Tais metais, kai neturėjome eglės, mama pasėjo manyje nepasitenkinimo visomis kultūrinėmis religijos apraiškomis sėklą.
Prieš dvejus metus per Kalėdas aš gyvenau Montanoje, netoli Uolėtųjų kalnų parko, kur ir užaugau. Nacionalinė miškų tarnyba čia leidžia žmonėms nusikirsti sau eglę Kalėdoms.Taigi vieną dieną mes su žmona pasiėmėme kirvį ir išvykome į apsnigtą mišką išsikirsti eglės. Tinkamą eglę pastebėjome už 200 metrų, pakalnėje, - iki jos turėjome bristi per sniegą. Tai buvo įspūdingiausia eglė tame miške ir ant tos kalvos. Tačiau grįžę į šalia ežero esančius namus ir pastatę ją malkomis kūrenamoje ir kilimu išklotoje svetainėje, supratome, kad kol ją parvežėme, ji prarado daug savo žavesio.
Tai buvo Engelmano melsvoji eglė - medis, turėjęs charakterį ir nugyvenęs sunkų gyvenimą ant kalno. Tam, kad ją pasiektume, turėjome bristi per 40 cm sniego pusnis. Man ji vis dar atrodė graži, tačiau kai švęsti kartu su mumis atvyko trys mūsų dabar jau suaugę vaikai, pamatę eglę jie iš jos šaipėsi. Jie buvo įpratę prie „sušukuotų“ paprastųjų pušų, pirktų Lions klube, esančiame Safeway parke, Merilande. Jei šios būdavo per daug nučiupinėtos, vykdavome į Metodistų bažnyčios automobilių stovėjimo aikštelę, kur egles pardavinėjo skautai. Eglės pirkimas buvo visos šeimos reikalas: visi pasakydavo savo nuomonę apie jos dydį, tankumą ir simetriją. O šiais metais mes su žmona pirmą kartą išsirinkome eglę be vaikų pagalbos.
Mūsų vaikai buvo įsitikinę, kad Montanoje, kurios miškuose pilna eglių, galėjome išsirinkti ir geresnę. Visi prisiminėme egles, kurias puošėme anksčiau. Kuo daugiau kalbėjomės, tuo liesesnė atrodė ši melsvoji Engelmano eglė. Tačiau galiausiai visi sutikome, kad tai visgi yra eglė ir šiam laikotarpiui ji puikiai tinka.
Šiais laikais žmonės rūpinasi, kaip „išlaikyti“ Kalėdose Kristų. Niekas nesirūpina, kaip Kalėdose išlaikyti eglę, ir žinau, kad niekas nesvarsto jokių argumentų už ar prieš ją. Eglė paprasčiausiai puošiama ir tiek. Manau, Amerikoje yra daugybė šeimų, kuriose per Kalėdas nėra meldžiamasi, nėra giedamos giesmės, nėra pasakojama Kristaus gimimo istorija, tačiau turbūt rasime vos kelis namus, kuriuose nebūtų papuoštos Kalėdų eglutės. Kalėdų eglė būtina! Eglę mes visada turėjome ir visada turėsime. Tai tokia pati neatsiejama Kalėdų dalis kaip ir prakartėlė ar giesmė „Tyli naktis“.
Bet aš prisimenu tas Kalėdas, kai mūsų namuose Kalėdų eglės nebuvo. Tuo metu man buvo 8 metai. Mano mama, stipri ir tvirtus įsitikinimus turinti moteris, skaitė Jeremijo pranašystę ir aptiko žodžius, kurių niekada anksčiau nebuvo pastebėjusi: Taip sako Viešpats: Nesimokykite pagonių kelių ir nebijokite dangaus ženklų, nors pagonys jų bijo. Pagonių papročiai yra tuštybė. Jie nusikerta medį miške, amatininkas kirviu aptašo jį, sidabru ir auksu pagražina, pritvirtina plaktuku ir vinimis, kad nejudėtų (Jeremijo 10, 2-4).
Jai nekilo jokių abejonių, kad Šventoji Dvasia per pranašą Jeremiją įspėjančioje satyroje kalba apie amerikietiškas Kalėdas. Kiekviena detalė atspindėjo mūsų situaciją.
Visuomet, likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, sekmadienio popietę, tėtis pasiimdavo kirvį ir patikrindavo jo ašmenis. Jis buvo mėsininkas - pripratęs dirbti su aštriais įrankiais ir nepakentė atšipusių ašmenų. Kai tik išgirsdavau galąstuvą galandant kirvį, žinodavau - tas metas jau čia pat. Mano tėvai, sesutė ir aš susigrūsdavome į A modelio Fordo pikapą.
Jei nebūdavo labai šalta, aš su spanieliu Brauniu važiuodavau atviroje priekaboje ir laikydavau kirvį. Tekdavo važiuoti apie 16 km, iki Blaino ežero, kur piestu pasišiaušia Uolėtieji kalnai. Prieš kelerius metus šį mišką nusiaubė milžiniškas gaisras, tad eglės čia buvo jaunos ir tinkamo dydžio - kaip tik į mūsų svetainę. Aš visada išrinkdavau eglę - tai buvo tam tikras ritualas, kurį ištęsdavau taip ilgai, kiek leisdavo tėvų kantrybė ir žiemos orai. Tada mane pakeisdavo tėtis, kuris imdavo mosuoti kirviu - keturi ar penki kirčiai, ir žalioji spygliuotoji smailė išsitiesdavo ant sniego: Jie nusikerta medį miške.
Tada jis nutašydavo kamieno apačią, kad grįžę namo galėtume eglę lengvai pastatyti: amatininkas kirviu aptašo jį. Mano tėtis buvo miklus - kertama medžio žievė žiemiškame ore paskleisdavo sakų aromatą.
Kai parvažiuodavome namo, aš užlipdavau į pastogę ir atnešdavau dėžę su žaisliukais. Mes turėjome įvairiaspalvių girliandų kalėdinei eglei puošti ir daug blizgučių. Anapus gatvės gyvenantys mano geriausi draugai turėjo tik mėlynos spalvos lemputes, ir man jų, priverstų švęsti vienspalves Kalėdas, būdavo gaila.
Mano tėtis išardydavo dėžę, kurioje paprastai būdavo laikoma dešra ar kitokia mėsa (skersgatvyje už mūsų mėsos parduotuvės tokių dėžių būdavo krūvos), ir padarydavo keturias 45 cm atramas, kurias prikaldavo prie eglės kamieno: pritvirtina plaktuku ir vinimis, kad nejudėtų.
Paprastai tai vykdavo vėlyvą ir tamsią popietę. Mūsų Duglaso eglė - tikroji Kalėdų eglė mums buvo tik šios rūšies eglė - tvirta ir saugi stovėjo prie svetainės lango, žvelgiančio į gatvę. Mes užkabindavome elektrines girliandas, papuošdavome ją sidabriniais bei auksiniais žaisliukais ir blizgučiais: sidabru ir auksu pagražina.
Kai viską atlikdavome, aš išbėgdavau į lauką, ant žvyrkelio (toks grindinys Ketvirtojoje Vakarų gatvėje tęsėsi apie 400 metrų iki mūsų namo), ir pažiūrėdavau, kaip ji atrodo iš lauko - iš tos pusės, iš kurios ją matydavo praeiviai.
Tai buvo tarsi įrėmintas mūsų kalėdinio ritualo ir nuotykių - kelionės į mišką ir iš jo - paveikslas. Aš įsivaizduodavau žvilgčiojančius nepažįstamuosius, kurie norėtų būti kartu su mumis, kurie norėtų dalyvauti šioje eglės parinkimo, kirtimo, parsivežimo ir puošimo liturgijoje.
Aš žvelgdavau kitapus gatvės, ten, kur gyveno dvyniai Alva ir Alanas Mitčelai, į jų eglę, papuoštą tik mėlynomis lempelėmis - ji atrodė tokia šalta ir nuobodi. Jie niekuomet neidavo į bažnyčią ir tokiais momentais kaip šis tai matydavosi. Aš jaučiausi privilegijuotas ir geresnis, bet tuo pačiu ir šiek tiek dėl jų apgailestavau: krikščionišką išdidumą sušvelnino krikščioniška užuojauta.
Tada, 1940 metų žiemą, kai man buvo aštuoneri, mes nepuošėme eglės, nes: Pagonių papročiai yra tuštybė. Mes ne tik neturėjome eglės, bet buvo panaikintas ir visas spalvingas bei įdomus ritualas. Daiktavardis „eglė“, o kartu ir būdvardis „kalėdinė“ buvo ištrinti iš gruodžio mėnesį mūsų vartojamų žodžių sąrašo. Bent aš taip jaučiausi.
Ir visa tai buvo todėl, kad Jeremijas pasakė pamokslą apie Kalėdų eglę. Jeremijas pažvelgė pro savo pranašišką teleskopą, siekiantį 19 tūkstančių kilometrų ir 2600 metų, pamatė, ką mes darome kiekvieną gruodžio mėnesį, ir pasmerkė tai kaip stabmeldystę. Ir taip buvo todėl, kad mano mama daug labiau rūpinosi Šventuoju Raštu nei kultūra.
Buvau sutrikęs. Manau, žodis pažemintas čia tiktų labiau, taigi buvau pažemintas taip, kaip gali būti pažeminti tik aštuonmečiai. Buvau įžeistas. Baiminausi dėl to, ką pagalvos kaimynystėje gyvenantys mano draugai. Jie galėjo pagalvoti, kad mes tokie neturtingi, kad net eglės neįstengiame įsigyti; kad aš buvau nubaustas už kokią nors baisią nuodėmę, ir todėl man neleidžiama puošti eglės, arba jie galėjo pagalvoti, kad mes visai nesirūpiname vienas kitu ir savo namuose nepatiriame nieko malonaus. Jie galėjo mūsų gailėti ir jaustis už mus pranašesni.
Mes, vaikai, gyvenantys kaimynystėje, šventiniu laikotarpiu eidavome vienas pas kitą į svečius, apžiūrėdavome po egle padėtas dovanas, o vėliau pasigirdavome, kas ką gavome. Kiekvieni namai buvo nepaprastai skirtingi - stebėjausi, kaip neįprastai žmonės kartais sustato baldus. Kiek nesmagiai dėl atbaidančių kvapų jaučiausi tuose namuose, kur tėvai rūkė ir gėrė alų. O Zacharijo namuose, už trijų namų nuo mūsų, didžiąją žiemos dalį virdavo didelis puodas žvėrienos, tad šie namai neabejotinai kvepėjo gardžiausiai.
Tais metais aš nieko neįsileidau į mūsų namus. Man buvo gėda atsivesti draugus - juk jie pamatytų tą skurdų kambarį be eglutės. Bijojau klausimų, kuriuos jie galėjo užduoti. Aš buvau paruošęs pasiteisinimų, kad tik nereikėtų jų įsileisti. Aš melavau: „Mano sesė serga užkrečiama liga“ arba „Mano mama labai pikta, todėl aš negaliu nieko parsivesti“. Tačiau nuslėpti faktą, kad mūsų namuose nėra Kalėdų eglės, buvo sunku - juk ji visada buvo matoma pro priekinį mūsų namo langą.
Alva ir Alanas, tie dvyniai, niekada nėję į bažnyčią, užduodavo daugiausia klausimų, tarsi nujausdami kokią neteisybę, ir jų balsuose buvo galima išgirsti pašaipių gaidelių. Aš teisinausi: „Mano tėtis šiuo metu yra pernelyg užimtas - mes ruošiamės išvykai, į kurią vyksime kitą savaitę“ ir taip toliau.
Labiausiai bijojau, kad vaikai supras tikrąją priežastį, kodėl mes nepuošėme eglės - kad taip įsakė Dievas (bent jau mes tuo metu taip manėme). Religinė priežastis! Būtent dėl tikėjimo mes jautėmės pranašesni už mūsų kaimynus, o dabar, jei tik jie sužinos mūsų paslaptį, mes dėl to tapsime prastesni!
Tais metais mama man ir mano sesutei skaitė Jeremijo pranašystę ir pasakojo apie Jėzų. Ji atversdavo Bibliją, kur pasakojama apie Jėzaus gimimą, ir padėdavo ją ant stalo - ten, kur visada stovėdavo Kalėdų eglutė. Aš niekada nepasakojau jai, kaip aš jaučiausi arba ką, aš žinojau, apie tai kalba mūsų kaimynai. Aš nešiau savo pažeminimą slapčia, kaip įprastai ir daro vaikai, - laikiausi stoiškai nesupratingame suaugusiųjų pasaulyje.
Keista, bet pažvelgęs atgal, prisimenu, kad mes niekada per Kalėdas nėjome į bažnyčią. Kiekviena mūsų gyvenimo detalė buvo paveikta Dievo pažinimo: buvo griežtai nutarta, kad Šventasis Raštas ir Jėzus formuos ne tik mūsų moralę ir garbinimą, bet ir mūsų kalbą bei aprangos stilių. Bažnyčios lankymas buvo svarbiausias mūsų savaitės įvykis, tačiau per Kalėdas į bažnyčią mes neidavome.
Kalėdų išvakarėse, Kūčių vakarą, mes keisdavomės dovanomis, Kalėdų dieną pietaudavome namuose su daugybe mus aplankiusių giminaičių ir pakviestų kaimynystėje gyvenusių apleistų žmonių - pas mus viešėdavo vieniši asmenys, našlės, pabėgėliai. Valgydami šventinius pietus, visi kalbėdavo norvegiškai. Tai buvo vienintelė diena metuose, kai aš girdėdavau norvegų kalbą. Mano dėdės ir tetos prisimindavo savo „norvegiškas Kalėdas“ ir mėgaudavosi kalbos, kuria kalbėjo vaikystėje, skambesiu. Kalėdų valgiaraštis taip pat visada būdavo toks pats: norvegiškas lutefiskas , sūrymo statinėse mirkyta žuvis, ir lefsa, nerauginta, lanksti, plokščia duona. Taip pat ant stalo būdavo dubuo su lydytu sviestu, druskinė ir daug cukraus - taip buvo stengiamasi, nors, manau, nesėkmingai, viską pagardinti. Šio maisto aš taip niekada ir nepamėgau.
Bet man patiko tie pasilinksminimai - norvegų kalba, kurios aš nesupratau, pasakojamos istorijos, juokas, linksmybės ir švelnūs juokeliai. Daugiausia juokų papasakodavo mano mylimas dėdė. Jis buvo pats geriausias istorijų pasakotojas ir visada, atrodo, pats labiausiai tuo mėgavosi. Jis dėjosi ateistu (manau, kad jis apsimetinėdavo) ir provokuodavo mano mamą tai melstis, tai piktintis.
Per tas Kalėdas, kai mes neturėjome eglės, jis pirmasis tai pastebėjo ir garsiai nusijuokė: „Evelina (toks buvo mano mamos vardas), kur, po velnių, Kalėdų eglė? Kaip, po velnių, mes švęsime savo norvegiškas Kalėdas be eglės?“ (Jis buvo ir vienintelis asmuo, kuris kada nors apskritai mūsų namuose kalbėjo nešvankiai - dėl to aš, vaikas, galvojau, kad jis užima aukštą ir reikšmingą padėtį). Mano mama jam atsakė: „Broli, šiais metais mes švenčiame ne norvegiškas, bet krikščioniškas Kalėdas“. Jos atsakymas buvo miela maldos ir pasipiktinimo sintezė. Tada ji atsivertė Jeremijo pranašystę ir perskaitė jam tas eilutes. Jis buvo apstulbintas. Jam nė į galvą nebuvo atėjusi mintis, jog „senamadiška“ Biblija gali kalbėti tai, kas taip tiksliai tiktų šių dienų realijoms. Jis nutilo, bent jau trumpam.
Kitais metais mes vėl puošėme Kalėdų eglę. Vėl prisiminėme visą eglutės rinkimo - puošimo ritualą. Niekas nieko neaiškino. Mūsų pilkas ir surūdijęs A modelio pikapas buvo pakeistas į raudoną, pusę tonos sveriantį Dodžą, bet tai buvo vienintelis pasikeitimas.
Aš niekada nesupratau, kas privertė Jeremiją taip kalbėti apie Kalėdų eglę. Po kelerių metų mama manęs paklausė: „Eugenijau, ar prisimeni tą kvailystę dėl Kalėdų eglės, kai tau buvo aštuoneri?“ Nenorėjau to prisiminti, tad mes apie tai nekalbėjome.
Bet dabar aš noriu tai prisiminti ir apie tai pakalbėti. Dabar tai visiškai neatrodo kvaila. Mano mama prieš ketverius metus mirė, tad jau nesužinosiu daug įdomių detalių - apie tos kelionės, kurios metu ji taip siekė gyventi šventai, posūkius ir vingius. Manau, ji išmintingai pasielgė grąžindama eglę į mūsų Kalėdų šventę, bet esu tikras, kad tais metais, kai mes nepuošėme eglės, tai taip pat nebuvo kvailystė.
Būdamas aštuonerių, per tas Kalėdas aš išgyvenau pačius autentiškiausius Kalėdų jausmus: jaučiausi pažemintas, nesuprastas, išskirtas iš kitų. Marija laukėsi būdama nesusituokusi. Juozapas buvo žmonos tariamai apgautas vyras. Jėzus gimė skurde. Dievas buvo viską keistai sudėliojęs. Šios istorijos dalyviai giliai suvokė, kad tai, ką jie išgyveno tada, yra visiškai priešinga tai kultūrai, bet tai buvo Dievo Dvasios darbas.
Jie tikrai turėjo būti sutrikę ir patyrė daug nepatogumų - ar ir jie nerangiai melavo savo draugams ir teisinosi, tuo pačiu išsaugodami tikėjimą? Jėzaus gimimo istorijoje šalia džiaugsmo, šventės, dovanų matome ir daug nesupratimo, net absurdo. Didžioji meilė buvo suteikta, priimta ir išaukštinta šlovingai džiūgaujant, tačiau aplinkiniai to nesuprato - pašaipos ir juokeliai turėjo negailestingai žeisti šios istorijos dalyvių sielas.
Taigi, Mama, ačiū tau. Tu neturi atsiprašinėti dėl tos „kvailystės“. Ačiū tau už tai, kad leidai man pažinti nusižeminimą, kuris gimsta iš karšto tikėjimo Kristumi. Ačiū tau, kad pasėjai manyje nepasitenkinimo visomis kultūrinėmis religijos apraiškomis sėklą, iš kurios išaugo didelis medis. Ačiū tau, kad tikėjai malone ir nepabijojai surizikuoti, nepabūgai suklysti. Ačiū tau, kad nesureikšminai perspėjimų ir kitų žmonių nuomonės. Ačiū, kad mokei mane įžvalgumo, kuris, man suaugus, buvo kaip skydas, saugantis nuo kultūros ir religijos suvedžiojimo. Ačiū tau už drąsą, kad padėjai man pažinti ne blizgučiais puoštą Jėzų, bet ir trikdantį, nepatogų gyvenimą su Juo, kokį patyriau (tu taip pat?).
Ačiū tau, kad per tas Kalėdas, kai man buvo aštuoneri, atėmei Kalėdų eglę. Ir ačiū, kad kitais metais ją sugrąžinai.
Iš www.christianitytoday.com vertė Edita Naruševič