Ką reiš­kia gy­ven­ti ti­kė­ji­mu?

Pa­si­pū­tė­lio sie­la nė­ra do­ra, bet tei­su­sis gy­vens sa­vo ti­kė­ji­mu (Hab 2, 4). Ši Bib­li­jos ei­lu­tė ži­no­ma krikš­čio­nims vi­sa­me pa­sau­ly­je. Dau­ge­lį am­žių iš kar­tos į kar­tą gy­ve­ni­mas ti­kė­ji­mu įkvėp­da­vo ti­kin­čiuo­sius da­ry­ti kas­die­nius pa­si­rin­ki­mus.
 

Čia, Ha­ba­ku­ko pra­na­šys­tė­je, ši fra­zė - gy­ven­ti ti­kė­ji­mu - pa­mi­ni­ma pir­mą kar­tą. Vė­liau, Nau­ja­ja­me Tes­ta­mente, apaš­ta­las Pau­lius yra už­ra­šęs ją tris kar­tus. Ir šiais lai­kais šia Ha­ba­ku­ko kny­gos ant­ro­jo sky­riaus ei­lu­te grin­džia­ma be­ne dau­giau­siai pa­moks­lų. Ji ta­po dau­ge­lio baž­ny­čių mo­ky­mų pa­grin­du. Gy­ve­ni­mas ti­kė­ji­mu kal­ba apie mū­sų iš­tei­si­ni­mą ir pa­šven­ti­ni­mą, apie tai, kaip at­ran­da­me ra­my­bę ir džiaugs­mą bei per­ga­lę prieš nuo­dė­mę. Ha­ba­ku­ko su­kur­ta svar­bi tie­sa čia pui­kiai pri­tai­ko­ma.

Vis­gi no­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį į is­to­ri­nį šios pa­strai­pos kon­teks­tą. Kai Ha­ba­ku­kas kal­bė­jo apie gy­ve­ni­mą ti­kė­ji­mu, tai tu­rė­jo pa­dė­ti iz­ra­e­li­tams pa­si­tik­ti at­ei­nan­čią kri­zę. Ši am­ži­no­ji tie­sa tu­rė­jo pa­dė­ti žmo­nėms iš­tver­ti ar­tė­jan­čias ne­gan­das. Ši tie­sa bu­vo pa­skelb­ta la­bai pa­na­šiu lai­ku, ko­kiu gy­ve­na­me ir mes.

Vieš­pats už­dė­jo Ha­ba­ku­kui siau­bin­gą naš­tą dėl at­ei­nan­čios bai­sios ne­lai­mės Iz­ra­e­liui. Tuo me­tu Die­vo įsa­ky­mai bu­vo ig­no­ruo­ja­mi ir ne­ken­čia­mi, tei­sė­jai nu­teis­da­vo tei­siuo­sius, tur­tin­gie­ji, pa­si­nau­do­ję Die­vo įsa­ky­mais, api­plėš­da­vo var­gin­guo­sius ir ap­ga­vi­kiš­kai su­si­kur­da­vo sa­vo ge­ro­vę. Go­du­mas ne­var­žo­mai siau­tė­jo.

Pra­na­šas la­bai siel­var­ta­vo dėl to, ką Die­vas jam pa­ro­dė. Tai įvar­di­ja­ma kaip naš­ta, ku­rią pra­na­šas Ha­ba­ku­kas ma­tė (Hab 1, 1 - angl. vert.). Į baž­ny­čią įsi­skver­bė pa­sau­lie­tiš­ku­mas. Ap­lin­ki­nės tau­tos taip pat gy­ve­no ne­do­rai. Tai ma­ty­da­mas pra­na­šas šau­kė: Ko­dėl man lei­di pa­tir­ti ne­do­ry­bę ir var­gą? Prie­spau­da ir smur­tas prieš ma­ne, vi­sur ky­la vai­dai ir bar­niai. Įsta­ty­mas nu­sil­po, į tei­sin­gu­mą ne­krei­pia­ma dė­me­sio, ne­do­rė­lis ap­su­ka tei­sų­jį, teis­me spren­di­mas iš­krai­po­mas! (Hab 1, 3-4).

Ha­ba­ku­kas klau­sė Vieš­pa­ties, kaip il­gai Jis leis, kad tai tęs­tų­si: Vieš­pa­tie, kaip il­gai aš šauk­siu, o Tu ne­iš­klau­sy­si, šauk­siu apie smur­tą, o Tu ne­gel­bė­si!? <...> Ta­vo akys ty­ros, jos ne­ga­li ma­ty­ti pik­to, ne­ga­li žiū­rė­ti į ne­tei­sy­bę. Ko­dėl ra­miai ste­bi pik­ta­da­rius ir ty­li, kai ne­do­rė­lis pra­ry­ja tei­ses­nį už sa­ve? (Hab 1, 2. 13). 

Tuo me­tu, kai ši naš­ta ta­po ne­be­pa­ke­lia­ma, Die­vas su­tei­kė Ha­ba­ku­kui ne­įti­kė­ti­ną re­gė­ji­mą.

Dai­ry­ki­tės tarp tau­tų ir įsi­dė­mė­ki­te, di­džiai ste­bė­ki­tės, nes jū­sų die­no­mis da­ry­siu dar­bą, ku­riuo jūs ne­ti­kė­tu­mė­te, jei jums kas apie tai pa­sa­ko­tų (Hab 1, 5). Vieš­pats pa­sa­kė Ha­ba­ku­kui: „Aš iš­kel­siu bau­džian­čią laz­dą ir tei­siu šią že­mę. Tai bus ma­no dar­bas. Jei­gu pa­sa­ky­čiau, kaip grei­tai tai įvyks ir kaip bai­su tai bus, jūs ne­pa­ti­kė­tu­mė­te."

Tai­gi pra­na­šas su­ži­no­jo, kad Die­vas mė­gins draus­min­ti sa­vo tau­tą, Jis leis chal­dė­jams pul­ti ir nai­kin­ti vi­sa, kas pa­si­tai­kys jų ke­ly­je (žr. Hab 1, 6). Šis siau­bin­gas re­gė­ji­mas su­dre­bi­no pra­na­šą iki kau­lų sme­ge­nų. Jis pa­sa­ko­ja: Man tai gir­dint, dre­bė­jo ma­no kū­nas, vir­pė­jo lū­pos. Skaus­mas pa­lie­tė kau­lus, bu­vau la­bai su­krės­tas. Aš ra­mus lau­kiu baus­mės tiems, ku­rie už­puo­lė ma­no tau­tą (Hab 3, 16).

Čia Ha­ba­ku­kas pa­si­ro­dė kaip tik­ras pra­na­šas. Jis ži­no­jo, kad ti­kin­čių­jų li­ku­tis Iz­ra­e­ly­je klaus jo: „Ką mums da­ry­ti, kad iš­gy­ven­tu­me šiuo siau­bin­gu me­tu? Jei­gu Die­vas bau­džia mū­sų ir ap­lin­ki­nes tau­tas, ką mums da­ry­ti? Kaip mes gy­ven­si­me? Ko Vieš­pats iš mū­sų ti­ki­si?"

To­kie pa­tys klau­si­mai ne­ra­mi­na ti­kin­čiuo­sius ir šiais lai­kais, kai pa­sau­lį iš­tin­ka vis di­des­nės ne­lai­mės. Su­iru­tė, ku­rią iš­gy­ve­na­me, grei­čiau­siai taip pat yra Die­vo dar­bas. Die­vas vėl ky­la į ko­vą prieš ne­do­ry­bę. Jis ke­lia sa­vo laz­dą prieš tai, kaip go­džiai api­plė­šia­mos naš­lės ir ap­gau­di­nė­ja­mi var­gin­gie­ji.

Kaip į tai re­a­ga­vo Ha­ba­ku­kas? Jis at­si­sky­rė mal­dai. Jis nu­spren­dė lauk­ti Die­vo, kad Jis duo­tų Žo­dį sa­vo tau­tai. Štai taip jis pra­dė­jo sa­vo mal­dą: Aš sto­vė­siu sar­gy­bo­je, pa­kil­siu į bokš­tą ir ste­bė­siu, ką Vieš­pats man kal­bės ir ką man at­sa­ky­ti, kai esu ba­ra­mas (Hab 2, 1). At­kreip­ki­te dė­me­sį, kad Ha­ba­ku­kas at­ve­ria sa­vo šir­dį pa­ba­ri­mui. Jis mel­dė­si: „Vieš­pa­tie, pra­dėk sa­vo dar­bą iš­tir­da­mas ma­ne."

Ži­no­me, kad pra­na­šas jau iš­sa­kė sa­vo prie­kaiš­tus Die­vui dėl to, kad Jis ne­sku­ba at­sa­ky­ti į mal­das: Vieš­pa­tie, kaip il­gai aš šauk­siu, o Tu ne­iš­klau­sy­si? (Hab 1, 2). Mąs­tau, kad pra­na­šas gal­būt sa­vy­je ko­vo­jo su „pra­na­šo Jo­nos sin­dro­mu". Ma­nau, jis ži­no­jo, kad ne­ga­li­ma sa­ky­ti: „Aš taip ir sa­kiau", nes Die­vas iš­di­džiuo­sius pa­že­mi­na.

Vieš­pats siun­tė Ha­ba­ku­kui žo­dį, ir aki­mirks­niu pra­na­šo mal­da pa­si­kei­tė. Užuot mel­dęs „Ko­dėl Tu su­lai­kei sa­vo te­is­mą ne­do­rė­lių at­žvil­giu?", jis mel­dė: „Vieš­pa­tie, kai tei­si, pri­si­mink sa­vo gai­les­tin­gu­mą." Vieš­pa­tie, gir­dė­jau ta­vo kal­bą ir nu­si­gan­dau. At­nau­jink ir ap­reikšk sa­vo dar­bą me­tuo­se, sa­vo rūs­ty­bė­je pri­si­mink gai­les­tin­gu­mą (Hab 3, 2).

Ha­ba­ku­kas ga­vo nu­ro­dy­mą už­ra­šy­ti sa­vo re­gė­ji­mą. Nuo­sta­bus žo­dis, ku­rį ga­vo pra­na­šas, bu­vo skir­tas ne tik tų lai­kų si­tu­a­ci­jai, bet ir kiek­vie­nai iki šiol gy­ve­nan­čiai kar­tai: Ga­liau­siai jis kal­bės (Hab 2, 3). Die­vas ap­reiš­kė Ha­ba­ku­kui, kad Jo žo­dis nė­ra skir­tas iš­di­die­siems ir tiems, ku­rie pa­si­ti­ki žmo­nių pa­ža­dais.

Ir mū­sų die­no­mis daug ti­kin­čių­jų yra su­dė­ję sa­vo vil­tis į vy­riau­sy­bės graž­by­lia­vi­mus - tri­li­jo­nus, ku­rie ga­li iš­gel­bė­ti eko­no­mi­ką, fi­nan­si­nę sis­te­mą bei ap­rū­pin­ti dar­bu mi­li­jo­nus. Jie ti­ki pui­kiais mū­sų ša­lies va­do­vais, ku­rie iš­spręs pro­ble­mas ir su­grą­žins kles­tė­ji­mą. Ta­čiau kaip kvai­la ma­ny­ti, kad pi­ni­gai iš­tie­sins žmo­nių ke­lius! Kaip ne­pro­tin­ga ti­kė­ti, kad mū­sų va­liu­ta ga­li at­si­lai­ky­ti prieš Die­vo tei­sin­gu­mą!

Tik ti­kė­ji­mu įma­no­ma iš­tver­ti ne­lai­mes ar iš­mė­gi­ni­mus. Tai bu­vo vie­nin­te­lis bū­das iš­lik­ti Ha­ba­ku­ko die­no­mis, vie­nin­te­lis bū­das per vi­sas Se­no­jo Tes­ta­mento kar­tas ir tė­ra vie­nin­te­lis bū­das Nau­jo­jo Tes­ta­mento die­no­mis. Ta pa­ti tie­sa - Tei­su­sis gy­vens sa­vo ti­kė­ji­mu - yra pa­ma­tas ir šiuo sun­kiu me­tu.

Ta­čiau ką reiš­kia gy­ven­ti ti­kė­ji­mu? Die­vo žo­dis ap­reiš­kia mums, kad tai dau­giau nei pa­pras­čiau­siai ti­kė­ti. Gy­ven­ti ti­kė­ji­mu reiš­kia ir ne­gan­dų bei ne­lai­mių me­tu ma­ty­ti Die­vo ran­ką ir Jo šven­tu­mą: Vieš­pats ap­si­reiš­kia, teis­mą su­reng­da­mas (Ps 9, 16).

Izai­jas sa­kė: Vieš­pa­tie, Ta­vo ran­ka yra pa­kel­ta, bet jie (ne­do­rė­liai) ne­ma­to jos (Iz 26, 11). Pa­sau­lis ne­ma­to, kad Die­vas pa­ke­lia sa­vo ran­ką teis­ti. Ta­čiau tie, ku­rie gy­ve­na ti­kė­ji­mu, pri­pa­žįs­ta: „Mes ma­to­me Die­vą vei­kian­tį. Taip įtvir­ti­na­mas Jo šven­tu­mas. Jis lai­ko­si sa­vo Žo­džio."

Jei­gu esa­me pa­si­ruo­šę gy­ven­ti ti­kė­ji­mu, tu­ri­me pa­gar­biai bi­jo­ti Die­vo jė­gos. Ne­įma­no­ma ne­pa­ste­bė­ti ga­lin­go Jo vei­ki­mo šian­die­ni­nia­me pa­sau­ly­je. Pa­gal­vo­ki­te apie tai.

Raš­tas sa­ko: Tur­tuo­lio lo­bis yra jo įtvir­tin­tas mies­tas (Pat  18, 11). Stai­ga su­griu­vo to­kia ga­lin­ga fi­nan­si­nių kre­di­tų sis­te­ma, per ke­le­tą sa­vai­čių iš­tir­po tri­li­jo­nai. Ar ga­li žmo­nės pa­si­ti­kė­ti sa­vo su­kaup­tais tur­tais? Ko­kią ma­lo­nę ma­to­me, kai Jis at­sklei­džia pa­sau­lio fi­nan­si­nė­se ins­ti­tu­ci­jo­se vyks­tan­tį suk­čia­vi­mą, ko­kį tei­sin­gu­mą Jis įtvir­ti­na, nu­trauk­da­mas ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kom­pa­ni­jų, ap­gau­di­nė­ju­sių ne­tur­tin­guo­sius, suk­čia­vi­mus...

Mes ži­no­me, kad Die­vui ne­pa­tin­ka teis­mai - Raš­tas sa­ko, kad tai ne­tei­kia Jam ma­lo­nu­mo. Ta­čiau Jo Žo­dis sa­ko: Žmo­gaus iš­di­du­mas bus pa­že­min­tas, žmo­nių pui­ky­bė bus pa­lauž­ta. Tik vie­nas Vieš­pats bus iš­aukš­tin­tas tą die­ną. Sta­bus Jis vi­sai su­nai­kins. Jie slėp­sis uo­lų ply­šiuo­se ir že­mės ur­vuo­se nuo Vieš­pa­ties bai­mės ir Jo di­din­gu­mo šlo­vės, kai Jis pa­kils su­dre­bin­ti že­mės. Tą die­ną žmo­gus iš­mes sa­vo si­dab­ri­nius ir auk­si­nius sta­bus, ku­riuos pa­si­da­ręs gar­bi­no, <...> kad pa­si­slėp­tų uo­lų ur­vuo­se ir ak­me­nų ply­šiuo­se nuo Vieš­pa­ties bai­mės ir Jo di­din­gu­mo šlo­vės, kai Jis pa­kils su­dre­bin­ti že­mės (Iz 2, 17-21). Vi­sa tai vyks­ta tam, kad vi­sos tau­tos pa­gar­biai bi­jo­tų Vieš­pa­ties.

Abi Die­vo pri­gim­ti­nės sa­vy­bės - tei­sin­gas teis­mas ir gai­les­tin­ga mei­lė - rei­ka­lau­ja, kad mes gy­ven­tu­me ti­kė­ji­mu.

Die­vas, ku­ris sa­vo ga­lin­ga jė­ga gali vis­ką su­dre­bi­nti, yra ir my­lin­tis Tė­vas, ku­ris glo­bo­ja ir sau­go. Ap­svars­ty­ki­te tai.

Ma­ny­čiau, kad Baž­ny­čiai rei­kia iš nau­jo pa­ma­ty­ti Die­vo di­dy­bę ir jė­gą, kaip tai pa­ty­rė Jo­bas. Vieš­pats sa­kė Jo­bui: „Kas čia per kal­bos, ku­rias gir­džiu ta­ve kal­bant? Stok ir pa­klau­syk ma­nęs. Aš pa­dė­jau že­mei pa­ma­tus. Su­kū­riau švie­są ir tam­są. Pa­da­riau lie­tų, snie­gą, le­dą ir vė­ją. Paukš­čiams da­viau spar­nus ir mai­ti­nu lau­ki­nius žvė­ris. Vi­sa kū­ri­ni­ja ma­no ran­ko­se. Pa­sa­kyk Jo­bai, kas griau­dė­ja taip, kaip Aš? Kas ga­li pa­žvelg­ti į kiek­vie­no žmo­gaus šir­dį ir pa­ma­ty­ti jo būk­lę? Kas at­pa­žins pa­si­pū­tė­lį ir jį pa­že­mins?" (žr. Job 38).

My­li­mie­ji, tas pats Die­vas, ku­ris ži­no kiek­vie­no pa­si­pū­tė­lio var­dą ir ad­re­są, ži­no ir ta­vo var­dą, ad­re­są bei ta­vo būk­lę. Ir Jis ne­šio­sis ta­ve sa­vo šir­dy­je per vi­sas ta­vo die­nas, per vi­sus sun­ku­mus. O pri­im­ti tai reiš­kia gy­ven­ti ti­kė­ji­mu.

Jei­gu gy­ve­na­me ti­kė­ji­mu, mes ne­bi­jo­si­me dėl Baž­ny­čios at­ei­ties at­ei­nan­čių sun­ku­mų me­tu. Ant šios uo­los Aš pa­sta­ty­siu sa­vo baž­ny­čią, ir pra­ga­ro var­tai jos ne­nu­ga­lės (Mt 16, 18) - šis Jė­zaus pa­reiš­ki­mas su­tei­kė drą­sos vi­soms ti­kė­ji­mo kar­toms. Tai stip­ri­na ir mus, kai ky­la vi­suo­ti­nė pa­ni­ka.

Šven­ta­ja­me Raš­te ran­da­me ir įspė­ji­mą: Pas­ku­ti­niais lai­kais kai ku­rie at­si­trauks nuo ti­kė­ji­mo (1 Tim 4, 1). Sun­kiu lai­ku, ko­kiu gy­ve­na­me ir mes, bus žmo­nių, tu­rin­čių die­vo­tu­mo iš­vaiz­dą, bet at­si­ža­dė­ju­sių Jo jė­gos (2 Tim 3, 5), ti­kin­čių­jų mei­lė at­šals ar­ba taps drungna, kai ku­rie net pra­ras ti­kė­ji­mą ir at­si­trauks nuo Kris­taus.

Ta­čiau, anot Jo­e­lio, tuo pa­čiu me­tu Die­vas iš­lies sa­vo Dva­sios ant kiek­vie­no kū­no (Jl 2, 28). Ir psal­mis­tas ra­šo: At­siun­ti Tu sa­vo Dva­sią <...> ir at­nau­ji­ni že­mės vei­dą (Ps 104, 30). Die­vo Dva­sia nie­ka­da ne­iš­sen­ka. Jis ga­li Ją iš­lie­ti ka­da tik no­ri. O kai tai at­si­tin­ka, de­šimt vy­rų at­ėję įsi­kibs [ti­kin­čia­jam] už skver­no ir sa­kys: Mes ei­si­me su ju­mis, nes gir­dė­jo­me, kad su ju­mis yra Die­vas (Zch 8, 23).

Ar ma­to­te vi­są pa­veiks­lą? Ne­ra­miu me­tu už­de­rės di­de­lis der­lius. Ne­iš­gel­bė­ti žmo­nės kreip­sis į ti­kin­čiuo­sius, sa­ky­da­mi: „Die­vas tik­rai yra su ju­mis. Pa­sa­kyk, kaip man at­ras­ti ra­my­bę?"

Jei­gu no­ri­me gy­ven­ti ti­kė­ji­mu, tu­ri­me da­ry­ti taip, kaip da­rė No­jus - jis sta­tė ar­ką, kad iš­gy­ven­tų aud­rą. Ti­kė­ji­mu No­jus <...> bū­da­mas die­vo­bai­min­gas, pa­sta­tė ar­ką sa­vo šei­mai iš­gel­bė­ti (Hbr 11, 7). Ar­ka, ku­rią sta­tė No­jus, sim­bo­li­zuo­ja Jė­zų Kris­tų. Nė­ra jo­kios ki­tos sau­gios vie­tos že­mė­je. Kai Izai­jas pra­na­ša­vo apie ka­ra­lių, ku­ris at­ei­na val­dy­ti tei­sin­gai, jis taip pat kal­bė­jo apie Kris­tų: Jis bus kaip prie­glau­da nuo vė­jo ar ap­sau­ga aud­ro­je: kaip van­dens upe­liai dy­ku­mo­je ir kaip di­de­lės uo­los še­šė­lis ty­ruo­se (Iz 32, 2).

Vi­sa­me pa­sau­ly­je žmo­nės de­pe­ra­tiš­kai ieš­ko sau­gios vie­tos, ku­rio­je ga­lė­tų pa­slėp­ti sa­vo pi­ni­gus, kai kas per­ka gin­klus, no­rė­da­mi ap­sau­go­ti sa­vo šei­mas nuo to, kas, jų ma­ny­mu, ga­li nu­tik­ti sun­kiais lai­kais - „Juk kiek­vie­nas tu­ri pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi." Krikš­čio­nys - ne iš­im­tis.

Ta­čiau nie­kas ne­ga­li mums ga­ran­tuo­ti sau­gu­mo že­mė­je, ne­bent pa­si­lik­si­me Kris­tu­je. Man tai nė­ra tuš­čia te­olo­gi­ja ar tai, apie ką krikš­čio­nys kal­ba daž­nai nė ne­pa­gal­vo­ję. Dau­giau nei du tūks­tan­čius me­tų tie, ku­rie pa­si­ti­kė­jo Jė­zu­mi, liu­di­ja, kad Die­vas iš­ti­ki­mas sa­vo Žo­džiui: Vieš­pa­ties var­das - tvir­tas bokš­tas, tei­sie­ji bė­ga į jį ir yra sau­gūs (Pat 18, 10).

Taip pat iš is­to­ri­jos ži­no­me, kad tie, ku­rie pa­si­ti­kė­jo Jė­zu­mi, daug ken­tė­jo. Nuo Kry­žiaus lai­kų jie mir­da­vo kan­ki­nių mir­ti­mi, kai ku­rie itin žiau­riai nu­kan­kin­ti. Nau­jo­jo Tes­ta­mento ti­kin­tie­ji pra­ras­da­vo na­mus, že­mes, gy­ven­da­vo olo­se. Dau­ge­lis pra­ra­do dar­bo vie­tas ir na­mus, daug žu­vo ka­ruo­se ar iš­ti­kus sti­chi­nėms ne­lai­mėms.

My­li­mie­ji, tik­ras Die­vo žo­džio tar­nas nie­ka­da ne­ža­dės, kad jums ne­teks ken­tė­ti, kad jūs nie­ka­da ne­pra­ra­si­te nuo­sa­vy­bės ir vi­sa­da gy­ven­si­te sau­gūs. Ta­čiau dan­gu­je yra dau­gy­bė liu­dy­to­jų, ku­rie mums, my­lin­tiems Jė­zų, sa­ko: „Kris­tu­je mes iš tie­sų at­ra­do­me sau­gu­mą, am­ži­ną­jį sau­gu­mą. Jo ma­lo­nės pa­ka­ko iš­tver­ti kiek­vie­ną sun­kme­tį. Taip, bu­vo skaus­mo ir kan­čios, te­ko iš­gy­ven­ti sun­kių lai­kų, bet joks iš­ban­dy­mas ne­ga­li iš­plėš­ti iš Kris­taus ran­kų, iš šios sau­gios Ar­kos."

No­riu pri­min­ti jums nuo­sta­bų pa­ža­dą: Die­vas iš sa­vo di­džio gai­les­tin­gu­mo Jė­zaus Kris­taus pri­kė­li­mu iš nu­mi­ru­sių at­gim­dė mus gy­vai vil­čiai, ne­nyks­tan­čiam, ne­su­tep­tam ir ne­vys­tan­čiam pa­li­ki­mui, ku­ris pa­ruoš­tas jums dan­gu­je. Die­vo jė­ga per ti­kė­ji­mą jūs esa­te sau­go­mi iš­gel­bė­ji­mui, ku­ris pa­reng­tas ap­si­reikš­ti pas­ku­ti­niu lai­ku. Tuo džiau­ki­tės, nors da­bar, jei rei­kia, trum­pai ken­čia­te įvai­riuo­se iš­mė­gi­ni­muo­se, kad jū­sų iš­ban­dy­tas ti­kė­ji­mas, bran­ges­nis už pra­gaiš­tan­tį auk­są, nors ir ug­ni­mi iš­tir­tą, bū­tų pri­pa­žin­tas ver­tas gy­riaus, gar­bės ir šlo­vės, kai ap­si­reikš Jė­zus Kris­tus. Jūs my­li­te Jį, nors ir ne­sa­te Jo ma­tę; ti­kė­da­mi Jį, nors ir ne­re­gė­da­mi, džiau­gia­tės ne­iš­sa­ko­mu ir šlo­vin­giau­siu džiaugs­mu, gau­da­mi jū­sų ti­kė­ji­mo tiks­lą - sie­lų iš­gel­bė­ji­mą (1 Pt 1, 3-9).


Iš www.tscpul­pit­se­ries.org
ver­tė Jur­gi­ta Ti­rū­nie­nė