Skaitant Bibliją, prieš mus atsiveria Izraelio kraštovaizdis: smėlėtos Viduržemio jūros pakrantės, žalias Jordano upės kaspinas, o tarp jų didingos į dangų kylančios kalnų viršūnės. Todėl nenuostabu, kad kalno motyvas ne sykį iškyla skirtingų Biblijos rašytojų tekstuose.
Garsiausias kalnas
Neapsiriksime sakydami, kad garsiausias iš Penkiaknygėje minimų kalnų yra Sinajaus kalnas, kitaip vadinamas Horebu. Šio kalno papėdėje izraelitai stovyklavo beveik metus [2, 441]. Buvimas prie Sinajaus iš minios suformavo tautą. Čia Mozė susitiko su Viešpačiu ir gavo Dešimt Dievo įsakymų. Čia buvo sudaryta Sandora tarp Dievo ir Jo tautos. Tai tiesioginio susitikimo su Dievu vieta. Mozei tai buvo nebe pirmas susitikimas. Prieš kurį laiką būtent čia, Horebo kalno papėdėje, vienišą piemenį Mozę suglumino keistas reiškinys - degantis ir niekaip nesudegantis krūmas. Priėjęs arčiau, jis netikėtai susivokė esąs Viešpaties buvime ir išgirdo apie užduotį, kurią jam skirta atlikti. Dabar kopdamas į Dievo kalną - dar ir taip vadinamas Sinajus [5, 202] - Mozė tikriausiai prisiminė aną lemtingą susitikimą ir jį sekusius įvykius.
Biblija sodriomis spalvomis piešia mums šį stulbinantį teofanijos - Dievo apsireiškimo - vaizdą: „Trečią dieną rytui išaušus, griaudėjo perkūnija ir žaibavo, tamsūs debesys apdengė kalną ir pasigirdo labai stiprus trimito garsas... Visas Sinajaus kalnas buvo apgaubtas dūmų, nes Viešpats nužengė ugnyje ant jo. Dūmai kilo tarsi iš krosnies, visas kalnas smarkiai drebėjo. Trimito garsas vis stiprėjo. Mozė kalbėjo, o Dievas jam atsakinėjo balsu“ (Iš 19, 16. 18-20).
Tik įsivaizduokite tą reginį! Dievo didybė turėjo matytis ir girdėtis kelių kilometrų spinduliu. Ten turėjo būti tiršta Dievo šlovės! Ne veltui visi tai matę žmonės ėmė drebėti (Iš 19, 16). Remdamiesi šiuo aprašymu, kai kurie biblistai teigia, kad Sinajaus kalnas turėjo būti ugnikalnis, kiti mano, kad Dievo pasirodymą lydėjo audra. Aš linkusi sutikti su A. Rubšio teiginiu, kad „žemės drebėjimai, vėjas, ugnis yra Šv. Rašto įprastiniai vaizdiniai žmogų bauginančiam Dievo Šventumui aprašyti“. [6, 200] Šis autorius teigia, kad supratimą pranokstantį Dievo apsireiškimą Penkiaknygės istorikai stengiasi aprašyti žmonėms suprantama kalba ir įvaizdžiais. Todėl pastarasis aprašymas nebūtinai atspindi gamtos stichijų siautėjimą, bet poetinę kalbą [6, 193].
Karmelis ir Sinajus
Kalno, kaip Dievo apsireiškimo vietos motyvas praplečiamas istorinėse knygose. Štai pavyzdžiui pirmojoje Karalių knygoje matome kalną, ne tik kaip Dievo apsireiškimo, bet ir kaip Jo pergalės prieš netikrus dievus vietą. Tamsiuoju Izraelio istorijos periodu, kai tauta svyravo tarp gyvojo Dievo ir pagonių stabų garbinimo, kitas kalnas, Karmelis tampa Izraelio Šventojo ir Baalo kovos arena (1 Kar 18). Tiksliau, šioje arenoje pasirodo tik Jahvė, Izraelio Dievas. Būtent jis pagerbia savo pranašo Elijo visai neįspūdingą maldą ir siunčia ugnį iš dangaus, prarijusią ne tik Elijo parengtą auką, bet ir patį aukurą, ir vandenį, buvusį griovyje aplink jį. Tuo tarpu Baalo - derlingumo dievo - pranašai liko nieko nepešę, nors pusę dienos nėrėsi iš kailio bandydami prisišaukti savąjį dievą.
Jahvės apsireiškimas ant Karmelio kalno apibūdinamas ugnies įvaizdžiu. Bet visai neužilgo pranašui Elijui tenka išgyventi kitokią akistatą su Viešpačiu. Po įspūdingos pergalės ant Karmelio kalno pranašui tenka gelbėtis nuo Jezabelės keršto. Sutrikęs, nusivylęs, pilnas baimės Elijas meldžia tik mirties. Dievo apvaizda nuveda jį prie Horebo kalno. Ko tikisi pranašas, artėdamas prie šios reikšmingos Izraeliui vietos? Panašu, kad Viešpats nustebino pranašą. Būdas, kaip Jahvė jam apsireiškia, visiškai priešingas, nei ankstesniuose pasakojimuose: „Viešpats praėjo, ir didelė bei smarki audra, ardanti kalnus ir trupinanti uolas, buvo priešais Viešpatį. Bet audroje nebuvo Viešpaties. Po audros drebėjo žemė, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Žemės drebėjimui praėjus, pakilo liepsnos, bet ir liepsnose Viešpaties nebuvo. Tada pasigirdo tylus ramus balsas.“ (1 Kar 19, 11-12).
A. Rubšys pastebi, kad hebrajiškas žodis, kuris verčiamas kaip „tylus ramus balsas“ (Lietuvos Biblijos draugijos (LBD) Biblijoje, kuri naudoja A. Rubšio Senojo testamento vertimą, ši vieta pateikiama dvejopai: „švelnios tylos balsas“ - 1998 m. LVK (katalikiškame) leidime ir „švelnus tylus dvelksmas“ - 1999 m. ekumeniniame leidime ), iš tikrųjų reiškia „balsas tylos, kuri kalba švelniai“ [7, 174]. Viešpaties balsas tyloje paruošia Eliją klausytis - jis priartėja prie olos, kurioje slėpėsi, angos - ir išgirsti: Dievas dar turi jam darbą, pranašui teks grįžti ir jį atlikti. Dabar tampa aišku, kodėl šią žinią pranašas turėjo išgirsti būtent prie Sinajaus. Tokiu būdu jis prisiliečia prie šaknų, prie Sandoros. Būtent Sandora, jos įsipareigojimai padarė Izraelį paties Jahvės išrinkta ir globojama tauta. A. Rubšys teigia, kad „savo esme visas pranašų sąjūdis buvo kelionė prie Sinajaus, Sandoros bendrijos šaknų... Pranašai nebuvo naujovių nešėjai. Jie neatėjo su nauju Dievu, bet su gilesne įžvalga į Sandoros Dievą ir jo išganymo užmojį.“ [7, 175].
Viešpaties kalnas prieš kitus kalnus
Deja, kova su stabmeldyste nesibaigė Elijo pergale prieš Baalo pranašus ant Karmelio. Ši kova tęsėsi dar ilgus šimtmečius, iki pat tremties. Todėl pažvelgę į pranašų raštus, pamatysime, kad kalno sąvoka dažnai įgauna neigiamą prasmę: tai stabų garbinimo vieta. Ozėjas priekaištauja tautai, kad jie paliko Dievą: „Kalnų viršūnėse ir ant kalvų, malonioje ąžuolų, tuopų ir terpentinmedžių pavėsyje, jie aukoja aukas ir degina smilkalus“ (Oz 4,13). Jis vadina tokį elgesį paleistuvyste ir žada Dievo bausmę už tai. Jeremijas išgirsta Viešpaties žodžius: „Ar matei, ką darė nuklydusi Izraelio tauta? Ji paleistuvavo ant kiekvieno aukšto kalno...“ ir pripažįsta: “ Iš tiesų veltui mes vylėmės aukštumomis ir kalnais. Viešpatyje, mūsų Dieve, yra Izraelio išgelbėjimas“ (Jer 3, 6; 6, 23).
Tačiau tokia situacija nesitęs amžinai. Regėjimuose pranašai mato būsimą Viešpaties pergalę: „Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas iškils aukščiau už visus kalnus ir kalnelius. Į jį plūs visos tautos. Daug tautų ateis ir sakys: „Eikime prie Viešpaties kalno, į Jokūbo Dievo namus, kad Jis mokytų mus savo kelių ir mes vaikščiotume Jo takais“ (Iz 2, 2-3). Panašiais žodžiais kalba ir Michėjas.
Čia kalno, kaip Dievo garbinimo vietos simbolis, įgauna eschatologinį atspalvį. Kalnas, apie kurį kalba Izaijas, tai Sionas, ant kurio buvo pastatyta Šventykla. Nuoroda į „kitus kalnus“ kalba apie pagoniškų dievų garbinimą kalnų viršūnėse ir aukštumose (Iz 65, 7; Jer 3, 6). Viešpaties namų kalnas, iškilęs virš kitų kalnų reiškia, kad Izraelio Dievas apsireikš visoms tautoms, kaip vienintelis tikras Dievas [4, 910]. Taigi, kalnas iškilęs virš kitų, panašiai, kaip ugnis nužengusi ant Karmelio, skelbia Jahvės pergalę prieš kitus Dievus. Ir šįkart tai galutinė pergalė: „Viešpats bus jų karalius Siono kalne per amžius“ (Mich 4, 7). Kalnas čia jau vaizduojamas kaip amžinojo karaliaus buveinė. Tai užuomina į Kristaus karaliavimą paskutiniaisiais laikais.
Praeities atspindžiai
Išminties knygos skirta apmąstyti Įstatymą ir ankstesnę patirtį, todėl čia matome kitų Senojo Testamento kanono dalių atspindžius. Ypač akivaizdūs Toros apmąstymai psalmėse. Psalmės - tai muzikinė poezija, kurios autoriai išlieja savo jausmus prieš Dievą. Gordonas Fee sako, kad senovės hebrajų poezija buvo skirta paliesti protą per širdį.[3, 167]. Todėl jos kalba simbolinė: poetai kalba metaforomis, palyginimais, įvaizdžiais. Turime suprasti, kad kai psalmėse minimas kalnas, tai jau nebe geografinė vietovė, bet poetinis įvaizdis.
Psalmėse kalno motyvo reikšmė artima anksčiau aptartosioms. Kalnas čia simbolizuoja Dievo didybę ir visagalybę: „Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta“ (Ps 104,32).
Rūkstančio kalno įvaizdis mums primena patirtį prie Sinajaus [4, 809]. Išties, tai reikšmingiausias įvykis tautos istorijoje, nulėmęs jos tapatybę. Todėl psalmininkai vėl ir vėl grįžta prie šitos patirties: „Dieve, kai Tu ėjai savo tautos priekyje, kai žygiavai per dykumą, žemė drebėjo, Dievo akivaizdoje dangūs lašėjo. Sinajus drebėjo prieš Dievą, Izraelio Dievą.“ (Ps 68, 7-8)
Toje pačioje psalmėje girdime ir Jahvės bei netikrų dievų priešpriešos atgarsius: „Dievo kalnas - kalnas Bašane, aukštas kalnas - kalnas Bašane. Ko šnairuojate, aukštosios kalnų viršūnės, į kalną, kur Dievas panoro gyventi? Taip, Viešpats gyvens jame per amžius!“ (Ps 68,15-16)
Tikrovėje Sionas nėra toks išvaizdus, kaip Bašanas. Tačiau psalmininkas teigia, kad Sionas pranoksta kitus kalnus savo didybe, dvasine didybe, nes jame apsigyveno Viešpats [4, 783].
Teisingumo dėlei reikia paminėti, kad metaforiškai kalnas Biblijoje kalba ir apie kitus dalykus: pvz., neįveikiamas kliūtis ( Zah 4,7; Iz 40, 4), priešiškas Dievui jėgas (Jer 51, 25). Visgi, apžvelgę visas keturias kanonines Senojo Testamento dalis matome, kad dominuojantis ir besikartojantis motyvas tai kalnas, kaip Dievo apsireiškimo vieta, aukojimų ir maldos vieta. Skaitydami Torą, pastebėsime, kad reikšmingiausi įvykiai vyksta ant kalno: Nojaus arka sustojo Ararato kalnyne (Pr 8), Abraomas turėjo paaukoti savo sūnų ant Morijos kalno (Pr 22), Sandora sudaroma ir Įstatymas gaunamas prie Sinajaus kalno. Todėl Biblijos autoriai mintimis vėl ir vėl sugrįžta prie šių, ypač pastarojo įvykio.
Literatūros sąrašas:
1. Biblija. Tikėjimo žodis, 2010.
2. Библейский словарь, состав. Эрик Нюстрем. „Библия для всех“, Санкт-Петрбург, 1997.
3. Фее, Гордон Д. и Стюарт, Дуглас, Как читать Библию и видеть всю ее ценность, © перевод Санкт-Петербургский христианский колледж Логос, 1993.
4. Новая Женевская учебная Библия. Hanssler-Verlag, 1998.
5. Ринекер, Фритц; Майeр Герхард, Библейская Энциклопедия Брокгауза © 1999 “Християтска зоря”, Украина.
6. Rubšys A., Raktas į Senąjį Testamentą, 1 dalis. Katalikų pasaulis,1995.
7. Rubšys A., Raktas į Senąjį Testamentą, 2 dalis. Katalikų pasaulis,1996.
Kalno motyvas Senajame Testamente
Biblijos įvykiai neatsiejami nuo Kanaano krašto geografijos. Antanas Rubšys taikliai pastebi: „Istorija turi dvi akis: įvykių vietą - geografiją ir įvykių datą - chronologiją“ [6, 269].