Manau, kad yra dvi priežastys: buvo neteisingai suprastas Didysis paliepimas kai buvo siekiama „atsivertėlių“, o ne Kristaus mokinių, ir nesugebėjimas mylėti savo artimo be slaptų motyvų.
Šių problemų šaknys slypi XX a. trečiajame - ketvirtajame dešimtmečiuose, kai krikščionys suskilo į dvi stovyklas: fundamentalistus ir modernistus. Šis skilimas prasidėjo presbiterionų bažnyčioje, kuri tuo metu buvo ketvirta pagal dydį krikščionių denominacija, tačiau greit pasklido ir po kitas denominacijas.Modernistai prarado pasitikėjimą Biblijos istoriškumu ir teikė pirmenybę tam, ką mes vadiname „socialine Evangelija“. Anot jų, bažnyčios misijos pasaulyje esmę sudaro sprendimas tokių problemų kaip socialinis teisingumas, rasinė diskriminacija, nusikalstamumas, alkoholizmas, vaikų darbas, skurdas, nepakankamas švietimas. Jie skyrė dėmesį tam, kad padėtų stokojantiems, tačiau atsitraukė nuo daugelio istorinių krikščionių tikėjimo doktrinų. Jie labiausia domėjosi „horizontaliais“ ryšiais žmogus - žmogui.
Fundamentalistai pasitikėjo Šventojo Rašto autoritetu ir laikėsi to, ką mes galime pavadinti „tikėjimo Evangelija“. Jie buvo įsitikinę, kad svarbiausia problema, su kuria susiduria žmonija, - tai poreikis atgailauti ir susitaikyti su Dievui. Jie ištikimai laikėsi tikėjimo doktrinų, bet traukėsi iš veiklos, kurios tikslas - padėti žmonėms. Pagal juos, pirmenybė turi būti teikiama „vertikaliems“ Dievo ir žmogaus ryšiams.
Fundamentalistais, kurie tapo šiuolaikinių evangelikų pirmtakais, buvo dievoti žmonės, visa širdimi trokštantys likti ištikimais Šventajam Raštui ir savo tikėjimo dogmoms. Tačiau grandininis jų sprendimo pabrėžti tikėjimo dalykus nekreipiant dėmesio į socialines problemas poveikis buvo tai, kad jie pasitraukė iš juos supančios kultūros. Jie siekė paklusti pirmajam ir didžiausiam įsakymui mylėti Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visu siela ir visu protu. Tačiau jie pamiršo antrąjį, panašų įsakymą - mylėti savo artimą kaip save patį. Jie pagrįstai tvirtino nesantys „iš“ pasaulio. Tačiau galiausiai jie atsitraukė nuo kultūros ir jau „nebebuvo“ pasaulyje.
„Atsiskyrėliai“ ar „puritonai“?
Istorijos eigoje skirtingos žmonių grupės bažnyčios ir kultūros problemas suvokė visiškai priešingai. „Atsiskyrėliai“ matė institucijos klaidas ir siekę pasitraukti į įkurti naują tvarką. „Puritonai“ matė tas pačias klaidas, bet pasirinko veikti sistemoje ir priversti ją keistis.
Fundamentalistai pasirinko „atsiskyrėlių“ kelią. Savo modelyje jie vadovavosi Senojo Testamento nurodymais, bet nesuvokė skirtumo tarp Dievo tikslų, kuriuos Jis kėlė Senojo Testamento žmonėms ir Dievo tikslų Naujojo Testamento tautai.
Senovės Izraelis buvo pašauktas Dievo būti atskirta tauta. Jie buvo patrauklūs pagonims ir netikintiems. Tačiau svarbiausias jų tikslas buvo pasirengti Mesijo atėjimui. Senajame Testamente išdėstytais nurodymais dėl Susitikimo palapinės, garbinimo Šventykloje, apeigų, Dievo kišimosi į istorinius įvykius Dievas dėjo pamatus tinkamai Kristaus asmens ir darbo pažinimui. Būtent dėl to, kai Jonas Krikštytojas sakė „Štai Dievo avinėlis“, jo klausytojai aiškiai suprato, kad atėjo Tas, kuris panaikins jų nuodėmės. Tačiau Naujojo Testamento Dievo žmonės turėjo būti kitokie. Mesijas atėjo, atliko savo darbą ir dabar ragino žmones eiti į pasaulį ir turėti įtaką kultūrai! Jie turėjo eiti ir tapti į pasaulį įsiskverbiančia bendruomene, kuri pakeis pasaulį.
Viena iš aiškiausių žinių, kuria Dievas atskleidė pasikeitimus į tai, kaip Jis nori, kad Jo žmonės sąveikautų su aplink juos esančiomis kultūromis, - tai pasikeitęs požiūris į maitinimąsi. Mitybos apribojimai, kuriuos Dievas nustatė savo žmonėms Senajame Testamente, buvo praktiškas būdas išlaikyti juos atsiskyrusius nuo aplinkinių. Jeigu valgote tą patį kaip ir kaimynas, ko gero galite tapti artimais draugais. Bet po to, kai Kristus atėjo ir atliko savo darbą ant kryžiaus, Dievas pašalino šiuos apribojimus. Ir kai apaštalas Petras nesuprato šios tiesos ir dvejojo, ar verta kreiptis į pagonis, Dievas panaudojo įstatymų dėl maito iliustraciją, kad patvirtintų šiuos pokyčius. Dabar Dievas nori, kad žmonės valgytų tą patį maistą kaip ir jų kaimynai ir galėtų turėti įtakos jų gyvenimams.
Ilgalaikis rezultatas
Nors yra tam tikrų išimčių, bendroji fundamentalistų nuostata - atsiskirti nuo pasaulio ir susitelkti tik į „tikėjimo dalykus“ - paskatino juos tylėti susidūrus su XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečio moralinėmis problemomis. Jie neįžvelgė Dievo širdies, nes siejo tai su neteisingumu, kylančiu dėl visuomenės skilimo į socialinius sluoksnius ir su pilietinių teisių judėjimu. Jie patys pasišalino iš kultūros ir išliko tylūs - nors turėjo pakelti balsą.
Vėl kilus moralinėms problemoms aštuntojo dešimtmečio pradžioje, fundamentalistų, kurie dabar vadinosi evangelikais, atsakas buvo drungnas. Vienas evangelikų pamokslininkas į klausimą, kodėl jis nepasisako prieš abortus, atsakė: „Aš pasisakau prieš Nuodėmę, o ne prieš nuodėmes“. Bet vėlgi, ar galima pasisakyti prieš nuodėmę, neapibrėždami, kas tai yra. Ir vėl evangelikai išliko tylūs, užuot pakėlę balsą.
Jeigu evangelikai klausia savęs, kodėl jie prarado įtaką kultūrai, dalis atsakymo gali būti tokia: todėl kad pasitraukėme, užuot įsitraukę. Turėdami galimybę drąsiai pasisakyti už tiesą tais atvejais, kai ji susijusi su moralės problemomis, nedalyvavome diskusijoje. Todėl praradome pasitikėjimą ir tapome nereikšmingi. Tapome, kaip sakoma, „taip nukreipę mintis į dangų, kad praradome žemišką gerumą!“
Be abejonės, Dievas nori, kad mes sutelktume dėmesį į „vertikalius“ ryšius su Juo. Bet jis taip pat nori, kad nepamirštume ir „horizontalių santykių“ su žmonėmis, esančiais aplink mus. Šie abu didieji įsakymai eina drauge mylime Viešpatį visa savo širdimi, ir savo artimą - kaip patys save. Jeigu paprašytų pasirinkti tarp „socialinės Evangelijos“ ir „tikėjimo Evangelijos“... turime pasirinkti abi!
Geroge W. Sarris teologijos magistro laipsnį įgijo Gordono Conwello teologinėje seminarijoje. Jis dalyvauja radijo, televizijos laidose, pamokslauja bažnyčiose, veda vieno dalyvio programą „Didingiausios istorijos", kurioje remiasi Biblijos pasakojimais. Geroge W. Sarris taip pat prisidėjo prie Naujosios tarptautinės Biblijos versijos (anglų k.) leidimo 2011 m.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christianpost.com
„Socialinė“ Evangelija ar „tikėjimo“ Evangelija?
Evangelikų bendruomenės Amerikoje per pastaruosius penkiasdešimt metų nepaprastai išaugo. Tačiau tuo pat metu jų įtaka supančiai kultūrai dramatiškai sumažėjo.