siųsti man tik po to, kai Jis įvertino jų svorį ir kiekį" [51].
Tai visiškai priešinga strategija moderniajai minčiai, netgi daugelio krikščionių evangelikų įsitikinimui, tolimiems nuo begalinės Dievo galios suvokimo. Jeigu Dievas yra Dievas, Jis ne tik žino, kad neganda ateina, bet Jis žino, kodėl jis tai suplanavo. Ch. Spurgeonui laikėsi tokio požiūrio į Dievą, ir tai visų pirma nebuvo argumentas ginčuose, o priemonė išgyventi.
Mūsų negalios - tai sveikatos būklė, kurią nustatė be galo išmintingas Gydytojas. Ch. Spurgeonas kalbėjo savo studentams: „Drįstu sakyti, kad didžiausias žemiškas Dievo mums suteiktas palaiminimas yra sveikata, ir jos išimtys - ligos... Jeigu kai kurie žmonės, kuriuos aš pažįstu, gautų malonę mėnesį kentėti reumatą, tai, iš Dievo malonės, ši negalia nuostabiai juos suminkštintų..." [52].
Visų pirma jis kalbėjo apie save. Nors jis labai bijojo kančių ir be abejonės norėjo jų išvengti, jis kalbėjo: „Baiminuosi, kad visa malonė, kurią gavau tuo metu, kai jaučiausi patogiai ir kai man buvo lengva, ir mano laimingos valandos, gali būti tevertos penso. Tačiau geri dalykai, kuriuos gavau iš savo liūdesio, skausmo, sielvarto valandomis, sunkiai išmatuojami... Negandos - vertingiausi mano namų baldai. Tai - geriausios knygos tarnautojo bibliotekoje" [53].
Savo grumtynėse su depresija jis matė tris konkrečius Dievo tikslus. Pirmasis, jog suspaudimai veikė tarsi apaštalo Pauliaus minimas dyglys, kuris padėjo jam išlikti nuolankiu, kad jis nepasiaukštintų. Ch. Spurgeonas sakė, kad Dievo darbą galima apibendrinti šiais žodžiais: „Ne jėga, ne galybė, bet mano Dvasia", - sako Viešpats". Įrankiai gali būti naudojami, bet turi būti aiškiai atskleidžiamas jų savaiminis silpnumas. Didžiojo Darbininko šlovė neturi būti paskirstyta kitiems arba sumenkinta... Tie, kurie viešai buvo pagerbti savo Viešpaties, paprastai slaptoje patyrė nuskaistinimą arba nešė ypatingą kryžių, kad tik jokiais būdais neišaukštintų savęs ir nepatektų į šėtono pinkles [54].
Antrasis Dievo tikslas, kurį Ch. Spurgeonas suvokė, mąstydamas apie tai, kodėl jis patyrė liūdesį, buvo neįtikėtina Dievo jėga, suteikta jo tarnavimui: „Vieną šventą sekmadienio rytą pamokslavau iš Šventojo Rašto teksto: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?", ir nors to nesakiau, pamokslavau iš savo patirties. Girdėjau savo grandinių žvangesį, tarsi tamsoje bandžiau pamokslauti savo kalėjimo draugams... Negalėjau pasakyti, kodėl buvau įstumtas į tokią siaubingą tamsą ir todėl save smerkiau. Pirmadienio vakarą mane aplankė vyras, kuriame buvo regimi visi išoriniai nusivylimo ženklai. Jo plaukai buvo pasišiaušę ir atrodė, kad akys iššoks iš orbitų. Po trumpo pokalbio jis pasakė man: „Niekad anksčiau savo gyvenime negirdėjau kalbant žmogaus, kuris, atrodo, pažįsta mano širdį. Tai - baisi gelmė, tačiau sekmadienio rytą jūs pažadinote mane gyvenimui, nes pamokslavote taip, tarsi matytumėte mano sielos vidų". Iš Dievo malonės išgelbėjau šį žmogų nuo savižudybės ir padėjau jam ateiti į Evangelijos šviesą ir laisvę, bet žinau, jog nieko nebūčiau galėjęs padaryti, jeigu pats nebūčiau perėjęs tų požemių, kuriuos jis buvo. Pasakoju jums šią istoriją, broliai, nes kartais jūs patys galite nesuprasti savo sunkios patirties, o tobulais save laikantys žmonės gali smerkti jus už tą patirtį, bet ką gi jie žino apie Dievo tarnus? Jūs ir aš daug išketėjote žmonių, už kuriuos atsakote, labui... Jūs galite patirti Egipto tamsybes ir galite stebėtis, kodėl toks siaubas persmelkia jūsų kaulus, bet tuo metu jūs galite visiškai įvykdyti savo pašaukimą ir būti Dvasios vedami ten, kur galėsite atjausti praradusius viltį" [55].
Trečiąjį depresijos tikslą jis vadino pranašingu ženklu. Tai man suteikia nemažai drąsos mano paties gyvenime. „Ši depresija apima mane, kai Viešpats ruošia mane didesniam tarnavimo palaiminimui, juodas debesys susikaupia prieš išsisklaidydamas, o šešėliai nutįsta prieš malonės išsiliejimą. Depresija man tapo tarsi pranašu šiurkščiais apdarais, tarsi Jonu Krikštytoju, kuris skelbia netruksiantį Viešpaties atėjimą" [56].
Galiu kartu su Ch. Spurgeonu tvirtinti, kad tamsiausiomis valandomis tik beribis Dievo gerumas suteikė man jėgų eiti pirmyn - lyg uola nepajudinamas pažadas, kad Jis valdo aplinkybes, kurias patiriu, ir kad visa išeina į gera, nesvarbu, ką mano kiti.
2. Ch. Spurgeonas labai praktiškai derino teologinę išgyvenimo strategiją su Dievo duotomis natūraliomis išgyvenimo priemonėmis - poilsiu ir gamta
Kalbėdamas apie savęs atidavimą ir išnaudojimą, jis taip pat patarė mums ilsėtis, numatyti poilsio dieną ar atsiverti gydančiai Dievo jėgai, kurią Jis suteikė gamtai. „Sekmadienis mums darbo diena. Jeigu mes nepailsėsime kurią nors kitą dieną, mes greit patrūksime" [57]. Ericas Haydenas primena mums, kad Ch. Spurgeonas „jei tik buvo įmanoma, poilsiui skyrė trečiadienį" [58]. Be to, Ch. Spurgeonas kalbėjo studentams: „Išmintinga kartais išeiti atostogų. Ilgose lenktynėse mes nuveiksime daugiau, padarydami mažiau. Ir .... kai mes esame šventykloje (o mes ten esame nuolat), kartais esame raginami sustoti ir tarnauti Dievui šventu neveikimu ir pašvęstu laisvalaikiu. Neabejokite, tikrai teisėta valandėlei palikti jungą" [59]. Galiu paliudyti, kad keturios papildomos savaitės, kurias bažnyčia suteikė man praėjusią vasarą, buvo ypatingos savaitės, leidusios pakvėpuoti kitokie dvasiniu oru.
Tada, kai ilsimės nuo pareigų naštos, Ch. Spurgeonas siūlo mums kvėpuoti kaimo oru ir leisti savo darbą atlikti nuostabiai gamtai. Jis tvirtino, kad „įprotis nesijudinti iš vietos turi tendenciją kelti liūdesį... ypač miglotais rytais". O tada jis patarė: „Jeigu visa krūtine įkvėpsite jūros oro, ar vaikščiosite veidu į vėją, tai gal ir nesuteiks malonės sielai, tačiau duos deguonies kūnui, o tai irgi labai naudinga" [60].
Kreipiuosi į jus jaunuoliai. Jau 15 metų tarnauju Betliejuje ir neseniai atšvenčiau 49-ąjį gimtadienį. Visus šiuos metus atidžiai stebėjau savo kūną ir sielą ir pamačiau tam tikrus pokyčius. Iš dalies juos lėmė kintančios aplinkybės, bet labiau - besikeičianti kūno būklė. Pirmiausia, aš jau negaliu valgyti tiek, kiek anksčiau, nepriaugdamas antsvorio. Mano kūne medžiagų apykaita nevyksta taip greit, kaip buvau įpratęs.
Antra, esu ne toks stabilus emociškai, jeigu man trūksta miego. Anksčiau galėdavau dirbti, nekreipdamas dėmesio į miegą, ir jaučiausi energingas ir įkvėptas. Bet pastaruosius septynerius ar aštuonerius metus mano nusiminimo riba tapo kur kas žemesne. Pakankamas miegas man tapo būtina sąlyga, kad išlikčiau sveikas. Tai būtina sąlyga, kad galėčiau tarnauti. Atrodo nepagrįsta, kad mano ateitis taps niūresne, jeigu kelias naktis miegosiu po keturias ar penkias valandas. Bet tai nesvarbu - tiesiog tokie yra faktai. Ir mes turime gyventi, atsižvelgdami į faktų nustatytas ribas. Raginu jus pakankamai išsimiegoti, tam, kad geriau įvertintumėte Dievą ir Jo pažadus. Ch. Spurgeonas buvo teisus sakydamas: „Reikia šiek tiek daugiau dėmesio skirsti savo kūno būklei... sveikas protas labai naudingas tiems, kurie pernelyg dvasingi. Neverta kiekvienai nuotaikai ieškoti antgamtinių priežasčių tuo metu, kai tikroji priežastis visai čia pat. Ar nebūna taip, kad dispepsija supainiojama su atsitraukimu nuo Dievo, o blogas virškinimas laikomas kietaširdiškumu?" [61].
3. .Ch. Spurgeonas nuolat maitino savo sielą bendryste su Kristumi per maldą ir apmąstymus
Praėjusiais metais patyriau didelę malonę tada, kai ruošdamasis paskaitai apie Johną Oweną, atradau jo knygą „Bendrystė su Dievu". Gal būt labiau nei bet kuri kita knygą, ši knyga vėl ir vėl maitino mano sielą klausiančią: „Ar Dievas gali padengti stalą dykumoje?".
Ch. Spurgeonas įspėjo savo studentus: „Niekad nepaniekinkite dvasinio maisto, kitaip jums pritrūks ištvermės, ir jūsų siela išseks. Gyvenkite, remdamiesi esminėmis malonės doktrinomis, ir jūs pergyvensite ir savo darbais viršysite tuos, kurie mėgaujasi moderniosios minties teikiamais „skanėstais" [62].
Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl Ch. Spurgeono kalba buvo tokia turtinga, kodėl jo pamokslai buvo grįsti doktrinomis ir stiprūs dvasia, nepaisant jo prislėgtumo, fizinių negalių ir nuolatinės kovos, buvo tai, kad jis nuolat skaitydavo gerą knygą - net po šešias per savaitę. Mes nepajėgtume pasiekti tokio skaičiaus. Bet mes nuolat galime turėti šalia vieno ar kito didžio autoriaus knygą, kuris „regėjo Dievą". Aš gyvenau su J. Oweno knyga beveik metus ir po truputį jaučiau, kad didžio Dievo buvimo suvokimas vis labiau stiprina mane.
Ir Ch. Spurgeonas taip pat mąstė apie skaitymą, kalbėdamas ir atskleisdamas, kad geros teologinės literatūros raktas - neabejotina bendrystė su Kristumi. „Visų pirma, kurstykite artimo ryšio su Kristumi ugnį. Nė vienas žmogus negali būti kietaširdis, jeigu jis gyvena su Jėzumi taip, kaip senais laikas Jonas ir Marija... Niekad nesutikau padalintos širdies pamokslininko, kuris būtų artimai gyvenęs su Viešpačiu Jėzumi" [63].
Daugeliu atveju Ch. Spurgeonas artinosi prie Dievo kaip vaikas. Jis nekalbėjo sudėtingais terminais, nei apie keistus ar mistinius dalykus. Iš tiesų, jo maldos labiau panašėjo į dalykines, negu į kontempliacines. „Kai meldžiuosi, stengiuosi ateiti pas Dievą taip, kaip pas banko tarnautoją einu išgryninti čekio. Įeinu, padedu čekį ant prekystalio, banko tarnautojas duoda man pinigų, paimu juos ir einu dirbti savo darbo. Žinau, kad jeigu sustočiau ir dar kelias minutes kalbėčiausi su tarnautojais, vis tiek gavęs pinigus eičiau lauk ir užsiimčiau kitais reikalais. Taip aš ir meldžiuosi, nors yra ir kitoks maldos būdas, kuris primena dykinėjimą prie malonės sosto, nors nėra jokios ypatingos priežasties čia užtrukti" [64].
Gal būt šis pavyzdys ne visiškai tinkamas. Galime paniekinti Dievą, žvelgdami į jį kaip į banko tarnautoją, o ne kaip į kalnų upokšnį. Bet mes klystume manydami, kad Ch. Spurgeono dalykinės maldos buvo kažkas kita, nei vaiko bendravimas su Tėvu. Labiausia širdį liečiantis šio bendravimo aprašymas, kurį skaičiau, buvo parengtas 1871 m., kai jis baisiai kankinosi dėl podagros.
„Kai prieš kelis mėnesius buvau kankinamas tokio skausmo, kad jau negalėjau iškęsti nešaukdamas, paprašiau visų išeiti iš patalpos ir palikti mane vieną. Nieko daugiau negalėjau pasakyti Dievui, o tik šiuos žodžius: „Tu esi mano Tėvas, o aš - Tavo vaikas; Tu, kaip tėvas, esi mylintis ir pilnas malonės. Aš negalėčiau tverti, jeigu mano vaikas kentėtų taip, kaip Tu leidi man kentėti, ir jeigu aš matyčiau jį besikankinantį taip, kaip aš dabar, daryčiau ką galiu, kad tik padėčiau jam ir ištiesčiau rankas jam palaikyti. Ar tu paslėpsi nuo manęs savo veidą, mano Tėve? Ar spausi mane savo ranka ir užjausdamas ar nenusišypsosi man?"... Taip aš maldavau, ir kai baigiau ir žmonės, kurie manimi rūpinosi, atėjo pažiūrėti kaip jaučiuosi, sakiau jiems: „Nuo šios akimirkos daugiau nebekentėsiu tokio skausmo, nes Dievas išgirdo mano maldas". Dėkojau Dievui, kad man tapo lengviau ir kankinantis skausmas nebesugrįžo" [65].
Jeigu mes norime pamokslauti negandų metu, turime gyventi su Dievu būtent taip artimai - kalbėtis su Juo apie savo poreikius ir skausmą, maitintis jo malonės pažadais ir Jo šlovės apreiškimais.
4. Ch. Spurgeonas tikslą ir aistrą pamokslauti išsaugodavo, žvelgdamas į amžinybę labiau, negu į neišvengiamą ištikimybės kainą
Apaštalas Paulius kalbėjo, kad mūsų išorinis žmogus nyksta. Tačiau jį palaikė nesvyruojantis užtikrintumas, kad šią akimirką patiriami sunkumui padeda jam pelnyti amžinąją šlovę. Ir jis žvelgė į tai, kas amžina (II Kor 4, 16-18). Taip elgėsi ir Ch. Spurgeonas. „O broliai (taip jis kalbėjo pastorių konferencijoje), mes greitai mirsime! Šiandien žvelgiame vienas į kitas būdami sveiki, bet ateis diena, kai kiti žvelgs į mus, gulinčius karstuose... Ir tada jau mums bus nebesvarbu, kas žiūrės į mus, bet bus svarbūs amžinybės dalykai, kokį darbą mes nuveikėme savo gyvenimo metu" [66]. Kai mūsų širdys silpsta ir svyruojame dėl to, ką pamokslaujame, jis ragina mus: „Rimtai mąstykite apie pražuvusio nusidėjėlio likimą... Atmeskite visus būsimos bausmės vaizdus, kurie atrodo ne tokie siaubingi, ir taip vėl pradėsite rūpintis, kaip išgebėti nemirtinguosius nuo neužgesinamos ugnies... Taip pat mąstykite apie išgelbėtų nusidėjėlių laimę, ir kaip šventasis Baxteris raskite daug argumentų, pagrindžiančių „amžinąjį šventųjų poilsį".... Jeigu tikrai suvoksite amžinybės realumą, galėsite nesibaiminti, kad nugrimsite į nesibaigiantį snaudulį..." [67].
Nors ir žvelgė amžinybę, jis mąstė apie ateitį, kai kalbėjo apie savo paties persekiojimus. „Kritimo kontroversijos" metu jis kalbėjo: „Reikia mąstyti apie ateinančias kartas. Aš pernelyg nesirūpinu tuo, kas vyksta šiandien, jei kalbama apie dalykus, susijusius su amžinybe. Manau, kad artimiausius penkiolika metų būsiu „ėdamas šunų", bet tolimesnė ateitis mane išteisins. Elgiausi sąžiningai gyvendamas su Dievu. Broliai, elkitės taip pat" [68].
Tam, kad galėtumėte ir toliau pamokslauti negandų audrose, turite žvelgti tolyn, pro krizes ir nekreipti dėmesio į tai, kaip jaučiatės šią valandą. Turite mąstyti apie, kas išliks iš jūsų ištikimybės ir daugiausia apie tai, ką Dievas iš to darys paskutiniąją dieną.
5. Esminis dalykas, kuris padėjo Ch. Spurgeonui ir toliau pamokslauti negandų metu, buvo tai, kad jis suvokė, kas jis yra, ir nebuvo paralyžiuojamas išorinės kritikos ir vidinių abejonių
Viena iš stipriausių atramų, gyvenime patiriant nuolatinę kritiką, yra nuolatinis siekis keistis. Ir iš tiesų, nuolankūs šventieji visad norėjo tapti geresniais, negu yra. Tačiau tame slypi ir didelis pavojus paskęsti abejonių, kylančių dėl savęs paties, jūroje. Niekas nežino, kad jūs esate. Niekas kitas už jus negali pasakyti kartu su Pauliumi „Bet Dievo malone esu, kas esu" (I Kor 15, 10). Ch. Spurgeonas aiškiai suvokė šį pavojų.
Lygindamas vieno asmens tarnavimo tapatumą su kito asmens, jis priminė pastoriams, kad paskutinės vakarienės metu buvo ir taurė vynui, ir dubuo kojoms plauti. Tada jis kalbėjo: „Aš galiu protestuoti, kad neturiu pasirinkimo, ar būti taure, ar dubeniu. Bet mieliau būsiu tuo, kuo Viešpats nori, kad tarnaučiau, kol Jis mane naudos... Taigi, tu, broli, gali būti taure, o aš būsiu dubeniu, tačiau tegu taurė būna taure, o dubuo - dubeniu... ir kiekvienas tebūna tuo, kuo yra pritaikytas būti. Būk savimi, brangus broli, nes jeigu nebūsi savimi, negalėsi būti ir kuo nors kitu ir tada būsi niekas... Geriau nekopijuok, nesiskolink ir negadink kitų žmonių užrašų. Sakyk tai, ką Dievas sako tau, sakyk tai tau pačiam tinkamu būdu, ir asmeniškai prašyk Dievo, kad Jis palaimintų tave tame" [69].
Aš dar pridėsiu - asmeniškai maldaukite Viešpaties Jo apvalančio kraujo, nes net geriausi mūsų darbai nėra be trūkumų. Tačiau kyla pavojus, kad tiesa paralyžiuos mus, atnešdama žmonių baimę ir abejones savimi. Po vienuolikos metų, 1886 m., jis vėl pabrėžė tą patį: „Drauge, būk ištikimas savo lemčiai! Jeigu vienas nuostabiai pamokslauja tiesiu ir sunkiu saksišku stiliumi, kodėl jis turi naikinti save, stengdamasis kalbėti įmantriai?.. Apolas turėjo iškalbingumo dovaną, kam gi jam kopijuoti stačiokišką Kėfą? Kiekvienas žmogus turi elgtis pagal save" [70].
Ch. Spurgeonas iliustravo tai savo paties pastangomis atsakyti į kritiką „Kritimo kontroversijos" metu. Jis ilgą laiką stengėsi pritaikyti savo kalbą prie kritikuojančių. Tačiau atėjo laikas, kai jis turėjo tapti tokiu, koks buvo. „Aš supratau, kad labai sunku prašyti leidimo sakyti ar daryti tai, ko noriu. Vienas žmogus gali tapti visiškai abejingu bendraudamas su tais, kurių kiekvienas žodis žeidžia. Aš pastebėjau, kad kai aš stengiausi ypač atidžiai pasverti savo žodžius ir sakinius, buvau dar labiau įžeidžiamas, o mano geriausia iškalba likdavo nepastebėta. Todėl dabar aš beveik nesirūpinu, kaip bus priimti mano posakiai, o tik žiūriu, kad patys teiginiai būtų tikri ir teisingi" [71].
Jeigu mes išgyvename ir pamokslaujame nesutarimų atmosferoje, prieiname tokį tašką, kai padarote viską, ką galite, atsakydami savo kritikams ir galite pasakyti: „Iš Dievo malonės esu, kas esu". Ir baigti žlugdančias abejones, kurios gali sunaikinti kiekvieną sielą.
6. Bet galiausiai Ch. Spurgeono stiprybė ir toliau pamokslauti negandų apsuptyje kilo iš to, kad jis buvo įsitikinęs didžia Kristaus pergale
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais (1890 m.) kalbėdamas pastorių konferencijoje (man rodos, paskutinį kartą), jis palygino negandas ir atsitraukimą nuo tiesos su slūgstančiu potvyniu: „Nerasite seno jūrų vilko, užplaukusio ant seklumos, kuris nerimautų, kad potvynis ilgam nuslūgs. Ne! Jis kantriai laukia potvynio bangos, kuri ir kyla tiksliai nustatytu metu. Jeigu atoslūgis nesiliautų, tolimos uolos per pusvalandį pasirodytų iš vandens, o jeigu jūra slūgtų savaitėmis, nebebūtų vandens Lamanšo sąsiauryje, ir prancūzai galėtų pėsčiomis ateiti iš Šerburgo. Bet niekas taip vaikiškai nemąsto, nes toks atoslūgis niekada neateis. Ir nekalbame, kad Evangelija bus išrauta, o amžinoji tiesa - pašalinta iš žemės. Mes tarnaujame visagaliam Šeimininkui... Treptelėjęs koja, mūsų Viešpats galėtų nugalėti pagonybę, mohametizmą, agnosticizmą, moderniąją mintį ir bet kurį kitą paklydimą visose žemės tautose. Kas gali mums pakenkti, jeigu sekame Jėzumi? Ar Jis gali būti nugalėtas? Jam panorėjus, atsivertę žmonės trokš tiesos, ir jų bus tiek daug, kaip pajūrio smilčių... Todėl būkime drąsūs ir eikime pirmyn giedodami (ir pamokslaudami):
Nors papūtė pragaro vėjai,
Nors pasaulio neapykanta atsivėrė -
Tai dar ne pabaiga!
Aleliuja kryžiui!
Niekad nepalūšim!
Nes Viešpats su mumis -
Jokūbo Dievas - mūsų priebiega" [72].
Literatūra:
51. "The Anguish and Agonies of Charles Spurgeon," p. 25.
52. An All Round Ministry, p. 384.
53. "The Anguish and Agonies of Charles Spurgeon," p. 25.
54. "The Anguish and Agonies of Charles Spurgeon," pp. 163-164.
55. An All Round Ministry, pp. 221-222.
56. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 160.
57. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 160.
58. Eric W. Hayden, Highlights in the life of C. H. Spurgeon, (Pasadena, TX: Pilgrim Publications, 1990), p. 103.
59. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 161.
60. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 158.
61. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 312.
62. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 310.
63. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 315.
64. A Marvelous Ministry, pp. 46-47.
65. "The Anguish and Agonies of Charles Spurgeon," p. 24.
66. An All Round Ministry, p. 76.
67. Charles Spurgeon, Lectures to My Students, p. 315.
68. An All Round Ministry, pp. 360-361.
69. An All Round Ministry, pp. 73-74.
70. An All Round Ministry, pp. 232-233.
71. An All Round Ministry, pp. 282-283.
72. An All Round Ministry, pp. 395-396
Vertė Dalia Janušaitienė pagal http://www.desiringgod.org/
Pamokslavimas negandų metu (III)
Ch. Spurgeono gyvenime buvo gausu kelių, kuriais veikė malonė. Aš savo nuožiūra pasirinkau vos kelis. Šio žmogaus gyvenimo kovos laukas ir jo strategijų išmintis buvo tiesiog neaprėpiama.