Tikra užuojauta reikalauja išjungti žinias
Šis straipsnis buvo paskelbtas interneto portale www.christianitytoday.com 2012 m. gruodžio 19 d. - praėjus kelioms dienoms po Jungtines Amerikos Valstijas sukrėtusių žudynių Sandi Huko pradinėje mokykloje Njutauno mieste, Konektikuto valstijoje
Vakar popietę visame oro uoste mane persekiojo įkyrūs balsai, neduodami ramybės, o akį rėžė ekranai, Amerikos gyvenime kolonizavę beveik visas viešąsias vietas. Jie vijosi mane, brukdami žinias tarsi savam: „Adamo Lanza ir jo motinos skrodimų ataskaitose atskleidžiamos naujos siaubingos detalės…“
Nėriau iš tos vietos, kad tik negirdėčiau ir nematyčiau, kokios šiurpios tos detalės. Buvo cituojami lobistų grupių pranešimai spaudai: „… pasiruošę įnešti reikšmingą indėlį, kad užtikrintų, jog tai niekada daugiau nenutiks…“ Aš svarsčiau, kiek profesionalų ryšiams su visuomene nugludino šią gudriai miglotą frazę - „reikšmingą indėlį“ - ir ar jie tikrai tiki, jog tai daugiau niekada nebepasikartos, kad ir koks reikšmingas būtų jų klientų indėlis.
Ne, tai vėl pasikartos.
Iš tiesų aš nekeiksnojau televizijos, kol išgirdau, kad jie pateikia pačią bjauriausią įmanomą tragedijos teologijos versiją - ir ją skelbia su rėksmingu nuoširdumu, kad geriausiai paaiškintų aukų likimą savo pačių vaikams: „Dievui reikėjo nuostabių naujų angelų. Jis jų paprašė ir gavo.“
Nė vienam žmogui oro uoste šios šiurpios detalės, iš anksto paruošti pranešimai spaudai bei atstumianti „teologija“ niekaip nepadėjo. Tačiau tokia yra geležinė nepertraukiamos transliacijos logika: transliacija turi būti nenutrūkstama. Kažkas visada privalo ką nors kalbėti, netgi kai nėra nieko naujo, ką būtų galima pasakyti. Pagrindinė pamoka tiems, kurie nori paguosti tragedijos aukas, yra ta, kad pirmoji, geriausia reakcija į tragediją yra buvimas kartu, o dažnai geriausia buvimo forma yra tyla. Sielvartaujantiems, sergantiems, mirštantiems kartais reikia mūsų žodžių, kartais - prisilietimo, tačiau beveik visuomet jiems reikia mūsų buvimo šalia. Nėra jokio prieštaravimo tarp buvimo ir tylos šiame gyvenime, kuriam visi buvome sukurti, į kurį visi esame pašaukti ir į kurį įžengė pats Dievas. Kūnai gali dalyvauti netardami nė žodžio. Tai yra kūnų grožis.
Kita vertus, bendravimas per tarpininką, bet koks bendravimas, kai kažkas yra „viduryje“, tarp asmenų, negali pakęsti tylos. Radijas nekenčia tylos eteryje. Televizija nekenčia garso be judesio. Kaip pastebėjo Garrisonas Keilloras, jo tobulas radijo šou tapo tik pusėtinu televizijos šou. Kamera negali likti toje pačioje vietoje. Tūkstančio žmonių auditorija gali tylutėliai sėdėti, kol vienas žmogus groja akustine gitara, tačiau kamera to negali - ji turi nerti žemyn, duoti panoraminį vaizdą, pritraukti iš arti. Medija negali nurimti.
Buvo laikas, kai transliuotojus galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o dabar visi esame transliuotojai. Tokia tragedija kaip žudynės Njutaune tampa ne tik žiniasklaidos įvykiu, bet ir socialinės medijos įvykiu. Kaip šią savaitę pastebėjo žurnalistas Alex Massie savo aštrioje esė, socialinėje medijoje nėra tylos. Nepaskelbti „Twitter“, savo tinklaraštyje ar kokiame nors socialiniame tinkle nereiškia tylaus buvimo šalia - tai reiškia nebylų nebuvimą.
Jis siūlo, puikiai suvokdamas tokio pasiūlymo bergždumą, kad galbūt mes visi penktadienį galėjome paprasčiausiai parašyti „Twitter“ po vieną žodį, naudodami tylos žymelę, ir viskas. Tačiau mes to nepadarėme, ir nepanašu, kad taip elgsimės per kitą tragediją. Tylos žymelė niekada netaps populiaria tema „Twitter“ tinkle.
Viskas, ką kiekvienas iš mūsų, negyvenantis Njutaune, Konektikuto valstijoje, tikrai turėjome žinoti, penktadienio popietę mano telefone pasirodė kaip 12 žodžių žinutė. O gal ir tai buvo per daug. Esu įsitikinęs, kad visa kita buvo dėmesio atitraukimas nuo vienintelio dalyko, kurį mes, kurie nesame pirmieji reaguotojai, pastoriai ar tėvai toje bendruomenėje, turėjome tą akimirką daryti: melstis, tai reiškia, atsiduoti Dievo gailestingumui ir pavesti Dievo gailestingumui tuos, kurie darė bloga, bei tuos, kurie tapo aukomis.
Užuot tai darę, mes rašinėjome „Twitter“, neatplėšėme akių nuo „The New York Times“ tinklalapio tiesioginių vaizdo transliacijų, naršėme kituose interneto tinklalapiuose, klausėmės šviežiausių žinių per Nacionalinį radiją. (Bent jau aš kurį laiką tai dariau tą tragišką popietę, nors ir nenorėjau). Būtų buvę geriau, jeigu po visų šitų žinių būtume pasinėrę į kontempliaciją ir į maldą. Kad imčiau melstis, man nebereikėjo dar kažką sužinoti apie tuos įvykius, negu jau žinojau iš tų 12 baisių žodžių. Man būtų užtekę ir šios trumpos kraupios informacijos, kad galėčiau pamaldžiai ją apmąstyti.
Siekimas sužinoti vis daugiau informacijos, vis daugiau matyti ir išgirsti (tai niekada nepatenkins mūsų nepasotinamo žingeidumo, kad ir kaip vaizdingai ir išsamiai būtų pateikta) neskatina mūsų pamaldžiai apmąstyti nuodėmės sužaloto pasaulio - tai skatina mus to nedaryti. Nes jeigu mes tiesiog apmąstytume tik tuos 12 žodžių, labai greitai pamatytume savo bauginančią vidinę tamsą, nuodėmingumą, ir netgi (kaip liudija šventieji) kaltumą, bei suvoktume, kad nedaug kuo skiriamės nuo labiausiai pavojingų pamišėlių.
Tačiau tyla nėra vienintelis dalykas, kurį krikščionys gali pasiūlyti paklydusiam ir išprotėjusiam pasauliui. Mes taip pat liudijame Žodį, kuris tapo kūnu, Žodį, kuris įsikišo į istoriją ir ne atsiuntė žinią, bet tapo kūdikiu. Ir tas Žodis iš tiesų skatina mus kalbėti - ne nepaliaujamai kartoti įvykio „detales“ ar žarstyti neįvykdomus pažadus, bet sakyti tiesą, viltį ir gyvenimą teikiančius žodžius. Tiktai taip aš galiu būti šiame medijų prisotintame pasaulyje, kuris ramina save informacija, o ne kontempliacija - tylėti tol, kol turėsiu pasakyti ką nors tikro.
Siaubingi dalykai vyksta kiekvieną dieną. Kažkas baisaus tikriausiai kada nors nutiks ir jums, jeigu dar nenutiko. Dėl mūsų menko suvokimo, kad tragedija gali ištikti ir mus, bei dėl mūsų nenoro tylėti ir pripažinti, kad ir mums patiems reikalingas gailestingumas, mūsų užuojauta virsta aistringu smalsumu. Užuot pasidavę Dievo įkvėptam impulsui sustoti prie sužeisto keleivio, mes žiopsodami į jį praeiname kita kelio puse.
Tad mes, kurie dar nepatyrėme baisių asmeninių tragedijų, iš šios ar kitų siaubingų nelaimių galime pasimokyti to, ko jau bus per vėlu mokytis, kai mirtis pasibels į mūsų duris, - kaip tylėti, kaip iš tiesų būti šalia ir ką kalbėti. Ir kaip išgirsti tikrą žinią, skambančią šiam sužeistam pasauliui: „Nebijokite“.
Vertė Elena Kaminskienė iš www.christianitytoday.com