O šį rudenį iššūkis padvigubėjo, kadangi dėstysiu įvadą į Bibliją, vieną iš privalomų dalykų visiems LCC tarptautinio universiteto studentams nepaisant jų religinių įsitikinimų. Poreikis kalbėti apie Šventąjį Raštą penkiasdešimčiai antrakursių, kurių dauguma akimirksniu iškeistų šią paskaitą į finansinę apskaitą ar rinkodarą ir kurių dauguma neturi jokio ryšio su šia knyga ar jos Įkvėpėju, mane paskatino dar sykį apsvarstyti, kaip teigti Biblijos autoritetą „neindoktrinuojant" klausytojų ir suteikiant jiems tokią pat laisvę rinktis, kokią kiekvienam iš mūsų suteikia ir pats Dievas.
Manasis modernizmas
Nors man nėra nė trisdešimties, atsistojusi prieš studentų auditoriją suvokiu, kad praraja, kuri skiria jų pasaulį nuo manojo, vis gilėja. Mane subrandino ir užaugino posovietinė Lietuva, kurioje klestėjo laukinis kapitalizmas ir dar neišblėsusi modernizmo dvasia. Visi, kurie prisidėjo prie to, kad užaugčiau „žmogumi" - tėvai, tetos, dėdės, mokytojai - man kalte įkalė tam tikrus atraminius pasaulėžiūros stulpus, kuriuos išjudinus subyrėtų visas tuometinis mano pasaulis.
1. Racionalus protas - ne apreiškimas ir ne tradicija (kaip būtų teigę prieš-moderniojo pasaulio atstovai) ir jokiu būdu ne patyrimas (kaip teigia postmodernioji karta) yra kelias į tiesos pažinimą. Jeigu neužtenka savo proto, pasikliauk protu tų, kurie už tave protingesni. Taigi, autoritetas yra tas, kas už tave protingesnis.
2. Kadangi kelias į tiesą yra per protavimą, absoliutas yra tai, kas yra įrodoma moksliniais bandymais ir faktais. Vėlgi, mokslas yra autoritetas.
3. Kadangi aš esu racionali būtybė, kartu su Dekartu teigianti, kad mąstau, vadinasi, esu, tai jeigu esama kažkokios dieviškos Esybės, ji būtinai turi būti racionali, ir aš galiu turėti asmenišką ir tiesioginį ryšį su ja per kognityvų pažinimą.
Žiūrint iš krikščioniškos perspektyvos, nesunku matyti tokio mąstymo trūkumus - visų pirma tai, kad toks dievas, kurį konstruoja modernus protas, yra neišvengiamai žmogaus sukurta projekcija, dievas sukurtas pagal žmogaus paveikslą, ir dievas, kuris pasak Nyčės mirė, nes mes patys jį nužudėme. Jei Dievas gali būti visiškai pažįstamas žmogaus protu, tai jis nebėra Kūrėjas, o kūrinys.
Biblijos autoritetas modernizmo kontekste
Toks modernistinis mąstymas, kuris vis dar būdingas daugumai mūsų gimusių Lietuvoje prieš 1991-uosius, taip pat tam tikra prasme formuoja ir mūsų kartos supratimą apie Šventąjį Raštą (na bent jau pasaulietišką suvokimą ir mūsų atsaką į jį). Modernizmas nukėlė Bibliją nuo sakyklos, kur ji turėjo neginčytiną autoritetą kaip dieviško apreiškimo šaltinis, pagal kurį buvo vertinamas visas mokslas ir pažinimas, ir padėjo ją šalia kitų „šventųjų raštų" ir „senų dokumentų" paversdamas ją žmogaus kūriniu, kuriam taikomi tokie pat tyrimo kriterijai kaip ir bet kuriam kitam, priklausančiam tai kategorijai. Jokiu būdu nenorėčiau pasakyti, kad prieš-moderniojo pasaulio požiūris į Bibliją ir tuometinis supratimas, kaip ją taikyti yra pranašesnis, - anaiptol. Ribotas tuometinių Biblijos aiškintojų supratimas apie tai, ką reiškia teigti Biblijos autoritetą ir atsisakymas pradėti dialogą su naujais moksliniais atradimais (na kad ir tokiu teiginiu, kad žemė yra apvali) ir sudarė sąlygas diskredituoti Bibliją: ji ėmė prarasti savo padėtį kaip autoritetas kylančio mokslo šviesoje, kol galų gale pati tapo mokslinių tyrimų objektu. Atsidūrusi po padidinamuoju kritinio proto stiklu, Biblija pasirodė negalinti išlaikyti „tiesos" išbandymo kaip patikimas informacijos šaltinis, nes joje per daug neatitikimų ir netikslumų - bent jau racionaliam moderniam protui, tvirtai tikinčiam savo neribota galia.
Modernus tikinčiųjų atsakas į tokią kritiką - šiuolaikinė apologetika ir bandymas, vėlgi protu, įrodyti Biblijos ir tikėjimo racionalumą. Klasikinis tokios apologetikos pavyzdys - C.S. Lewis‘as. Bandydamas atsakyti skeptikams jis apeliuoja į protą (kad ir „Tiesiog krikščionybėje"). Jo argumentai pagrįsti logika ir racionalumu, kalbėjimo būdas - nuoseklus ir priimtinas išsilavinusiai, racionaliai, „dekartiškai" Europai. Modernizmas pagimdė ir tokias mokinystės bei evangelizacijos formas kaip „Alfa" kursai ar Bilio Greimo evangelizaciniai renginiai. Drįsčiau teigti, kad net ir keturi dvasiniai dėsniai ar panašaus pobūdžio evangelizacinė medžiaga yra ne kas kita, o bandymas apeliuoti į žmogaus protą ir jį logiškai privesti prie racionalios išvados, kad jis nusidėjo, pats savęs išvaduoti negali, Dievas yra ir tik Jis tegali išgelbėti. Protestantiškos Biblijos studijos ar pamokslai, kuriuose logiškai ir nuosekliai išnagrinėjama Šventojo Rašto ištrauka ir pateikiamos išvados kaip ją taikyti praktikoje - taip pat moderniosios epochos palikimas, kai žmogaus protas suvokiamas kaip svarbiausias įrankis Tiesai pažinti ir apginti, o Biblija pateikiamas kaip autoritetas, kuris byloja apie tą tiesą.
Man pačiai toks priėjimo prie Tiesos ir prie Absoliuto - taigi ir prie autoriteto, būdas yra daugiau nei priimtinas. Aš studijavau biblistiką - modernų Biblijos analizės studijavimo metodą, ir remdamasi išvadomis, kurias padariau po trejų metų studijų, drąsiai teigiu Biblijos autoritetą savo ir kitų gyvenimams. Aš galiu skaityti paskaitas apie Biblijos autoritetą, mokyti Šventojo Rašto analizės, rengti argumentuotus pamokslus... Tiesą sakant, mane tai „veža." Aš myliu Dievą jei ir ne kuo nors kitu, tai tikrai savo protu. Be abejo, aš negaliu nuneigti patyrimo svarbos. Prieš įtikėdama aš protu ieškojau tiesos, kad patikėčiau, o įtikėjusi, pasak Augustino, tikiu, kad suprasčiau. Paties Dievo apsireiškimas per mano bandymus Jį rasti knygų puslapiuose ir nuosekliuose pokalbiuose buvo svarbesnis nei mano proto pastangos, bet aš tikiu, kad Dievas mane sutiko ten, kur aš buvau tuo metu - racionalumo paieškose ir leidosi pažįstamas per protą.
(Bus daugiau)
Gražina Bielousova yra Jungtinės metodistų bažnyčios kunigė ir LCC tarptautinio universiteto dėstytoja.
Biblijos autoritetas postmodernioje auditorijoje (I)
Kiekvieną semestrą atsistojusi prieš studentų auditoriją dėstyti vienos iš biblistikos disciplinų, susiduriu su įdomia problema: kaip kalbėti apie Biblijos autoritetą jaunimui, kurį užaugino autoritetus neigianti epocha?