C. Lanzmanno dokumentiniame filme apie holokaustą Varšuvos geto sukilimo vadas apie jo sieloje likusį kartėlį dėl nacių elgesio su juo bei jo kaimynais kalbėjo: „Jei palaižytum mano širdį - nusinuodytum.“
Tyrinėtojai mano, jog šis holokaustą išgyvenusio žmogaus pasakymas nėra tik metafora. Nors apie biblinę atleidimo praktiką paprastai pamokslaujama kaip apie krikščionių prievolę, su mintimi, kad atleidimas gali padėti aukoms išgyti emociškai ir net fiziškai, sutinka ir sociologai.
Akademinis susidomėjimas žmogaus atleidimu žmogui - palyginti naujas. Ne taip seniai, XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, dr. Glenas M. Harndenas, Kanzaso universiteto bibliotekoje, žurnale „Psychological Abstracts“, ieškojo žodžio „atleidimas“. Ir nerado apie tai nė menkiausios užuominos.
Ištaisyti tokį nedėmesingumą nėra paprasta. Buvęs JAV Prezidentas Jimmy Carteris, arkivyskupas Desmondas Tutu ir buvusi misionierė Elizabetha Elliot pradėjo 10 mln. dolerių vertės „Kampaniją atleidimui tirti“. 1998 m. gegužę Johno Templetono fondas 29 mokslininkams skyrė dotacijas, skirtas atleidimui tirti. Dotuojami tokias temas gvildenantys projektai: „Atleidimas, sumažinus organizaciją“, „Atleidimas šeimos tarpusavio santykiuose“, „Atleidimo svarba gydant alkoholizmą“, „Atleidimo poveikis smurtą patyrusių moterų fiziniam ir psichologiniam vystymuisi“, „Atleidimas, sveikata ir gerovė mokyklą baigusių jaunuolių gyvenime“, „Iššūkiai atleisti santuokoje“, „Išgydymas, atleidimas ir susitaikymas Ruandoje“...
Atlikdami šias bei kitas studijas, tyrinėtojai mėgina apibrėžti, kaip dvasinis atleidimo aktas gali padėti atskiriems asmenims, tarpusavio santykiams bei socialiniams ryšiams. Harndenas labai entuziastingai pasisako dėl asmeninių atleidimo privalumų: „Atleidimas ne tik padidina galimybes susitaikyti, bet ir išlaisvina skriaudėją iš užsitęsusio pykčio, įniršio bei streso, kurie susiję su psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip kardiologiniai susirgimai, aukštas kraujospūdis, hipertenzija, vėžys bei kitos psichosomatinės ligos.“
Viskonsino-Madisono universitete (JAV) atliekama ir daugybė kitų su atleidimu susijusių studijų. Šio universiteto edukacinės psichologijos profesorius Robertas Enrightas yra ir Tarptautinio atleidimo instituto prezidentas. Jis kartu su filosofe Joanna North vadovauja asmeninio atleidimo (asmens atleidimo asmeniui) tyrimams. Apie atleidimo visuomenei privalumus jis rašo: „Akivaizdu, jog gyvename pasaulyje, kuriame prievarta, neapykanta bei priešiškumas supa mus iš visų pusių. <...> Mes daug girdime apie „socialines“ nusikaltimų priežastis - skurdą, nedarbą, neraštingumą. Kartais girdime ir apie tolerancijos bei bendradarbiavimo, užuojautos bei supratimo poreikį. Tačiau beveik negirdime vadovų, viešai pasisakančių apie tai, jog žmones suvienyti, išgydyti jų žaizdas bei numalšinti blogo elgesio sukeltus kartėlį bei apmaudą gali atleidimas.“
R. Enrightas ir J. North mano, jog „atleidimas gali padėti smurtą, agresiją ar prievartą išgyvenusiems žmonėms. Tai gali suvaidinti svarbų vaidmenį sutaikant kariaujančias šalis bei atstatant žmonių santykius“.
Atradimas
1990-aisiais jauna trijų mažylių motina meldė pasigailėjimo, stovėdama priešais kariškais drabužiais apsirengusią užpuolikę. „Prašau, nešauk“, - verkė ji. Tačiau žudikė šaltakraujiškai ją nužudė. Slėpdama nusikaltimo pėdsakus, užpuolikė padarė tiek daug klaidų, jog, jei įvykis nebūtų toks tragiškas, jis būtų komiškas. Ji nerūpestingai išmetė savo drabužius ir ginklą, tad, nepraėjus nė parai, policija ją sulaikė. Netrukus jie areštavo ir aukos vyrą, nes išaiškino, jog jiedu turėjo meilės ryšių.
Išgirdusi apie nužudymą, nužudytosios moters kaimynė Sidnė reagavo su neapykanta ir įsiūčiu: „Mano draugė žuvo. Trys jos vaikai liko našlaičiais! Aš jaučiausi turinti teisę žudikės nekęsti.“ Sidnė tiesiog „užvirdavo“, vos paminėjus žudikės Dženiferės vardą ar per televiziją parodžius jos nuotrauką. „Kurį laiką negalėjau net skaityti laikraščių“, - priduria Sidnė.
Neapykanta šiai žudikei degė ne tik Sidnė. Jos nekentė visas miestas, visa valstija. Dženiferei skirta bausmė - kalėti iki gyvos galvos - nenumalšino Sidnės aistrų: „Kai ją nubaudė, man nepalengvėjo. Neapykanta ir kartėlis gali suėsti jus gyvus. Kas kartą eidama pro savo draugės Dianos namus aš jos ilgėjausi, manyje vėl sukildavo pyktis.“
Netrukus po to, kai Dženiferė buvo nuteista, Sidnė pradėjo studijuoti Bibliją. Vienas Biblijos studijos skyrius buvo skirtas atleidimui. Sidnė maldoje paklausė Dievo, kam ji turi atleisti, ir tuomet jai iškilo Dženiferės vardas: „Aš vos nesprogau iš pykčio ir užprotestavau: jai atleisti neįmanoma! Ji nužudė mano draugę! Ji nužudė trijų vaikų motiną!“
Nepaisydama vidinių prieštaravimų, Sidnė galiausiai nenoromis nusileido ir parašė Dženiferei laišką, kuriame atsargiai rinkdama žodžius išreiškė jai atleidimą. Ji pati nustebo dėlto, kas įvyko jos pačios širdyje. Išsiuntusi laišką, Sidnė sakė: „Ta slėgusi našta nukrito. Jaučiausi lengva, tarsi netekusi 10 kg. Taip aš supratau, jog pyktis, kartėlis ir neatleidimas neleidžia tau patirti džiaugsmo pilnatvės.“
Neradęs jokios atleidimą tiriančios empirinės studijos, Enrightas buvo šokiruotas. 1997 metais Enrightas ir Catherine Coyle atliko studiją, kuria siekė nustatyti, ar sužeistiems aborto žmonėms gali padėti „struktūrizuota psichologinė pagalba, sukurta padėti atleisti“. Psichologinis procesas apėmė 20 apibrėžtų žingsnių, tarp kurių buvo pasipriešinimas pykčiui, atleidimo kaip priemonės suvokimas, skausmo priėmimas, suvokimas, jog žmogus pats turi poreikį, kad jam atleistų kiti ir pan. Proceso metu tyrėjai pastebėjo ryškų neapykantos, pykčio bei liūdesio sumažėjimą.
1995 m. R. Al-Mabukas, Enrightas ir P. Cardis publikavo studiją, kurioje tyrė atleidimo keliu einančius koledžo studentus, kurie manė nepatyrę tėvų meilės. Programą praėjusių koledžo studentų psichologinė sveikata - tai apima ir savo vertės pajautimą, viltį - pagerėjo, sumažėjo nerimas. Vyresnių moterų grupėje Johnas Heblas ir Enrightas pastebėjo ryškų depresijos bei nerimo sumažėjimą tarp tų tiriamųjų, kurios dalyvavo jų atleidimo programoje. Dar daugiau - tyrėjai nustatė, jog jų studijoje dalyvavusios vyresnės moterys atleidimo įgūdžius taikė ne tik siekdamos susitaikyti su pavieniais asmenimis, bet „sąmoningą atleidimą mato ir kaip socialinių problemų sprendimo strategiją“. <...>
Dešimtmetį Enrightas dirbo nesulaukdamas nei dėmesio, nei pinigų, kol „Chicago Tribune“ nepaskleidė jo darbų plačiajai visuomenei. Žurnalistas parašė straipsnį apie Enrightą ir Tarptautinį atleidimo institutą (kuris tuo metu buvo daugiau idėja nei realybė) ir patalpino šį straipsnį gyvenimo būdo skiltyje. Po šio straipsnio Enrightas susilaukė 300 telefono skambučių. „Mano žmona norėjo išmesti telefoną. Mes suvokėme, jog aptikome kai ką svarbaus, ir tie skambučiai neleido mums liautis dirbti šioje srityje,“ - sakė jis.
Enrightas pradėjo leisti naujienlaiškį, sukūrė internetinį tinklapį ir ėmė viešinti šios srities atradimus. Galiausiai atleidimo tyrimai tapo viešu interesu, tad atsirado ir finansavimas. „Dievas turi gerą humoro jausmą.“
Pasaulinio garso psichinės sveikatos institutas, „Mendota“ sveikatos centras neseniai susisiekė su Enrightu dėl intriguojančios idėjos - padėti reabilituoti nuteistuosius: „Galbūt turime pirmiau išmokyti atleisti, o tai galbūt paskatins juos ieškoti atleidimo?“ Enrightas atsakė, jog ši idėja tikrai verta dėmesio.
Tikėjimas ir atleidimas
Jau anksčiau Enrighto dėmesį buvo patraukusi Lewiso Smedeso knyga „Atleisk ir pamiršk“. L. Smedeso konstruktyvus darbas įkvėpė ir Macką Harndeną. Net praėjus penkiolikai metų, jis aiškiai prisimena: „1985-ųjų balandžio 20-tąją išgirdau Lewisą Smedesą, Mičigane kalbantį apie atleidimą. Šis pranešimas pakreipė visą mano gyvenimo kursą - suvokiau, kad atleidimas yra esminis, pats svarbiausias faktorius, siekiant tiek dvasinio, tiek psichologinio išgydymo.“
Teologas Smedesas norėjo parašyti knygą apie atleidimą teologiniu aspektu, tačiau netrukus jis pastebėjo, jog „beveik viskas, kas buvo parašyta apie atleidimą, buvo apie tai, kaip Dievas atleidžia nuodėmingiems žmonėms ir kaip jie patiria Jo atleidimą“. Apmąstydamas evangelijas, jis pastebėjo, jog „atleidimas savo artimui dėl kokio nors padaryto blogio yra nepaprastai artimas esmingiausiam krikščionio patyrimui. Dar daugiau, negebėjimas atleisti kitiems žmonėms sukelia didelę kančią visų pirma tam, kuris neatleidžia“.
Norėdamas sutelkti dėmesį į žmogaus atleidimą žmogui, Smedesas nutarė paieškoti „psichologinės literatūros“ šia tema, tačiau netrukus aptiko, kad psichologai šia tema domėjosi dar mažiau nei teologai. Tačiau sociologai jau suprato, jog atleidimas gali padėti aukoms, siekiant emocinio ir net fizinio išgydymo.
Smedesas pradėjo rašyti, iškeldamas šiuos klausimus: „Kaip veikia atleidimas? Kas vyksta žmogaus prote ir dvasioje, kai jis nusprendžia kam nors atleisti? Kas įvyksta atleidus? Kokia iš to nauda?“ Jis nustatė, jog anksčiau „žmogiškas atleidimas buvo laikomas religine meilės prievole tam asmeniui, kuris mus įžeidė. Tačiau aš atradau, jog atleidimas yra svarbus ir naudingas visų pirma tam, kuris atleidžia.“
L. Smedesas pristato realų požiūrį į atleidimą. Jei mąstoma, kad atleidimo tikslas yra susitaikymas, dažnai įsijungia savisaugos mechanizmai. „Idealu, jei atleidžiant yra ir susitaikoma, tačiau taip būna ne visada, - sako Smedesas. - Susitaikymas priklauso nuo asmens, kuris įžeidė, ir kuriam buvo atleista, atsako. Tačiau tas žmogus gali atleidimo nepriimti. Kol įžeistasis pirmiau neišgis, atleisdamas savo įžeidėjui, tol tikras susitaikymas neįmanomas. Ar dėl to atleidimas tampa neveiksmingas? Visai ne. Atleidimas visų pirma naudingas tam, kuris atleidžia, o atsisakęs atleisti pakenkia pirmiausia pats sau.“
Šis elementas, patraukęs sociologų dėmesį, susilaukė kai kurių teologų kritikos. Smedesas sako: „Kai kurie teologai mano knygą vertina kaip egoistinio tikėjimo pavyzdį. Jie vadina tai „atleidimo terapija“. Vis dėlto kai kurių teologų sukritikuotos mano mintys, sveikstančios bendruomenės buvo priimtos kaip itin reikšmingas ir daug žadantis gydymo metodas ar net pats svarbiausias jo elementas. Pasaulis išgyvena neapsakomą skausmą dėl žmonių nenoro atleisti bei nusiraminti. Pakanka šiandien pažvelgti į Jugoslaviją, kad įsitikintume, jog tai tiesa“.
Atleidimas ir malonė
Nors Sidnė atleido Dženiferei už savo draugės nužudymą, pradžioje ji tai darė iš prievolės: „Aš tikrai nesitikėjau, to atsako, kurio sulaukiau“, - sako ji. Mat Dženiferė jai atrašė: „Gailiuosi nužudžiusi tavo draugę.“
Perskaičiusi šiuos žodžius, Sidnė jautėsi tarsi žaibo trenkta: „Aš nesuvokiau, kaip man reikėjo tai išgirsti.“ Tačiau jai tikrai to reikėjo.
Sidnė toliau susirašinėjo su Dženifere ir suprato, jog tai, ką anksčiau laikė prievole - atleisti žudikei Dženiferei, - virto giliu ir svarbiu patarnavimu abiem moterims. Sidnė priduria, jog jei ji pirma nebūtų atleidusi, Dženiferė niekada nebūtų jos atsiprašiusi, nes Dženiferė net nežinojo, kad yra tokia Sidnė.
Ironiška, tačiau Dženiferės laiškai patarnavo Sidnei. „Įdomu, kad jos laiškai visuomet ateidavo tada, kai man būdavo sunku. Dženiferė tapo pačia didžiausia mano drąsintoja“, - sako ji. Po kurio laiko Sidnė pradėjo laikyti Dženiferę drauge, „lygiai taip pat, kaip kad mano draugė buvo nužudytoji Diana“.
Sidnė atleido be jokio psichologinio pavyzdžio pagalbos, tačiau rezultatai, kuriuos ji patyrė, yra būtent tai, ko mokslininkai ir siekia. Mokslininkų laukia rimti iššūkiai, pavyzdžiui: kaip moksliškai įrodyti, jog atleista, ar išmatuoti atleidimo naudą?
Tuo susirūpinęs „Duke“ universiteto teologijos profesorius L. Gregory Jonesas. Nors jį džiugina atleidimo tyrinėjimams teikiama pirmenybė, kai kas jam kelia ir susirūpinimą. Kai kurios studijos yra puikiai atliktos, visgi „dažnai praktikuojamas terapinis atleidimo modelis, kuris kreipia dėmesį į izoliuotus asmenis. Tai lyg tam tikra savipagalbos diskusija, kuri gali paskatinti trumpalaikį susižavėjimą atleidimu šiuolaikinėje kultūroje, tačiau neturės išliekamosios jėgos ir per laiką gali išblėsti“, - sako Jonesas.
„Atleidimo studijose dėmesys turi būti kreipiamas į žmones ir santykius, į poreikį atleisti ir gauti atleidimą. Tai, manau, vienas svarbiausių krikščioniško atleidimo bruožų, kurio stokoja daugelis populiarių atleidimo aprašymų. Dažnai kalbama tik apie poreikį atleisti, o krikščioniškas atleidimas pabrėžia, jog turime ne tik atleisti, bet ir suprasti atleidimo mums poreikį, - rašo Jonesas. - Dažnai manoma, jog atleidimas įvyksta paprastai, kai kas nors ištaria atleidimo žodžius. Deja, tai nėra momentinis veiksmas. Tai susiję su žaizdos gijimu ir apima tiek žodžius, tiek jausmus ir veiksmus. Jei asmuo vis dar jaučia kartėlį kito žmogaus atžvilgiu, tai rodo, jog dar nėra visiškai atleista, tačiau tai nereiškia, jog atleidimo procesas apskritai nėra prasidėjęs. Atleidimas - ilgalaikis procesas.“
Kas iš tiesų yra atleidimas?
Al-Mabukas, Enrightas ir Cardis savo studijoje apibrėžia atleidimą kaip „gailestingą atsaką tam, kuris jus neteisingai įskaudino. Atleisdamas asmuo įveikia negatyvius jausmus (apmaudą), savo supratimą (griežtą pasmerkimą) bei elgesį (keršto troškimą) įžeidėjo atžvilgiu ir pakeičia juos į pozityvesnius jausmus, supratimus bei elgesį jo ar jos atžvilgiu“.
Šie trys mokslininkai atskiria atleidimą nuo teisingumo, mat „teisingumas susijęs su tam tikra tarpusavio sąveika, o atleidimas yra besąlygiška dovana, skirta tam, kuris jos nenusipelnė“.
Daug tyrėjų naudoja dvigubą apibrėžimą: atleidimas išlaisvina kitą asmenį nuo atpildo ir linki tam asmeniui gero.
L. Smedesas pirmenybę teikia trijų dalių apibrėžimui. Jis sako: „Pirmiausia, atleisdamas žmogus atsisako teisės atsiskaityti su jam pakenkusiu asmeniu. Antra, mes turime naujai pažvelgti į mums pakenkusį asmenį.“ Tai, jo nuomone, padės mums išvengti mums pakenkusio asmens „sukarikatūrinimo“: „Atleisdami mes naujai pamatome skriaudėją - kaip vargšą, silpną, kompleksuotą, klystantį žmogų, tokį kaip mes patys.“ Na ir trečiasis žingsnis yra „palaipsnis troškimas gero mus įskaudinusiam asmeniui“.
Atleidimo proceso etapai
1. Neneik įžeidimo, pykčio ar gėdos jausmų. Pripažink šiuos jausmus ir nuspręsk su jais ką nors daryti.
2. Nesutelk viso dėmesio tik į tau pakenkusį asmenį, bet įvardink, koks konkrečiai elgesys tave sužeidė.
3. Sąmoningai apsispręsk neieškoti keršto ir nepuoselėti pagiežos. Nuspręsk atleisti. Šie širdies pokyčiai yra svarbiausi, siekiant atleisti.
4. Suformuluok logišką paaiškinimą, kuris tau padėtų atleisti. Pavyzdžiui: „Atleisdamas aš patirsiu vidinį išgydymą ir toliau eisiu gyvenimo keliu.“
5. Pradėk kitaip mąstyti apie įžeidėją. Pamėgink pamatyti situaciją iš jo perspektyvos.
6. Neperduok patirto skausmo kitiems, taip pat ir įžeidėjui.
7. Pasirink būti geranoriškas ir gailestingas kitų atžvilgiu; linkėk gero tave įskaudinusiam asmeniui.
8. Pamąstyk, kaip jaučiasi nuo naštos ar pagiežos išsivadavęs žmogus. Būk atviras emociniam palengvėjimui. Pasistenk atrasti patirtos kančios prasmę.
9. Suvok atleidimo paradoksą: kai paleidi ir atleidi įžeidėjui, tu patiri palengvėjimą ir išgydymą.
(Robert D. Enright ir Skott Heller „Nauja atleidimo studijų sfera - kaip išvadavo iš pagiežos“).
Atskirdamas atleidimą nuo susitaikymo, Smedesas yra tvirtas: „Atleidžiama tik protu ir širdimi tam, kuris tau pakenkė. Tai įvykis įžeistojo dvasioje, kuris padeda pamatą ir sukuria galimybę dviem žmonėm susitaikyti. Atleidimas įvyksta atleidžiančiojo širdyje - tu gali žmogui atleisti, o tas asmuo gali niekada apie tai nesužinoti.“
Jonesas atkreipia dėmesį ir į tradicinius krikščionių ir žydų supratimo apie atleidimą skirtumus. „Jėzus sakė savo mokiniams, jog jie turi valdžią ir kai kuriais atvejais privalo atleisti Jo vardu. Žydų manymu, atleisti gali tik auka.“
Harndenas priduria: „Atleidimas neužkerta kelio sveikoms ir natūralioms pasekmėms už neteisingus poelgius. <...> Kai asmuo nuskriaudžia kitą, nuskriaustasis įgyja tam tikrą galią sprendžiant skriaudėjo likimą.“ L. Smedesas su tuo sutiktų: „Kai kurie žmonės į atleidimą žiūri kaip į pigų būdą išvengti teisingumo, kaip į būdą užmaskuoti blogį. Atleidimas nėra blogio išteisinimas. Niekas, kas pateisina bloga, negali būti gera. Tai yra gera tik tada, jei tai išvaduoja nuo blogio pasekmių, bet ne verčia manyti, jog to blogio niekada nebuvo.“
Suvaldyti smurtą
„Viena yra tikėti stebuklais, tačiau visai kas kita - būti stebuklų dalimi“, - sako Roy Lloydas, Tarptautinio atleidimo instituto įkūrimo tarybos narys bei Nacionalinės bažnyčių tarybos naujienų tarnybos direktorius. Prieš keletą metų, įsiplieskus bažnyčių padegimams viename rajone, R. Lloydas ir J. B. Campbellas aptarinėjo atleidimo vaidmenį gydant socialinį blogį. Vieną jaunuolį, apkaltintą padegus bažnyčią, kalėjime aplankė keletas pastorių, ir galiausiai jis išpažino tikėjimą. Išėjęs į laisvę, jis grįžo į bažnyčią ir viešai paprašė atleidimo. Bažnyčios nariai apsupo jį ir meldė jam Dievo palaiminimo.
Pirmiausia atleidimo naudą patiria tas asmuo, kuris atleidžia. Sekdami šiuo patyrimu, abu - Campbellas ir Lloydas - uoliai taikė atleidimo principus, tirdami problemas Jugoslavijoje. Campbello ir Jacksono delegacija peržengė religines ribas - ją sudarė pagrindinių krypčių protestantų, žydų, krikščionių ortodoksų ir musulmonų atstovai. Lloydas sako: „Visos kelionės metu mūsų delegacijos žmonės kalbėjo, jog būtina nutraukti smurto ratą, ir kad praeities žaizdos neturėtų daryti įtakos dabarčiai ar ateičiai. Atleidimas visų pirma yra dovana, kurią padovanoji sau. Negali leisti kam nors, kas kadaise tau ar tavo protėviams įvyko, žeisti tave toliau. Pats svarbiausias dalykas - linkėti gera tiek sau, tiek kitiems. Šiame procese tu ir tas, su kuriuo tu sąveikauji, yra išlaisvinami nuo to, kas buvo, ir gali viltis geresnių dalykų ateityje.“
Atleidimas gali padėti įveikti problemas ir Kosove: „Susitikę su Jugoslavijos užsienio reikalų sekretoriumi bei kitais politiniais lyderiais, mes įvardijome tai, kas gali padėti sustabdyti smurtą Kosove. Mes pritaikėme atleidimo tyrimų principus: žmonės yra atsakingi, tačiau, jei norime sulaužyti užburtą smurto ratą, neturime žiūrėti į kitus kaip į priešus, bet turime laikyti juos draugais. Svarbu atleisti už praeities darbus, užuot juos kartojus. Mes turime viltis ir siekti geriausio sau bei kitiems ir tame kiekvienas turi atrasti taikingą ateitį.“
Atleidimas turi didžiulį potencialą ir gali padėti išspręsti daugybę socialinių problemų, mažinti nusikalstamumą. „Atsilyginimas piktu už pikta ar siekimas keršyti dažnai veda į begalinį ir vis žiauresnį kerštą, smurtinį atsaką. O atleidimas sustabdo nesibaigiantį keršto ciklą, kuris lemia vis augantį smurtą visuomenėje“, - sako Harndenas.
Atleidimo laipsniai
Gebėjimas atleisti priklauso nuo tam tikrų kintamųjų: įžeidimo prigimties ir stiprumo, prigimties bei santykių tarp įžeidėjo ir įžeistojo tipo. Kai pasitikėjimas susvyruoja tarp dviejų asmenų, tarp kurių buvo reikšmingas bendravimas (tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, pastoriaus ir bendruomenės), gauti atleidimą gali būti labai sunku. Atleidimą tyrinėjusi mokslininkė Michelle Nelson kalba apie laipsnius arba skirtingus atleidimo tipus:
Pavienis atleidimo aktas - sumažėja negatyvūs jausmai skriaudėjo atžvilgiu, tačiau nėra susitaikymo.
Ribotas atleidimas - sumažėja negatyvūs jausmai įžeidėjo atžvilgiu ir iš dalies atstatytas bendravimas su įžeidėju, tačiau į jų bendravimą investuojama žymiai mažiau nei anksčiau.
Visiškas atleidimas - visiškai sunykę negatyvūs jausmai įžeidėjo atžvilgiu, bendravimas atstatytas ir vis auga.
Kas nėra atleidimas
* Gilus skausmas retai dingsta vien tik jį įsisąmoninus.
* Susitaikymas vyksta tarp dviejų asmenų, tačiau sužeistasis gali atleisti skriaudikui ir be susitaikymo.
* Atleisti nereiškia pateisinti blogą ar žeidžiantį elgesį.
* Atleisti reiškia rimtai žiūrėt į įžeidimą, nelaikyti jo nereikšmingu ar neturinčiu pasekmių.
* Bausmės dovanojimas yra teisinis veiksmas, kuris išlaisvina įžeidėją nuo jo veiksmų pasekmių, tokių kaip bausmė. Atleidimas yra asmeninis veiksmas, atpalaiduojantis įžeistąjį nuo įžeidimo. (Robert D. Enright ir Niki Denison „Gyventi ir atleisti“).
Iš www.christianitytoday.com vertė Lina Tamonytė