Pradėsiu nuo klausimo: kas yra tikroji Lietuvos religija, kokias tiesas išpažįsta dauguma Lietuvos žmonių? Veikiausiai toks klausimas tau pasirodys keistas, tačiau įdėmiau apsidairykime aplinkui...
Buvo laikas, kai daug dėmesio skyriau religijos sociologijai, aiškinausi, kokią įtaką religiniai įsitikinimai daro mūsų nuostatoms ir santykiams su kitais žmonėmis, taip pat domėjausi ir tuo, kokie socialiniai veiksniai turi įtakos mūsų religiniam gyvenimui.
Šie klausimai mane domina iki šiol, tačiau taip pat puikiai suprantu, kokios bergždžios mokslo pastangos sukurti „termometrą", kuriuo galima būtų išmatuoti žmogaus tikėjimo įkarštį ir nuoširdumą. Na, o noras sukonstruoti „idealaus tikinčiojo" sociologinį portretą liudija ne apie mokslo pažangą, bet veikiau apie žmogaus slaptą norą užimti Dievo vietą, elgtis su Juo kaip su savo kūriniu, nustatant Jam savo taisykles.
Jokia mokslinė metodika nepajėgi atsakyti, kodėl Jėzus pirmaisiais mokiniais pasirinko būtent žvejus, taip pat absurdiška būtų įrodinėti, kad dramatiškam Sauliaus virsmui Pauliumi esminę įtaką turėjo, pavyzdžiui, tai, jog jis mokėjo austi palapines. Praktiškai kiekvienos šiuolaikinės vadybos ar institucijų raidos teorijos požiūriu, Jėzaus pasekėjai neturėjo jokių gebėjimų ar būtinų išteklių, idant galėtų sukurti daugiau nei du tūkstančius metų gyvuojančią tikinčiųjų bendruomenę.
Kita vertus, sociologinės apklausos, jei iš jų nesitikime daugiau nei jos geba duoti, yra naudingos, nes iškelia svarbių klausimų ir priverčia susimąstyti. Štai, įvairių apklausų duomenimis, gyvename valstybėje, kurioje bent 8 iš 10 žmonių vadina save krikščionimis. Taigi, net įvertinus pastarųjų metų emigracijos bangos dydį, galima teigti, kad Lietuvoje gyvena daugiau nei du milijonai žmonių, teigiančių, jog seka paskui Kristų.
Matant tokius skaičius, kyla natūralus klausimas: apie kokius ekonominius sunkmečius, socialines problemas galima kalbėti, jei milijonai rankų ir širdžių skuba išreikšti artimo meilę, paliudyti Viešpaties meilę?
Taip, ironizuoju. Puikiai suprantu, kad tarp savęs įvardijimo krikščioniu ir nuoširdžių pastangų sekti Kristų dažnai yra atsivėręs gilus tarpeklis. Na, yra žmonių, degančių meile artimui ir Viešpačiui, tačiau jų, švelniai tariant, gerokai mažiau nei aštuoniasdešimt nuošimčių.
Yra žmonių, kasdien širdimi kartojančių Viešpačiui - Teesie Tavo valia, tačiau pribloškia, kai daugelis save krikščionimis vadinančių žmonių ne tik atmeta visokias religines praktikas, neskiria laiko nei maldai, nei gilinimuisi į tikėjimo tiesas, bet taip pat pareiškia, kad šiaip jau netiki Jėzaus Kristaus realumu. Taip teigia, regis, kas trečias save krikščioniu vadinantis Lietuvos žmogus.
Pala, ką tokiu atveju jiems gali reikšti krikščionybė? Dar apaštalas Paulius prieš beveik du tūkstančius metų rašė: Jei Kristaus prisikėlimas ir pergalė prieš mirtį nebūtų realus istorinis įvykis, tai visas krikščionio tikėjimas tėra tuštybė ir saviapgaulė. Jei Jėzus Kristus tėra idėja, o Velykos - tik margučių šventė, tai kuo mes, krikščionys, tikime? Paprasčiausiai klaidžiojame, drąsindami save susigalvotomis legendomis?
Jei Jėzus Kristus neprisiėmė mūsų nuodėmių ant kryžiaus ir neprisikėlė iš numirusių, tai krikščionybė yra viena begėdiškiausių ir kvailiausių apgaulių žmonijos istorijoje.
Tačiau šiandien, regis, nieko nebestebina, kai žmogus savo krikščionišką tapatybę suvokia tik kaip kultūrinio paveldo ornamentą, giminės tradicijos ingredientą.
Madinga organizuoti puošnias sutuoktuves bažnyčioje (dažniausiai pasirūpinant, kad jos vyktų populiariausioje ir madingiausioje bažnyčioje pas visuomenėje gerai žinomą kunigą), krikštyti vaikus (svarbiausia - puošnus baltas rūbelis), kaupti fotografijas iš Pirmosios komunijos iškilmių (labai dažnai šios iškilmės primena eilinę fotosesiją, kai blykstės nerimsta net per Pakylėjimą), per laidotuves būtinai pasikviesti kunigą.
Visa tai tėra makiažas, bet ne gyvybės šaltinis. Ir toliau daugelis Lietuvos žmonių rytą pradeda horoskopų skaitymu, o ne malda. Gyvename žodžių infliacijos laikais, kai viešumoje prikurta tiek skambių frazių, kurios tėra tušti garsai, nieko neįpareigojantys. Pavyzdžiui, žodžiai „meilė", „laisvė", „viltis", „Dievas". Kultūrinis krikščionis (tas, kuriam krikščionybė tėra paveldėtas kultūrinis pavidalas) nevengia religinio žodyno, tačiau jo nepriima rimtai. Su tokiu žmogumi praktiškai neįmanoma rimtai kalbėti apie tikėjimo reikalus, nes jis ar ji mano, kad „tokiems niekams" neverta skirti laiko ar pastangų. „Galbūt Dievas ir yra, tačiau yra svarbesnių temų."
Sovietmečiu teiginys „esu krikščionis" reiškė iššūkį, jam reikėjo drąsos, tačiau šiandien jis neretai tampa paprasčiausia duokle daugumos skoniui. Labai dažnai plaukiama pasroviui, išlaikant daugiau ar mažiau pagarbią laikyseną viešiems religiniams ritualams, tačiau privačią sferą atnašaujant veikiau televizoriui ar prekybos centrui, bet ne Dievui.
Tad nenuostabu, kad ir pašaipos krikščionybei bei sekimą Kristumi rimtai vertinantiems krikščionims viešumoje yra tapusios gero tono ženklu. Ar dažnai tenka girdėti, kad pamaldumas ir krikščioniškas gyvenimo būdas viešoje erdvėje būtų pateikiami kaip sektinas pavyzdys? Daug dažniau girdime, kai žmogui, kuris nuoširdžiai alksta Dievo artumo ir maldai bei šv. Mišioms skiria kuo daugiau laiko, yra priklijuojama davatkos ar fanatiko etiketė. Vadintis krikščionimi esą nieko blogo, tačiau rimtai priimti savo tikėjimą, gyventi juo - tai jau esą per daug.
Na, o kokia dažniausia aplinkinių reakcija, kai mergina ar vaikinas atpažįsta pašvęstojo gyvenimo pašaukimą ir pasirenka kunigystę ar vienuolio kelią? Girdime atodūsių: Veikiausiai kažkas jo ar jos gyvenime nepasisekė. Gal nelaiminga meilė? Kokia nelaimė tėvams, kurie tikėjosi vaikaičių...
Neabejoju, jog Lietuvoje yra daug žmonių, kuriems savęs įvardijimas „krikščionimi" yra esminis egzistencinis apsisprendimas, o ne vien neįpareigojanti kultūrinė etiketė. Tačiau taip pat esu tikras, kad kur kas daugiau Lietuvos žmonių, net to dažniausiai ir neįsisąmonindami, išpažįsta kitą religiją, kurioje svarbiausias vaidmuo tenka tarnavimui Galios ir Turto dievybėms.
Viena iš svarbiausių šios religijos dogmų - pinigų visagalybė.
Pabandykime viešai suabejoti, ar ekonominis veiksmingumas yra vienintelis rodiklis, į kurį turėtume atsižvelgti, vertindami vieną ar kitą reiškinį, tuojau būsime išvadinti bukagalviais, nuo tikrovės atitrūkusiais svajokliais.
Pinigai šiandien visuotinai suvokiami kaip raktas, galintis atrakinti kiekvieną problemą. Jie yra sėkmės matas ir svarbiausias kriterijus tiek renkantis profesiją, tiek vertinant kurį nors procesą, net ir savą gyvenimą. Mes jau pripratome prie tezių, kad universitetai turi parengti žmones darbo rinkai, mokyklose svarbu pripumpuoti mokinius tokiu žinių kiekiu, kuris atitinka tam skirtas sąnaudas, jog svarbiausia didinti žmonių vartojimą, jei norime klestinčios ekonominės sistemos, tad net nepastebime, kad vyraujanti pasaulėžiūra apversta aukštyn kojomis. Ne žmogaus tikslai ir poreikiai suvokiami kaip ekonominio gyvenimo pagrindas, o žmonės yra suvokiami kaip malkos ekonominės sistemos žaizdrui. Pamirštant, jog pinigai yra naudingas tarnas, tačiau nepakenčiamas šeimininkas.
Būti krikščionimi visuomenėje, kur viskas seikėjama ekonominio naudingumo saiku, mažų mažiausiai keista. Daugybę kartų teko girdėti klausimą: Ar jūsų profesinei veiklai krikščioniškos vertybės netrukdo? Sakoma, kad nebūna kvailų klausimų, būna tik kvaili atsakymai. Tačiau įsiklausykime į klausimą: absoliuti dauguma šių laikų žmonių gyvenimo pamatu vadina savo profesinį gyvenimą, savo ekonominius ir politinius lūkesčius, o tikėjimą suvokia kaip savotišką priestatą, kurį reikia derinti prie namo.
Neatsitiktinai pridygo tiek įvairių krikščioniškų organizacijų, siūlančių receptų, kaip krikščioniškus principus sėkmingai pritaikyti įvairiose gyvenimo srityse. Tarsi siekiama vientisumo, tačiau, deja, sąmoningai ar nesąmoningai vadovaujamasi prielaida, kad krikščionybė turinti kažkaip pateisinti savo egzistavimą. Bandoma įrodyti, jog krikščioniškas pasninkas naudingas sveikatai, kad Šventojo Rašto išmintimi galima remtis profesinėje veikloje. Esmė visais atvejais ta pati: iš krikščionybės reikalaujama ekonominio (plačiąja prasme) veiksmingumo. Krikščionys pradeda teisintis - esą mes nesame Dievo kvaileliai, mes taip pat mokame gyventi šiuolaikiškai.
Tačiau kryžius ir sekimas paskui Nukryžiuotąjį tiek prieš du tūkstančius metų, tiek šiandien yra kvailystė, jei matuotume veiksmingumo saiku. Pats Jėzaus gyvenimas yra visiška nesėkmė, jei sėkmę suvoksime kaip turto ir galios kaupimą. Jėzus per visą gyvenimą nebuvo nei turtingas, nei itin gerbiamas savo krašte. Jo mokiniai buvo valkatos, juodadarbiai, bet ne anuometinis elitas. Jis netausojo sveikatos, patyrė didžiulių kančių, buvo išjuoktas ir net ant jo kryžiaus buvo pašiepiamas užrašas. Jis visiškai nepanašus į tuos, kurie garbinami populiariausiuose žurnaluose. Tad ir šiandien sekti paskui Jį nėra nei patrauklu, nei protinga. Nebent nerimtai, tikintis ką nors už tai gauti - tą pačią įtaką kitiems žmonėms ar sveikesnį gyvenimo būdą, gal dar kokių papildomų malonių iš Viešpaties.
O kas protinga? Tai, ką Piktasis siūlo Jėzui dykumoje: valdžią, galią, visus turtus. Atsisakyti viso to dėl erškėčiais apaugusio kelio? Būti krikščioniu niekada nebuvo paprasta ir lengva. Neišvengiamai tenka plaukti prieš srovę, nuolat girdint patarimų nebevargti ir rinktis lengvesnį kelią. Tačiau, jei kartą paragavai Viešpaties artumo skonio, viso kito tau visada bus per mažai.
Biblijoje sakoma, kad labai sunku į šį pasaulį įaugusiam žmogui būti išganytam, neįmanoma tarnauti Dievui ir Mamonai vienu metu. Mes turime pasirinkti, kurią religiją išpažįstame. Tai svarbiausias mūsų gyvenimo pasirinkimas. Daugybę kartų svarbesnis nei visi kiti.
----
„Laiškai plaukiantiems prieš srovę" - tai kvietimas leistis į savęs pažinimo kelionę, klausiant: ko iš tiesų siekiu gyvenime? Ar yra alternatyva tam vartotojiškam gyvenimo būdui, kuris vyrauja šiandien? Kodėl Jėzaus Kristaus žinia vadinama Gerąja Naujiena? Ką Jis skelbia gero būtent man? Kaip Jo žinia paliečia mano gyvenimą?
Autoriaus tvirtinimu, būti krikščionimi - tai būti sąžiningam su savimi ir kitais, nebijoti klausti ir stebėtis, nebijoti savo silpnumo ir žaizdų ir mokytis pasitikėti Dievu, kuris nebijo nusileisti į tamsiausias mūsų gyvenimų gelmes ir čia įžiebti šviesą.
39 laiškai - tai pastanga plaukti prieš vyraujančių sėkmingo ir laimingo gyvenimo įvaizdžių srovę, ieškant savojo unikalaus kelio kasdienybės labirintuose.
Knygoje aprėpiamas platus temų spektras: nuo svarbiausių liturginių švenčių apmąstymo, iki politikos bei žiniasklaidos.
Šie laiškai nėra moralai ar instrukcijos, tai pasidalijimai, kaip aš regiu mūsų žemišką kelionę, sudėtingas dilemas, kurios iškyla, rūpesčius ir džiaugsmus. Sakoma, kai pasakoji ką nors kitam, pats pradedi tai geriau suprasti.
Tikiu, kad krikščionybė nėra vien iš praeities paveldėtas antikvarinis dalykas, bet veikiau kitokio gyvenimo galimybė.
Tikiu, kad tikėjimas išlaisvina, o ne sukausto žmogų.
Tikiu, kad nėra tokios vidinės tamsos, dvasinių griuvėsių, kurių Viešpats negalėtų atkurti.
Tikiu, kad visa tai, kas atrodo išbandymai ir nesėkmės - tai Viešpaties siekis kiekvieną gyvenimą paversti brangakmeniu.
Tikiu, kad visi mano sutikti žmonės yra Viešpaties dovanos, nors ir labai dažnai jų nemoku priimti.
Andrius Navickas
Šią bei kitas serijos „Bernardinai.lt biblioteka" knygas, taip pat žurnalą „Kelionė su Bernardinai.lt" galite įsigyti Bernardinų.lt knygynėlyje. (Red. past.: Taip pat šią knygą galima bus įsigyti Vilniaus bažnyčioje "Tikėjimo žodis" prieš ir po pamaldų sekmadieniais).
Bernardinai.lt
Tikroji Lietuvos religija?
Siūlome ištrauką iš naujai pasirodžiusios knygos „Laiškai plaukiantiems prieš srovę". Tai filosofijos daktaro ir religijos studijų magistro, interneto dienraščio Bernardinai.lt ir žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt" redaktoriaus Andriaus Navicko tekstų knyga.