Gerai nepamenu, ką tuomet veikė močiutė, bet aš tikrai ilsėjausi ir, žiūrėdamas į netoliese esančias kapines, uždavinėjau turbūt pirmuosius gyvenime eschatologinius klausimus. Kadangi nebuvau sugadintas siaubo filmų, mirusiųjų prisikėlimo idėja man neatrodė bauginanti. Atvirkščiai, ji net teikė džiaugsmą. Tačiau bręstant asmeninė krikščionybė neturėjo didelio poveikio mano gyvenimui. Ne tiek, kad pastebėčiau jos akivaizdžią įtaką savo moraliniams pasirinkimams. Tikėjimas nedarė manęs geresniu už kitus. Galbūt tik sulaikė nuo kažko blogesnio, kas galėjo įvykti, jei gyvenčiau be tikėjimo. Bet problema, kad krikščionybė, anot jos Mokytojo, turi būti druska, sauganti nuo puvimo ne pati save, o kitus. Ir tokio sūrumo savo patirtyje aš pasigendu. Nesakau, kad jo visiškai nebuvo, bet, rodos, gyvenimas mane patį daugiau druskino, nei aš jį.
Taigi, asmeninis keitimasis man išlieka sudėtinga krikščionybės patikimumo sudedamąja dalimi. Ne tiek svetima, kad aš nežinočiau, kas tai yra, bet pakankamai silpna, kad ji kažką įrodytų. Negaliu tikėjimo grįsti vien savo patirtimi, nes ji nesuteikia reikalingų atsakymų. Teologija bulvių lauke šiandien manęs netenkintų. Išmokau kritiškai pažvelgti į savo tikėjimą. Tačiau, nepaisant natūralios asmenybės raidos, savais žodžiais negaliu paaiškinti, kodėl vis dar tikiu. Daugelis protingų žmonių į pasaulį žvelgia visiškai kitaip. Man, kaip krikščioniui, reikia pastangų teisingai perskaityti šio uždavinio sąlygą, kad nepasiduočiau pagundai į jį atsakinėti anksčiau laiko. Tuo pačiu neįtardamas, kad galbūt nesuvokiu įvairesnių šio reiškinio problemų. Galima pasiremti vykusiu psichologės-antropologės T. M. Luhrmann apibendrinimu, kurį ji pateikia savo naujoje knygoje „Kai Dievas kalba atgal" (When God Talks Back):
„Painus tikėjimo klausimas ne tame, kodėl kažkas turėtų tikėti Dievu. Galvosūkis: kodėl sveiko proto žmonės, su nuovoka, gyvenantys daugiau ar mažiau tame pačiame akivaizdžiame pasaulyje kaip ir skeptikai, geba mąstyti, kaip turintys gerus įrodymus galinga nematoma būtybe. Kuri turi akivaizdų poveikį jų gyvenimams ir yra pajėgi palaikyti įsitikinimą šiuo buvimu, nepaisant neišvengiamai juos užklumpančių abejonių" [1].
Mes tokie patys žmonės, bet gyvename skirtingose tikrovėse. Vieniems viršūnėje Dievas, kitiems tos viršūnės apskritai nėra. Šiandien dažnai nutinka, kad skeptikai reikalauja iš tikinčiųjų įrodymų, kad jų suvokiama realybė yra pagrįsta. Tačiau negalima nepaisyti paradokso, kad prieš du tūkstantmečius kontekstas buvo priešingas. Vyraujant pagonybei, krikščionybė buvo laikoma bedieviška ir ateistine. Savo knygoje „Pagonys ir krikščionys" anglų istorikas Robinas Lane Foxas perteikia tuometinį Romos imperijos daugumos įsitikinimą „aiškiu" dievų buvimu.
„Nuo Homero laikų iki paskutiniųjų V a. platonikų žmonės melsdamiesi tikėjo dievus ateisiant. Jie ne tiek tikėjosi juos pamatyti, kiek pajusti jų „aiškų" buvimą" [2].
„Tikėjimas, kad Dievas gali aplankyti žmogų, pagonių supratimu buvo pati mažiausia krikščionių mokslo naujovė" [3].
Kaip ne kartą savo knygoje atskleidžia Robinas Lane Foxas, visuomenės dauguma gyveno pasaulyje su „akivaizdžiu" dievų dalyvavimu. Tad Dievo klausimas nėra tik mano asmeninis, ar išskirtinai į religijas linkusių žmonių prasimanymas. Tam tikrais istorijos etapais šis reiškinys buvo visuotinis ir „savaime suprantamas". Šių aplinkybių paisymas neleidžia Dievo egzistencijos naštos uždėti ant krikščionybės pečių. Tai nėra skiriamoji krikščionybės savybė. O sykiu, iš kitos pusės, krikščionių liudijimuose neaptinku stebuklo, kai juose kalbama apie „aiškų" Dievo patyrimą. Ypač tuomet, kai jis paremtas emocija. Nes emocija ir pagonims yra susitikimo su jų dievais matas [4].
Krikščionybės išskirtinumas buvo ir bus Kristus, Evangelija, Kryžius, Prisikėlimas. Esu įsitikinęs, kad pavienės krikščioniškos patirtys nėra pakankamai geros Dievo liudijimo priemonės, kol jos tiesiogiai nekyla iš teisingai išmokto Kristaus Evangelijos mokslo. O pavieniui mes Kristaus mokiniai, bet dar ne artimiausi Jo liudininkai. „Aišku viena, - teologą cituoja R. L. Foxas, - jog krikščionybė atėjo į pasaulį, kankinamą įsitikinimo, kad bent jau kai kurie žmonės yra matę Dievą ir regėjimo metu patyrę žmogiškosios laimės pilnatvę, į pasaulį kamuojamą ilgesingos vilties, kad šis regėjimas pasiekiamas visiems" [5].
-
[1] T. M. Luhrmann, When God Talks Back
[2] Robin Lane Fox, Pagonys ir krikščionys, Aidai (2006) p. 97
[3] T. p., p. 116
[4] T. p., p. 104
[5] T. p., p. 134
Iš asmeninio tinklaraščio: www.teologika.lt
Kodėl tikima Dievu?
Turėčiau įdėti kūrybinių pastangų, kad tikėjimą Dievu galėčiau grįsti tik savo asmenine patirtimi. Mat mano teologija prasidėjo seneliams priklausančiame bulvių lauke.