Bendruomeninio šlovinimo (arba garbinimo) forma yra vienas akivaizdžiausių veiksnių, skiriančių vadinamųjų tradicinių ir šiuolaikinių bažnyčių pamaldas. Galima paminėti, kad to nepasakytume apie pamokslus. Daugelis „šiuolaikinių" krikščionių mielai skaito ir klauso pamokslus pasakytus žinomų „tradicinių" pamokslininkų. Paprastai tariant, „religinis" žodžio kontekstas „šiuolaikiniams" krikščionims nebūtinai yra kliūtis. Tačiau viešo garbinimo formos, kurios senosios tradicijos bažnyčiose yra apibrėžtos ir nustatytos, vadinamoji liturgija, evangelikus gali išskirti šimtmečiais.
Dėl to tarp evangelinių denominacijų ir bendruomenių nesunku pastebėti priešiškumo simptomus. Pamaldų formos klausimu abiem pusėms būdinga kritika, kuri ne vien populiaraus lygio kalbose būna supaprastinama ir net nuspalvinama emocijomis.
Nepaisant akivaizdžių liturgijos skirtumų, tai vienur, tai kitur galime išgirsti apie susidomėjimą liturgijos teologija. Skirtingose denominacijose, bažnyčiose, kultūriniuose kontekstuose kyla noras ją suprasti ir bandyti aiškinti. Anot vieno teologijos žodyno, didesnis dėmesys liturgijos teologijai pradėjo reikštis tik praėjusio amžiaus pabaigoje [1]. Tokiam reiškiniui apžvelgti reiktų atskiros studijos. Bet, žiūrėdamas į asmeninę patirtį, spėju, rastume kompleksą priežasčių.
Kadangi negaliu kalbėti už senosios evangelinės pamaldų tradicijos atstovus, apsiriboju trumpu, eiliniu „šiuolaikinio" krikščionio savianalizės bandymu. Tik ne individualiu, bet platesnio masto.
Su tam tikromis išlygomis, liturgijos klausimas sunkiau keliamas tose krikščionių bažnyčiose, kurios tapatinasi su sekmininkų - charizminiu judėjimu. Kaip pastebi Alisteris E. McGrathas, vienas iš reikšmingiausių XX a. krikščionybės raidos įvykių buvo charizminių ir sekmininkiškų bendruomenių iškilimas. Joms būdingas požiūris, jog šiuolaikinė krikščionybė gali iš naujo atrasti Šventosios Dvasios jėgą, apie kurią skaitome Naujajame Testamente, konkrečiai - Apaštalų darbų knygoje [2]. Pasak McGratho, charizminį judėjimą apibūdina pabrėžiamas asmeninis Šventosios Dvasios patyrimas individo ir bendruomenės gyvenime [3]. Bendruomeninio garbinimo forma, kurioje siekiama tiesiogiai patirti Šventosios Dvasios artumą, dažną patraukia tiesumu, drąsa ir gyvybingumu. Būnant tokioje terpėje, susidaro įspūdis, kad ten, kur yra įvesta tradicinė liturgija, viskas yra atvirkščiai. Mano nuomone, tokia reakcija pirmiausia yra lemta reflekso, kaip atsakas į „dirgiklį". Viename interviu Johnas Stottas (1921-2011 m.), žymus ir įtakingas evangelikų teologas, ėjęs anglikonų dvasininko tarnystę, į klausimą: „Kada jūs jaučiatės labiausiai gyvybingas?" atsakė: „Dvasiškai kalbant, bendruomeniniame garbinime. Manau, kad suprantu, ką reiškia viešame garbinime būti pakylėtu virš ir anapus savęs į aukščiausią tikrovę" [4]. Iš esmės tą patį tik kitais žodžiais galėtų pasakyti daugelis „gyvo" garbinimo bažnyčių tikinčiųjų, kurių pamaldos nėra apibrėžtos, bet „vedamos Dievo Dvasios" (tarsi kitos nebūtų vedamos). Mano bičiulis yra gerai pastebėjęs: „Viskas tvarkoje, jei Dvasia veda, bet ką daryti, jei Ji neveda?" Tokių bendruomenių pamaldos tampa priklausomos nuo vieno ar kelių šlovinimo vadovų. Kyla klausimas, ar šis Dvasios vedimo supaprastinimas yra sveikas ir ar apskritai tokia našta yra pakeliama? Ar tai įmanoma?
Tiesioginiame Dvasios patyrime, kurio ypatingai siekti pradėta XX a., galime įžvelgti ir laikmečio poveikį. Plečiant akiratį ir geriau susipažįstant su istorine krikščionybės mintimi, galime atrasti, kad Dievo patyrimas nėra aukščiausia garbinimo siekiamybė. Naujojo Testamento liudijimu tikėjimas siekia ne patirti Dievą, bet veikiau matyti Jo viešpatavimo tikrovę. Tradicinė krikščionybė ieško ne juntamo Dievo artumo, bet žemę pripildančios Dievo šlovės. Pranašo žodžiais - nuo kurios „mėnulis paraus" ir „saulė susigės" (Izaijo 24, 23). Bažnyčia laukia ne prabudimo, bet ateinančio Karaliaus pažado išsipildymo. O jei mes siekiame Jo artumo, tai, anot psalmininko, todėl, kad pailsom Jo šaukdamiesi, išdžiūvo mūsų gerklė, aptemo akys Jo belaukiant (Psalmių 69, 3). Siekiame tam, kad Jis išpirktų mus iš pasaulio gelmės (18 eil.). Pažvelgtų į mus gailestingai (16 eil.). Epizodiniai ir neva tiesioginiai Dievo Dvasios artumo potyriai tokio troškulio negali išpirkti. Todėl mes neturėtume kalbėti apie Dvasios vedimą taip, tarsi kažkuriai kitai bažnyčios daliai jis būtų neaktualus.Dietrichas Bonhoefferis, būdamas nacių kalėjime, viename savo laiškų rašė: „Vis labiau jaučiu Senojo Testamento įtaką savo mintims ir jausmams; praėjusiais mėnesiais ir skaičiau daugiau Senąjį negu Naująjį Testamentą. Tik žinodamas, kad Dievo vardas neištariamas, galima mėginti tarti ir Jėzaus Kristaus vardą; tik taip mylėdamas gyvenimą ir žemę, kad atrodo, jog su ja viskas žūva, gali tikėti mirusiųjų prisikėlimu ir naujuoju pasauliu; tik pažindamas sau privalomus Dievo įstatymus, gali, žinoma, kalbėti ir apie malonę, ir tik galutine tikrove pripažįstant Dievo pyktį ir kerštą jo priešams, mūsų širdį bent kiek gali paliesti atleidimas ir priešo meilė. Kas nori pernelyg greitai ir pernelyg tiesiai gyventi bei jausti pagal Naująjį Testamentą, tas, mano nuomone, nėra krikščionis" [5].
Sveikas tikėjimas pasižymi unikalia pusiausvyra tarp dviejų realybių - šio pasaulio ir Kristaus karalystės. Sveikas tikėjimas geba išsaugoti šias realybes nuo vidinio konflikto. Vieno prievarta nekeičiant kitu. Tikėjimas išlaukia. Todėl krikščionims dera saugoti Dievo ilgesį, kuris nebūtų nuvestas nuo kelio, papirktas. Bažnyčia gyvena laukimu, tarp dviejų Adventų - kančios ir šlovės. Šis ilgesys ir laukimas turi diktuoti mūsų garbinimo formas, kad jos būtų tikros. Ne pernelyg tiesios ir ne pernelyg greitos. Ne vien Dvasioje, bet ir Tiesoje.
[1] New Dictionary of Theology, David F. Wright, Sinclair B. Ferguson, J. I. Packer, Elektronins leidimas
[2] Alister E. McGrath, Christian Theology: An Introduction, 4th edn, 81 psl.
[3] Ten pat, 488 psl.
[4] When I feel most alive, http://www.licc.org.uk/tribute/articles/interviews-with-john-stott/#alive
[5] Dietrich Bonhoeffer, Pasipriešinimas ir nuolankumas, 72 psl.
Iš asmeninio tinklaraščio