Postmodernizmas ir autoriteto krizė
Jei man patyrimas buvo antrinis veiksnys tikėjimo istorijoje ir apsisprendžiant priimti Bibliją kaip autoritetą, mano studentų mąstymas suformuotas visiškai kitokios pasaulėvokos. Po 1991-ųjų gimusi karta - ar bent jau didžioji jos dalis - gyvena postmodernioje terpėje, kurioje patyrimas triumfuoja prieš protą, o žodis „autoritetas" atsiduoda smegenų plovimu ir suvaržymais. Nieko nuostabaus, atsižvelgiant į tai, kad visi tie, kuriuos norėtume tikėti esant autoritetingais - pradedant dvasininkais ir baigiant valstybių vadovais - nepaliaujamai linksniuojami spaudoje dėl savo negebėjimų pateisinti lūkesčių. O jei dar pridėsime prie to visuotinį nusivylimą bažnytine ir pasaulietine valdžia bei racionalumo kapituliaciją holokausto, ŽIV epidemijos Pietų Afrikoje, branduolinio ginklavimosi ar pasaulinio bado akivaizdoje, tuomet modernizmas, iškėlęs Racionalųjį Žmogų į padanges, atrodo kaip liūdnas šaržas.
Jei modernizmas pavertė Bibliją mokslinio tyrimo objektu, postmodernizmas pasielgė dar žiauriau - pateikė ją kaip vieną iš patiekalų ant švediško stalo su religinių ir ezoterinių patyrimų asortimentu. Postmoderniąją autoriteto - taigi ir dvasinio autoriteto - krizę puikiai apibūdina Dalai Lamos teiginys, kad pasaulyje yra septyni milijardai žmonių, taigi ir septyni milijardai religijų. Bandymas teigti, kad egzistuoja Tiesa, kuri gali būti visuotinai autoritetinga nepaisant asmeninio patyrimo yra mažų mažiausiai įžeidus, o dažnai netgi suvokiamas kaip diskriminuojantis.
Vienos paskaitos metu kalbėdama apie vertybes paprašiau studentų, kad trumpai nusakytų dėl ko jie gyvena ir dėl ko sutiktų mirti. Vienas iš jų turėjo pakankamai drąsos atvirai parašyti: ‚Aš gyvenu dėl savęs ir tiktai dėl savęs. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas tik už save ir mirti dėl ko nors kitų būtų kvailystė." Egoizmas? Galbūt. Bet aš būčiau linkusi čia įžvelgti pasaulėžiūrą, kuri teigia, kad be manęs paties nėra nieko vertingo - nėra nei idėjų sistemos, nei bendruomenės, nei absoliuto dėl kurio verta gyventi ar mirti.
Modernaus dėstytojo krizė postmodernioje auditorijoje
Tad kaip kalbėti apie Biblijos autoritetą šiai kartai tiems iš mūsų, kurie lyg modernieji dinozaurai nerangiai ropščiamės per postmodernias pažinimo džiungles? Ar yra sankirtos taškų, kuriuose aš, tikinti Dieviškuoju Absoliutu apsireiškusiu per Jėzų Kristų, ir tikinti Biblijos autoritetu, kurį jai suteikė pats Absoliutas, galiu sutikti savo studentus, gyvenančius virtualioje, reliatyvistinėje visatoje, kur Tiesa neegzistuoja, bet kur patyrimą galima simuliuoti daugybe būdų?
Siūloma susitikimo vieta - prasmės ir autentiškumo paieškos. Didžioji dalis mano studentų ir neieško tiesos, taip, kaip aš ją suvokiu, bet beveik visi ieško autentiškumo. Jie nenori priimti Tiesos, kuri yra pateikiama kaip sisteminė teologija ar dogmų rinkinys; jie ištroškę to, kas realu, o ne „susimuliuota" - tikrovės patyrimo. Jaunieji mano kolegos man meta rimtą iššūkį - ne tik logiškai išdėstyti Biblijos tiesas, surašyti svarbiausias datas ant lentos, priversti juos išmokti esminių įvykių sekas ar rasti sąsajas tarp tam tikrų sąvokų, bet ir leisti jiems patiems patirti, kad tai, ko jie mokosi yra tikra.
Toks patyrimas prasideda nuo paties kalbančiojo autentiško santykio su dėstomu dalyku. Jeigu man pačiai Biblija tėra mokslinė disciplina, bet aš neišgyvenu Biblijos autoriteto kasdieniame gyvenime, mano studentai bus patys pirmieji kurie pajus mano „šizofreniją" - skilusią asmenybę, kurioje nedera dėstoma medžiaga su kasdiene patirtimi. Ir tos jų harmonijos tarp skelbimo ir išgyvenimo jie ieško visur, nuo vertinimo kriterijų iki pasirengimo paskaitoms. Apie tokį santykį su dėstomuoju dalyku kalba ir vienas iš iškiliausių krikščionių edukologų Parkeris Palmeris savo darbuose: jis yra autentiško dėstymo, kylančio iš dėstančiojo vidaus, pradininkas (žr. knygą „To Know As We Are Known" ). Kitaip tariant, jei aš noriu, kad mano dėstyme atsispindėtų Biblijos autoritetas, aš turiu sudaryti sąlygas savo studentams tą autoritetą pamatyti ir patirti per asmeninį santykį su jais - o tai, man tenka pripažinti, įmanoma tik per Dievo malonę.
„Postmodernus" Biblijos mokymas
Bet poreikis asmeniškai pažinti tikrovę, slypinčią už dėstytojo žodžių, nuspalvina ir dėstymo metodus. Mano darbas nebėra tik perteikti racionalių tiesų rinkinius ir tikėtis, kad to užteks, kad mano studentai suvoktų, jog Biblija yra autoritetas. Jie nori patys tai atrasti. Kitaip tariant, aš galiu įsikibusi laikytis savo autoriteto kaip dėstytoja ir bandyti hierarchiniais būdais sukalti Tiesą į jų galvas - arba aš galiu jo bent jau formaliai ar kuriam laikui atsisakyti ir perduoti atradimo procesą su tam tikromis gairėmis patiems studentams, kad jie atrastų Biblijos autoritetą. Jei, kalbant apie dėstymo metodologiją, mano autoritetas stoja skersai kelio Biblijos autoriteto pažinimui, tai man belieka pasitraukti iš kelio.
Vienas iš būdų kaip suteikti studentams galimybę atrasti Bibliją - induktyvi Biblijos studija, kai atsakydami į užduotus klausimus ar sekdami duotas gaires besimokantieji patys prisiliečia prie teksto ir jame savarankiškai atranda prasmę. Be abejonių, induktyvus Biblijos studijų metodas yra modernizmo palikimas, bet palikimas, kuris sudaro sąlygas įeiti į asmeninį santykį su tekstu ir priimti teksto metamus iššūkius. Kadangi atsakymai į užduotus klausimus glūdi tekste, yra užtikrinamas tam tikras stabilumas, bet kadangi prisilietimas prie teksto vyksta asmeniškai ir yra įmanomi įvairūs atsakymų rakursai, studijuojantys Šventąjį Raštą turi galimybę prisiimti atsakomybę už savo atradimą, taip tarsi tapdami jo savininku.
Galbūt aš laužau nusistovėjusias nuostatas apie tai, ką reiškia dėstyti Bibliją, bet per savo trumpą dėstytojos karjerą ir ilgus pokalbius su dėstytojais, kuriuos pati gerbiu, atradau, kad vienas iš autentiškiausių būdų kalbėti apie Biblijos autoritetą - tai ne racionalizuoti ir „nuaiškinti" tas Biblijos vietas, kurios yra sudėtingos ar žmogišku protu sunkiai suvokiamos, bet pripažinti prieš auditoriją, kad man irgi sunku suprasti, kodėl taip yra. Mano racionalus protas atsisako suprasti, kodėl Dievas leido, kad Iftachas paaukotų savo dukterį (Teis 11, 29-39), bet sustabdė Abraomo ranką, kai šis užsimojo paaukoti Izaoko. Aš nežinau, kodėl. Nuoširdus suglumimas sudėtingų Biblijos ištraukų akivaizdoje kartais išmoko daugiau, nei bandymai paviršutiniškai užglaistyti jas. Tai nereiškia, kad rekomenduočiau kiekvieną sudėtingą Biblijos ištrauką palikti kaboti kaip klaustuką virš studentų galvų, bet tai, kad sugrąžindama užduotą klausimą auditorijai, iškeldama keletą galimų hipotezių ar kartas nuo karto leisdama sau nusistebėti ar suglumti Biblijos akivaizdoje stengiuosi leisti savo studentams patirti tą šventą nuostabą, kurią man kelia Biblija. Ir ar bereikia sakyti, kad tokių momentų nereikia dirbtinai surežisuoti - jų ir taip užtenka, kai pasipila patys netikėčiausi klausimai iš auditorijos.
Viena iš man pačiai didžiausią įtaką dariusių Naujojo Testamento dėstytojų mums neretai užduodavo klausimą - kas keistųsi Jūsų gyvenime, jei tai, ką skaitote būtų tiesa? Man rodos, aš tą klausimą iš jos pasiskolinsiu, nes kol kas nesugalvojau geresnio būdo, kaip padėti savo studentams susimąstyti apie Biblijos galią realiai keisti gyvenimą neindokrinuojant studentų, bet leidžiant jiems patiems daryti išvadas ir atrasti tą pasirinkimo laisvę, kurią kiekvienam iš mūsų teikia ir pats Dievas, kalbėdamas į mūsų gyvenimus.