Įsėdau į lėktuvą ir įsistebeilijau pro langą. Šiandien bus sunki diena. Iš po skverno ištraukiau sulankstytą laikraštį „Los Angeles Times".
Pirmame puslapyje žvilgsnis užkliuvo už kraupios antraštės: „Aviakatastrofoje žuvo dvylika žmonių". Kai Teksaso reaktyvinis lėktuvas pakilo, mintyse stengiausi suvokti šios katastrofos, per kurią netekau draugų, prasmę. Dar prieš keletą dienų sėdėjau su Keitu prie upės, Kolorado valstijoje, kur jis užsidegęs pasakojo savo svajones. Ir staiga viskas pasibaigė - jis išėjo pas Jėzų.
Pažvelgiau į savo rankas. „Kokie trapūs mūsų kūnai, - pagalvojau. - Įdomu, kiek man dar liko gyventi?" Nukreipiau vidinį žvilgsnį į amžinybę ir žemiški rūpesčiai tarsi išnyko: „Mes tiek nedaug turime laiko ir galimybių! Turiu pasiekti tą tikslą, kuriam esu pašauktas, ir taip įprasminti savo gyvenimą."
Šalia manęs sėdėjęs vyriškis atrodė pasitikintis savimi, turtingas ir saugus, sėkmingas vadovas. Tačiau šįsyk aš nusprendžiau neišsigąsti. „Ar matėte pirmajame puslapyje šį straipsnį apie aviakatastrofą? - paklausiau. - Čia paminėtas muzikantas buvo vienas geriausių mano draugų." Visą pusvalandį pasakojau jam apie Keitą Gryną - jauną, Jėzaus pakeistą dainininką, atidavusį savo gyvenimą tam, kad tarnautų Jam. Atrodė, kad šis vyras klausė tik iš mandagumo. Jis pasiteiravo apie laidotuves ir ką aš pasakysiu per atsisveikinimo tarnavimą, tačiau buvo apsišarvavęs „ištobulintu" abejingumu.
Išties, apie Jėzų jis žinojo žymiai daugiau, nei iš pradžių sakėsi. Po beveik dvi valandas trukusio pokalbio jis pripažino, jog savo gyvenime yra patyręs Dievo malonę. Jis smulkiai papasakojo dvi istorijas, kaip Dievas apsaugojo jį nuo autoavarijos ir ligos. Galiausiai jis pasakė, kad jo sesuo yra krikščionė ir nuolatos už jį meldžiasi.
Laikas būti drąsiam
Žmonės yra žymiai jautresni Evangelijai, nei iš pradžių gali atrodyti. Jei yra toks laikas, kai lengva kalbėti žmonėms apie dvasinius dalykus, tai tas laikas - dabar. Nebijokime ir drąsiai kalbėkime kitiems apie artimą bendravimą su dangiškuoju Tėvu, kurį gali turėti kiekvienas.
Kaip dažnai mums primenama apie mūsų pareigą skelbti Evangeliją žūstantiems. Mintyse švysteli mirštančios žmonijos, nuolat susiduriančios su skausmu ir nuodėmingumu, paveikslas. Mes privalome pasakyti žmonėms apie mylinčią Dievo širdį ir Jo išgelbėjimo planą. Daugelis krikščionių bijo liudyti ir būti atmesti, tačiau kaltės jausmas vis primena apie jų pareigą.
Kodėl mes turėtume kalbėti apie Jėzų? Nes žmonėms Jo reikia? Nes pažiūrėję į nepažįstamuosius, mes iškart juos pamilstame? Tokia mūsų pareiga? Privalome? Manau, kad yra trys pagrindinės priežastys, kodėl mes turėtume dalintis Evangelija su kitais.
Mes pažįstame Dievo širdį
Kai ką nors mylime, norime tą žmogų paguosti ir padėti jam, kai jis kenčia ar išgyvena sielvartą, tiesa? Mes turime gailestingąjį Tėvą, kuris patikėjo mums didžiulę atsakomybę ir privilegiją parodyti Jo meilę kenčiantiems žmonėms.
Jėzus sakė: Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu (Jn 20, 21). Kadangi esame Kristaus Kūnas, mūsų rankos turi tapti Jo rankomis, mūsų akyse turi šviesti Jo meilė ir mūsų lūpos turi kalbėti Jo žodžius. Būdami Jo tauta, mes atstovaujame Jėzui, pristatome Jį pasauliui. Kaip kitaip jie Jį pažins?
Aš turiu tris vaikus. Man patinka juos apkabinti, guosti, mokyti. Net sunku įsivaizduoti, kaip būtų, jei neturėčiau rankų juos apkabinti, ar negalėčiau patirti ir išreikšti gailesčio, kai jie patiria skausmą. Dievas suteikė mums didžiulę privilegiją parodyti Jo mylinčią širdį neklusniems Jo vaikams.
Dievas mumis pasitiki. Mes negalime nekreipti dėmesio į Jo širdį, raudančią dėl milijonų žmonių, kurie vis dar gyvena ignoruodami Jo sutaikinimo planą.
Matydami gatve einančius nepažįstamus žmones, staiga jų nepamilsime, nes iš tiesų mes nesugebame jų mylėti. Ar kada susimąstei, ką reiškia „mylėti žūstančius"? Tai posakis iš krikščioniško mūsų žodyno. Daugelis tikinčiųjų smerkdami save tiria širdis ir ieško jose kylančio geravališko jausmo, kuris paskatintų juos drąsiai evangelizuoti. Tai niekada neįvyks. Neįmanoma „mylėti žūstančiuosius". Negalime jausti gilių jausmų abstrakcijai ar sąvokai. Neįmanoma karštai mylėti nepažįstamo žmogaus, matyto nuotraukoje, nei tautos, rasės ar ko kito, apibūdinamo taip abstrakčiai kaip „visi žūstantieji".
Turbūt visi esame skaitę besimeldžiančių misionierių, kurie su didžiuliu gailesčiu verkdavo už žmones, pas kuriuos buvo pašaukti, liudijimų. Tačiau neturime pamiršti, kad tai kildavo tuomet, kai Dievas atverdavo savo emocijas žmogaus širdžiai, jam slaptoje meldžiantis užtarimo maldomis. Dievas nebendrauja su abstrakcijomis, Jis pažįsta ir bendrauja su asmenimis. Jis mato ne ištisą minią, pavyzdžiui, kinų tautą, bet kiekvieną kiną atskirai, kurį pažįsta jau nuo pat motinos įsčių.
Nelauk, kol tave užplūs meilės jausmas, kad galėtum pasakoti apie Kristų nepažįstamajam. Tu juk myli savo dangiškąjį Tėvą ir žinai, kad tas nepažįstamasis yra Jo vaikas, kuris galbūt dabar yra atskirtas nuo Jo. Ženk pirmąjį žingsnį ir paliudyk Kristų, nes myli Dievą. Tikėjimu mes dalijamės ne iš gailestingumo žmonijai, bet visų pirma iš meilės Dievui.
Biblijoje parašyta: Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, jog kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, jei daro ką gera, gaus atlyginimą iš Viešpaties (Ef 6, 7-8).
Mes nenusipelnėme Dievo meilės. Mes verti prakeikimo, bet Jėzus vertas atlygio už savo kančią - kad nė vienas nepražūtų, bet visi susitaikytų su Tėvu. Kai mylėdami Dievą liudysime kitiems, pamatysime, kaip keičiasi ir mūsų pačių jausmai bei emocijos.
Kristaus meilė valdo mus
Turime daug galimybių liudyti Viešpatį savo pažįstamiems darbe, mokykloje ar kaimynams. Taip pat esame atsakingi už neišgelbėtus šeimos narius, tačiau turime siekti toliau nei šie natūralūs kontaktai. Yra milijonai tų, kurie niekuomet neišgirs Evangelijos, jei mes neišdrįsime liudyti nepažįstamiesiems.
Vieni įspūdingiausių ir labiausiai palaimintų patyrimų mano tarnavime buvo būtent tada, kai aš kalbėjausi su nepažįstamaisiais. Laikas mobilizuotis tarsi kariuomenėje ir skirti laiko planuotoms evangelizacijoms. Šis tarnavimo būdas nėra labai populiarus, nes turime nugalėti nesaugumą ir atmetimo baimę. Tačiau jei staiga prieš tave atsistotų Jėzus ir kviestų tave atsiskirti nuo draugų ir sekti Jį, kaip manai, kur Jis tave nuvestų? Jėzaus nežavi malonios vietelės ir įžymūs žmonės. Jį trauktų tamsios ir nuošalios vietos, kur žmonės slepiasi nuo minios žvilgsnių.
Mus saugo penki riboti mūsų pojūčiai. Mūsų regėjimas visada mato horizontą, klausa taip pat ribota. Mes negalime iki galo suvokti kitų skausmo, jei jų tragedija neliečia mūsų pasaulio. Tačiau Dievas visa tai mato. Jis, būdamas jautresnis ir gailestingesnis, nei bet kuris žemiškas tėvas, yra viso šios mirštančios planetos žiaurumo ir sielvarto liudytojas.
Jei sektume paskui Jėzų, esu įsitikinęs, jog aptiktume save einančius į ligoninių palatas, įžeisto vaiko kambarėlį ar paprasčiausiai prie to, kuris suglumęs nuo vidinės tuštumos. Jei žengsime šį žingsnį ir pradėsime liudyti nepažįstamiesiems, nustebsime pajutę savy Kristaus gailestį ir užuojautą jiems.
Apaštalas Paulius patyrė antgamtinę Dievo jėgą: Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu, kad ir jūsų tikėjimas remtųsi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga (1 Kor 2, 4-5).
Nors daugelį metų liudiju Kristų, prieš eidamas pasakoti apie Viešpatį kitiems, vis dar baiminuosi. Tačiau ši žmogiška silpnybė tik pasitarnauja, primindama man, kad sielas laimėti galima tik visiškai priklausant nuo Jėzaus, Gelbėtojo. „Visur, kur einame, kalbame apie Kristų visiems, kurie klausosi, įspėdami ir mokydami kiekvieną žmogų. Norime kiekvieną pristatyti Dievui tobulą dėl to, ką Kristus padarė kiekvienam iš jų. Dėl to aš ir darbuojuos, grumdamasis Jo suteikta jėga, kuri galingai veikia manyje" (žr. Kol 1, 28-29).
Mes turime paklusti
Jėzus sakė: Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų (Jn 14, 15). Mums aiškiai įsakyta dalintis Jėzaus Kristaus Evangelija su kiekvienu žmogumi žemėje (žr. Mt 28, 19-20). Tai nėra pasirinkimas ar ypatingas tarnavimas, skirtas keletui žmonių. Tai - natūralus kiekvieno tikinčiojo gyvenimas. Kaip santuokoje natūraliai gimsta vaikai, taip ir mes atgimėme tam, kad galėtų atgimti kiti.
Labai svarbu aiškiai žinoti Evangelijos žinią ir lavintis ją skelbiant, tačiau nesibaiminkite dėl to, jog jums trūksta pasiruošimo. Nors pasiruošimas naudingas, galime daug nuveikti ir be formalaus mokymo apie evangelizavimą. Štai keletas pasiūlymų:
- pokalbį pradėti bus lengviau, jei turėsite bukletų;
- galite išnuomoti krikščioniškų filmų ir rodyti juos netikintiems;
- kvieskite žmones į krikščioniškus koncertus ar susirinkimus;
- dovanokite knygas;
- įsijunkite į bažnyčios veiklą, padedant vargšams;
- liudykite Kristų šalia esantiems.
Visa tai paprasta, bet net naudojant šiuos nesudėtingus būdus, kiekviena diena gali tapti antgamtiniu nuotykiu. Dievas priims ir padaugins tuos mažus duonos kepalėlius ir žuvytes, kurias atiduodame Jam, kad pamaitintų dideles minias.
Milijonai žmonių turi vienintelę viltį - kad paklusnūs krikščionys peržengs kalbos, kultūros ar net psichologinius barjerus ir atneš jiems Gerąją Naujieną.
Mano žmona baigė mokyklą taip ir neišgirdusi detalaus paaiškinimo apie Dievo išgelbėjimo planą. Kai ji galiausiai išgirdo nuodugnų pasakojimą apie Jėzų ir Jo mirtį, ji mielai priėmė Jį kaip savo Gelbėtoją ir jau pirmaisiais metais įsijungė į misinę veiklą.
Šalia mūsų - žmonės, kuriems reikia to Dievo pažinimo, kurį turime mes. Ne mūsų reikalas iš anksto nuspręsti, kaip jie reaguos. Turime tik suteikti jiems galimybę priimti Jėzų, nes niekada nežinome, kaip Šventoji Dvasia priartina žmogų prie Jėzaus.
Ieškok Dievo įkvėptų susitikimų
Prisiminiau dar vieną atvejį, kai Dievo Dvasia aiškiai ragino mane liudyti. Ėjau tarptautiniame oro uoste San Chuane, Puerto Rike, ir Dievas paragino mane papasakoti apie Jėzų žmogui, kuris stovėjo vienas stebėjimo aikštelės pakraštyje. Laiptais pakilau į stebėjimo aikštelę ir vaikščiojau aplinkui tyliai melsdamasis, kol įsitikinau, kad tai Dievo numatytas susitikimas. Trumpai paliudijau apie save ir po kelių minučių mes jau drauge meldėmės. Tas žmogus buvo labai susijaudinęs, nes, ką tik išgyveno skyrybas. Jo vieniša širdis raudojo iš skausmo ir sumaišties, kai nepažįstamasis priėjo prie jo ir atnešė žinią iš paties dangaus: „Dievas myli tave ir mato tavo skausmą. Jis meiliu žvilgsniu stebėjo visą tavo gyvenimą ir nori tau atleisti, tave išgydyti ir tau apsireikšti."
Aš niekuomet nepamiršiu to vienišo vyro padėkos. Jis aiškiai suvokė, kad Dievas yra gyvas ir Jį galima pažinti. Labiausiai jį sujaudino mano pasakojimas apie tai, kad Dievas paragino mane prieiti būtent prie jo.
Žmonės be Kristaus yra tarsi tušti indai, patiriantys emocinę sumaištį ir dvasinį skurdą. Nebijokime jų. Nors išorė ir gali bauginti, tačiau visi žmonės kovoja su kaltės jausmu, skausmu ir trokšta tikros meilės. Žmonės gali atrodyti pasitikintys savimi ir prisidengti išdidumo kauke, tačiau žiūrėk giliau - kažkur giliai slepiasi vaikai, kuriems reikalingas Tėvas; nusidėjėliai, kuriems reikalingas pasigailėjimas. Pasakokite apie tai, kuo Jėzus tapo jums, ir kvieskite juos grįžti į Tėvo namus.
Iš žurnalo „The Morning Star Journal" (Vol. 8, Nr. 2) vertė Diana Vaškelienė