Troškau būti susituokęs, ir šis ilgesys graužė mane. Aš nebuvau apimtas nevilties, tiesiog dėl šio ilgesio jaučiausi tarsi išbadėjęs. Man niekada nebuvo lengva kurti santykius, bet negalėjau įsivaizduoti, kodėl tai taip sunku, ir kodėl privalau taip ilgai laukti.
Viskas atrodė visiškai kitaip, kai buvau jaunas, ir atrodė, kad įgyvendinti šį planą visiškai paprasta - atėjus laikui, kurį pats pasirinksiu, turėčiau būti vedęs ir ugdyti šeimą. Štai ir viskas. Taip paprasta. Taip man atrodė tuo metu, kai dariau šį sprendimą, nes maniau, kad viskas labai paprasta. Kaip ir daugelis iš mūsų tikėjau, kad visas santuokos kūrimo procesas yra natūralus, ir jam reikia labai nedaug mūsų pastangų. Taigi galiu atidėti jį iki tos akimirkos, kuri geriausiai atitiks mano planus. Maniau, kad galiu palaukti, kol būsiu pasirengęs.
Šis laikas praėjo, ir vis sunkiau darėsi atsibusti su nauja viltimi. Iš tiesų, tapo nelengva išsaugoti humoro jausmą ir kovoti su cinizmu. Tai - tikrovės, kurioje gyvenu, dalis, bet ne visa tikrovė. Jei tikrovė būtų tik mano galvoje besisukančios mintys, būčiau tiesiog beviltiškas, bet dabar nesu be vilties. Tiesiog nesitikėjau, kad tai užsitęs taip ilgai ir bus taip sunku, tačiau laikas nėra mano priešas, o laukimas nėra man bausmė.
Didžiausia mano klaida buvo įsitikinimas, kad visas procesas yra paprastas ir lengvai valdomas. Šios klaidingos mano paties ir „geravalių" idėjos ir sukėlė didžiausią nusivylimą. Mano planas buvo paprastas, aš buvau jo ašis. Aš ne tik nemąsčiau apie būdus, kuriais mūsų nuodėmės susijungia ir sukelia sunkumus santykiuose, bet nemąsčiau ir apie tai, kad Dievas galbūt turi ką pasakyti šiuo klausimu.
Nesu nei pirmasis, nei paskutinysis, turintis neišsipildžiusių troškimų. Taip jau yra. Tai pernelyg nedžiugina, bet ne aš tai pasirinkau. Jeigu aš gyvenu, turiu gyventi, vadovaudamasis tikrove, o ne balsais ar galimybėmis, kurios sukasi tik mano galvoje. Atrodo, kad gyvenimas bėga, bet jo tėkmė neatneša mano poreikių patenkinimo ar mano troškimų išsipildymo. Bet aš nepamiršau ir to, kad Dievas veikia taip, kad „mylintiems Dievą viskas išeina į gera" (Rom 8:28). O aš Jį myliu. Todėl tomis akimirkomis, kai vienatvė atrodo lyg mirtis, o skausmingas ilgesys - tarsi badas, aš išpažįstu, kad esu gyvas ir pasotintas. Nesvarbu, kad mane kankina baimės, laikas nėra mano priešas, o laukimas nėra man bausmė.
Gali atrodyti, kad laikas mane apvagia, bet tik tada, jeigu galvoju apie tai, ko neturiu. Laukimas pastūmėjo mane gyventi tuo, ko man trūksta, susitelkti į ilgesį ir švaistyti jėgas bandant išspręsti tai, kas yra didis slėpinys. Gal būt balsai mano galvoje skamba įtikinamai, bet jie - tik nesaugumo šmėklos, netikri lūkesčiai ir netinkamas mąstymas. Šie balsai kalba man, kad Dievas mane paliko, kad laukimas beprasmis ir ne iš Dievo. Šie balsai, kurie kalba nusivylimą ir paralyžiuoja mano pastangas tarnauti Dievui, ateina iš tamsybių. Laikas neapvagia. Kiekviena diena yra dovana. Galiu liūdėti, kad neturiu žmonos ir šeimos, bet laikas nėra mano priešas, o laukimas nėra man bausmė.
Ką turėčiau pasakyti balsams, kurie primena mano silpnybes? Ką turėčiau sakyti balsams, kalbantiems nusivylimą ir neviltį? Ar turėčiau paisyti balsų, kurie meluoja ir prieštarauja Dievo žodžiui? Savo galvoje nepaliksiu jiems vietos. Neskirsiu jiems laiko. Tie, kurie susituokė dvidešimt vienerių nėra geresni už tuos, kurie susituokė keturiasdešimties, ir už tuos, kurie vis dar laukia.
Laikas nemenkina tiesos, bet jis silpnina pasitikėjimą ir temdo blaivų protą. Laikui bėgant, tai, ką mes žinome esant tiesa, apsitraukia nuolatinių nesėkmių debesimis. Bent jau mes taip jaučiamės. Kartkartėmis niekas negali manęs įtikinti vertinti šį užsitęsusį liūdesį kitaip nei nesėkmę - asmeninę nesėkmę. Nes jau taip yra, kad ten, kur neregime atlygio įžvelgiame nesėkmę. Čia mane atvedė lūkesčiai, bet laikui bėgant jie tapo man iššūkiu. Jeigu viskas vyksta ne taip, kaip tikiuosi, tada noriu, kad laikas sustotų arba laukiu pabaigos.
Šie vis tamsėjantys debesys mane trikdė, nes tuo metu jau tikėjausi būti vedęs - nors man nebuvo tai pažadėta. Tiesa yra tai, kad aš vyliausi, jog šiuo metu jau turėčiau būti vedęs. O kadangi nesu vedęs, mano protas bandė mane įtikinėti, kad kažkurioje srityje elgiuosi netinkamai, kad esu baudžiamas ir kad laikas yra mano priešas. Bet ne viskas, NE VISKAS taip paprasta. Jeigu mes pirmiausia ieškome Jo karalystės, tada Jo dalis yra „visa tai pridėti" (Mt 6, 33). Ir visas mums žinomas skausmo priežastis turime vertinti, atsižvelgdami į Jo meilę mums.
Sunku pasakyti, kokiu laipsniu troškimas užmegzti artimus santykius ir žlugusių santykių patirtis paveikė mano savivoką. Kartais tarp to, kaip jaučiuosi, ir tarp to, kas tikra, driekiasi gili bedugnė. Kartkartėmis ši riba taip sumenksta, kad vargiai besuvokiu skirtumą. Tai - laiko bausmė, kad labai vaisinga širdis, kurioje viltis kažkada tarpo, laikui bėgant kenčia nuo sausros. Kartkartėmis aš bijau viltis, bijau tikėti, kad ilgesys bus numaldytas. Bet net jeigu Dievas nepažadėjo man žmonos, Jis yra geras Dievas ir gailestingas Viešpats, kuris mane myli. Jis yra tas, kuriuo viliuosi ir kurio akivaizdoje raudu.
Laikas nėra mūsų priešas, o laukimas nėra mums bausmė. Iš tiesų, ko daugiau laiko praeina, tuo tvirčiau įsitikinu, kad negaliu pasiduoti. Kaip galiu pasiduoti kaip ilgai laukęs? Kas žino, galbūt žaliuojančios ganyklos, į kurias Jis mane veda, yra tik už kitos kalvos. Ne tam taip toli ėjau ir taip ilgai laukiau, kad sustočiau ar pasiduočiau.
Tuo metu, kai patirtų nusivylimų našta prislegia mane ir šnabžda apie pralaimėjimą, aš neprarandu vilties. Aš gyvenu gyvenimą, kuris daugiau nebesutelktas į tai, kaip rasti žmoną, bet į tai, kaip tarnauti Dievui. Bet aš viliuosi, kad ateis diena, kai būsiu pasotintas, o mano skausmas bus numaldytas. Jeigu klausydamas vidinių balsų čia sustočiau - laikas mane nuteistų ir būčiau nubaustas.
Hudson Russell Davis yra baigęs James Madison universitetą (1991 m. įgijo bakalauro laipsnį) Dallaso teologijos seminariją (2003 m. įgijo magistro laispnį). Jis gimė nuostabioje Dominykos saloje, o šiuo metu gyvena Saint Loiuse. Čia jis (2011 m. ) ir Saint Loiuso universitete siekia istorinės teologijos daktaro laipsnio. Neseniai jis išleido pirmąjį straipsnių rinkinį „Patenkintas, bet nepasitenkinęs: viengungio gyvenimo apmąstymai (angl. - Content but not Satisfied: Meditations on the Single Life). http://www.amazon.com/Content-Satisfied-Hudson-Russsll-Davis/dp/0983445907/ref=sr_1_1?ie=UTF8&qid=1316650283&sr=8-1, hudsondavis@streamsinthewilderness.com
Parengta pagal www.crosswalk.com
Ilgesys tarsi badas
Išgyvenau tai, tarsi būčiau brovęsis per erškėčius, - buvau apdraskytas, subraižytas, pasruvęs krauju ir pavargęs. Manyje slypintis ilgesys nuspalvino beveik viską, ką mačiau, jaučiau ir galvojau.