Jie skaitė Biblijoje, kad krikščionis turėtų turėti „neišsakomą ir šlovingą džiaugsmą" (1 Pt 1, 8), tačiau net neįsivaizduoja, kaip tai turėtų atrodyti. Jei jiems tektų rašyti traktatą apie krikščionišką gyvenimą, greičiausiai jie rašytų apie rūškaną ir nerimo kupiną, o ne džiaugsmingą gyvenimą.
Magiškos formulės nėra
Nepasiūlysiu jums jokios stebuklingos formulės, kaip praskaidrinti jūsų krikščionišką gyvenimą. Šventajame Rašte yra nurodyta daugybė dalykų, lemiančių jūsų dvasios būklę, bet vienas pagrindinių - asmeninis, artimas Dievo pažinimas. Dvasinė Dievo pažinimo nauda yra jaudinanti, tikrąja šio žodžio prasme. Mes aptarsime tai konkrečiau, bet pradžioje pažvelkime į tai bendrai, kad padidintume dvasinį apetitą ir Dievo troškimą. Štai keletas dalykų, kuriais galime mėgautis vis labiau pažindami Dievą.
Jėga
Raštas sako, kad žmonės, kurie pažįsta savo Dievą, bus stiprūs ir veiks (Dan 11, 32). Tai didis pažadas. Tačiau tam, kad jį suprastume, turėtume pasigilinti į žydų tautos istoriją. Žydų tauta buvo persekiojama įvairiais amžiais, tačiau bene nuožmiausiai jie buvo persekiojami Sirijos karaliaus Antiocho Epifano, valdžiusio 175-164 m. pr. Kr., valdymo metu. Šis karalius pasivadino Teos Epifanu (tai reiškia „apsireiškęs Dievas"), bet žydai pakeitė vieną raidę ir praminė jį Epimanu, o tai reiškia „pamišėlis". Jis iš tiesų buvo pamišęs! Jis nesveikai, tikrąja šio žodžio prasme, neapkentė žydų.
Danielius pranašavo apie jo valdymą savo knygos vienuoliktame skyriuje. Karalius elgėsi lygiai taip, kaip Danielius išpranašavo: jis uždraudė žydams aukoti ir suteršė Dievo šventyklą, aukodamas kiaulieną. Jis uždraudė švęsti šabą ir apipjaustyti berniukus, įsakė sunaikinti visas Rašto kopijas, statė aukurus stabams, liepė žydams aukoti nešvarias auka ir valgyti kiaulieną. Bet kuris nepaklusęs buvo baudžiamas mirties bausme. Tai buvo senovės holokaustas. Pranašaudamas apie tokius žiaurumus, Danielius klausė savęs, kaip žmonės sugebės tai išgyventi? Atsakymas netruko ateiti: žmonės, kurie pažįsta savo Dievą, bus stiprūs ir veiks (Dan 11, 32).
Taip iš tikrųjų ir buvo. Grupelė drąsių vyrų, vadinamų makabėjais, sukėlė maištą prieš Antiochijų. Tai, kad jie ignoravo draudimus, nebuvo kažkas nepaprasto, mat jie pažinojo savo Dievą, pasitikėjo Jo dieviška jėga ir galia, ėmėsi veiksmų ir pralaužė Antiochijaus gniaužtus. Ši istorija - tai sakmė apie stiprybę, apie žmonių, pažinusių savo Dievą, jėgą. Žmonės, kurie iš tiesų pažįsta Dievą, ir šiandien turi tiek pat drąsos ir stiprybės. Jie kovoja už teisybę, priešinasi blogiui, kenčia persekiojimus, ištveria kančias ir Dievo šlovei atlieka nuostabių dalykų. Be Dievo pažinimo neįmanoma patirti dvasinės jėgos.
Danielius pažinojo Dievą. Kai medų-persų imperijos princai įtikino karalių Darijų išleisti dekretą, draudžiantį kreiptis su prašymais į bet kokius dievus ar žmones, išskyrus karalių, ir jei kas šio įsakymo nesilaikys, bus įmestas į liūtų duobę, Danielius nuėjo melstis Dievui (Dan 6, 4-15). Jo nesustabdė net mirties grėsmė. Jis pažinojo savo Dievą, o žmonės, kurie pažįsta Dievą, turi drąsos ir stiprybės vykdyti Jo valią, net jei visas pasaulis būtų prieš juos ir jei visi aplink pasiduotų nuodėmei. Mes taip pat galime įgyti dvasinės stiprybės vykdyti Dievo valią ir keisti bedievišką pasaulį, kuriame gyvename. Jei vis labiau pažįstame Dievą ir mūsų draugystė su Juo tampa vis artimesnė, Jo jėga tampa mums prieinama.
Ramybė
Štai ką apie Dievą pažįstančius žmones sako Petras: Malonė ir ramybė tepadaugėja jums Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu (2 Pt 1, 2). Šis teiginys atskleidžia, kad malonė ir ramybė tikinčiojo gyvenime gali augti vis labiau ir nuosekliai pažįstant Dievą. Malonė yra Dievo palankumas, Jo maloningas rūpestis, ištikimas buvimas šalia ir pagalba. Mes patiriame Dievo pagalbą tiek, kiek Jį pažįstame. Jei mes Jo nepažįstame, nežinome, kokią pagalbą Jis gali mums pasiūlyti ir ar apskritai Jis gali mums padėti. Mes turime Jį pažinti, kad galėtume priimti pagalbą, kurią Jis mums siūlo.
Norėčiau atkreipti dėmesį į ramybę - vidinę ramybę, tylų pasitikėjimą, stabilumą ir kontrolę sunkumų metu. Ji mumyse auga su žinojimu, kad Dievas kontroliuoja mūsų aplinkybes. Šiame įtampos kupiname pasaulyje ramybė mums nepaprastai reikalinga. Kai širdyje esame ramūs, suvokiame, kad nėra priežasties nerimauti dėl kiekvienos naujos problemos, - visagalis Dievas, kuris mus myli ir rūpinasi mumis kasdieną, viską pakeis mūsų labui. Kuo geriau Jį pažįstame, tuo daugiau galime ilsėtis, pasikliaudami Jo išmintingais planais mūsų ateičiai.
Danieliaus knygoje yra puikus pavyzdys apie ramybę, kylančią iš Dievo pažinimo. Karalius Nebukadnecaras pastatė devynių pėdų (maždaug 3 m aukščio) savo paties statulą ir liepė visiems gyventojams prieš ją lenktis. Atsisakymas tai daryti reiškė mirtį liepsnojančioje krosnyje. Tačiau Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas buvo žmonės, kurie pažinojo Dievą. Jie negalėjo lenktis auksiniam stabui. Kai paaiškėjo, jog jie neketina lenktis statulai, jie buvo nuvesti pas karalių, ir karalius suteikė jiems paskutinę progą, išdidžiai tardamas: Jei nepagarbinsite, tuojau būsite įmesti į liepsnojančią krosnį. Ir koks Dievas išgelbės jus iš mano rankos? (Dan 3, 15).
Šių vyrų atsakas karaliui yra klasikinė tikėjimo išraiška Biblijoje. Jie atsakė: Mums nėra reikalo atsakyti į klausimą. Jų žodžiai nereiškė nepagarbos. Taip jie greičiau pripažino, kad kaltinimas yra teisingas ir jie neturi kuo apsiginti. Jie darė tai, ką turėjo daryti, ir tęsė: Jeigu taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos! O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime! (Dan 3, 16-18).
Jie pažinojo visagalį Dievą, kuris gali juos išgelbėti. Tas, kuris sukūrė ugnį, gali nuo ugnies apsaugoti ir jų kūnus. Jie tikėjo, kad Dievas taip ir padarys. Tačiau, net jei jie būtų netinkamai supratę Dievo valią, ir Dievas būtų jų neišgelbėjęs, jie verčiau būtų mirę, nei lenkęsi karaliaus atvaizdui. Net mirties akivaizdoje jie buvo tobulai ramūs, nes pažinojo Dievą.
Ar nenorėtumėte turėti tokios ramybės? Ar nenorėtumėte, patirdami išbandymus, problemas, pavojų ar grėsmę, ramiai stovėti ir sakyti: „Nesvarbu, kas man nutiks, aš žinau, kad Dievas viską sutvar-kys mano naudai. Aš tik noriu vykdyti Jo valią ir Jį šlovinti." Tokia ramybė priklauso nuo asmeninio Dievo pažinimo. Kai geriau Jį pažinsime, jausime Jo jėgą ir nemirtingą meilę, mes išmoksime ilsėtis Jame, kaip vaikai ilsisi ant tėvo rankų už lango siaučiant audrai.
Išmintis
Paulius buvo žmogus, kuris mėgavosi Dievo pažinimo vaisiais ir norėjo, kad naujai įtikėję žmonės taip pat džiaugtųsi tais pačiais palaiminimais. Jis dažnai dėl to melsdavosi. Skaitydami jo maldas mes galime suprasti, ką duoda Dievo pažinimas. Štai Laiške efeziečiams jis meldė: kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią Jo pažinimui (Ef 1, 17). Čia Paulius kalba apie požiūrį, tikrą dvasinį supratimą, kurį galėjo suteikti tik Šventoji Dvasia - gebėjimą suprasti Dievo tiesą ir ją įsisavinti. Jis norėjo, kad žmonės suvoktų dvasinę realybę ir gebėtų ją pritaikyti gyvenime.
Kai kuriems iš mūsų trūksta dvasinio supratimo. Mes skaitome Dievo žodį, nesuprasdami, apie ką jis kalba, ir nesuvokiame tikrosios jo reikšmės mums. Mes norėtume turėti tai, ko meldė Paulius - išminties ir apreiškimo dvasią, gebėjimą atskirti dievišką tiesą, bet niekada to nesiekiame. Kur visa tai rasti? Kaip tai įgyti? Ar tam reikia baigti teologijos studijas? Paulius mums atskleidžia, kad visa tai galima įgyti pažįstant Dievą. Žmonės, kurie asmeniškai ir artimai pažįsta Dievą, turi dvasinį supratimą, pranokstantį jų mokslinį išsilavinimą. Laikas, praleistas su Juo, padėjo jiems geriau suvokti gyvenimo prasmę nei bet kuris universitetas.
Tokie žmonės buvo Petras ir Jonas. Jie skelbė Kristų šventyklos kieme, o žydų religiniai lyderiai širdo. Jie suėmė du mokinius ir tardė juos, reikalaudami prisipažinti, kokia jėga jie daro stebuklus. Tada Petras, kupinas Šventosios Dvasios, liudijo, parodydamas, kad ne tik žinojo apie paskutiniuosius įvykius Jeruzalėje, bet ir išmanė Senąjį Testamentą (Apd 4, 8-12). Tai buvo stebėtinai iškalbingas tikėjimo įrodymas, nuskambėjęs iš neišsilavinusio žvejo lūpų.
Kur jis sėmėsi tokios išminties? Atsakymą atskleidžia žodžiai: jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi (Apd 4, 13). Jie asmeniškai ir artimai pažino gyvąjį Dievą, pažindami Jo Sūnų Jėzų Kristų. Trejus su puse metų jie vaikščiojo su Juo, su Juo kalbėjosi, ir taip pradėjo suprasti dvasines tiesas, kurių tie religingi mokslinčiai negalėjo suderinti su savo teologiniu mokymu ir šventeivišku religingumu. Žmonės, kurie pažįsta Dievą, turi išmintį.
Ar ne to iš tiesų trokštame ir mes? Ne tam, kad nustebintume savo draugus Šventojo Rašto žiniomis ar teologinių tiesų išmanymu, bet kad suprastume, kas yra gyvenimas, ir paveiktume kitų žmonių gyvenimą Dievo šlovei, kai jie iš tiesų pamatys mumyse gyvenantį Kristų. Taip bus, kai mes artimai pažinsime Dievą.
Augimas
Pauliaus malda už kolosiečius atskleidžia dar vieną Dievo pažinimo privalumą: Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu (Kol 1, 9-10).
Dėl šių eilučių vertimo vyksta daug diskusijų. Dauguma vertėjų traktuoja tai kaip maldą, kad kolosiečiai augtų Dievo pažinimu, tačiau kiti komentatoriai aiškina, kad Dievo pažinimas yra kaip priemonė, būdas nešti vaisius ir daryti geru darbus. Jie šias eilutes verstų maždaug taip: „nešdami vaisius ir augdami gerais darbais per Dievo pažinimą."
Kai kurie klausia: „Kodėl negaliu daryti to, kas gera? Kodėl neturiu nei meilės, nei džiaugsmo, nei ramybės, kurios trokštu?" Tam yra priežastis. Mūsų vaisiai ir augimas priklauso nuo Dievo pažinimo. Tas pats principas galioja ir žmogiškame lygmenyje: kuo geriau aš pažįstu savo draugus, tuo daugiau noriu su jais būti ir daryti jiems gera, tiesa? Taip veikia ir santykiuose su Dievu: kuo labiau pažįstame Jo meilę, tuo labiau Jį mylime (1 Jn 4, 19), kuo labiau Jį mylime, tuo labiau norime Jam patikti (1 Jn 5, 3; Jn 14, 15).
Galime pasitelkti vieną analogiją, kuri padės mums suprasti šią tiesą. Psichologai sako, kad mes supanašėjame su tais žmonėmis, su kuriais praleidžiame daug laiko ir artimai bendraujame. Kai mes leidžiame laiką su Dievu ir vis labiau Jį pažįstame, mumyse ryškėja Kristaus bruožai, kuriuos Naujasis Testamentas ir vadina vaisiais. Kitaip tariant, vis geriau pažindami Dievą, mes nešime vaisių ir darysime vis daugiau gerų darbų. Pamėginkite geriau Jį pažinti - jums tai patiks.
Psalmių autoriui Asafui tai patiko. Jo dvasios būklė buvo prasta. Jis pripažįsta, kad vos nepaslydo (Ps 73, 2). Jis vos nepasidavė, vos nepralaimėjo dvasinės kovos ir pyko ant Dievo, kad nedorėliai gyvena geriau už jį. Jis tikrai neaugo dvasiškai, kol, kaip jis pats sako, įėjo į Dievo šventyklą ir pamatė jų galą (Ps 73, 17). Senojo Testamento laikais būtent šventykloje buvo galima patirti bendrystę su Dievu. Asafas pažino Dievą - Jo meilę, rūpestį, visagalybę - ir tarė: Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką. Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę. Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius (Ps 73, 23-26).
Dievo pažinimas pakeitė jo gyvenimą ir suteikė džiaugsmą, kuris augo bendraujant su Viešpačiu. Jis sakė: Man gera artėti prie Dievo (Ps 73, 28). Kuo labiau jis artėjo prie Dievo, tuo labiau augo ir mėgavosi dvasiniais išgyvenimais. Tu taip pat gali tai patirti. Vis labiau pažindami Jį mes augsime ir nešime vaisius.
Laisvė
Noriu pabrėžti dar vieną palaiminimą, kurį atneša Dievo pažinimas. Jis aprašytas Pauliaus laiške galatams. Galatai turėjo problemų dėl Įstatymo laikymosi. Krikščionių gyvenimas buvo nuobodus: „Aš turiu padaryti tą, turiu padaryti aną, bet negaliu eiti ten ir negaliu sakyti to." Jie gyveno nuolat bijodami, kad padarė nepakankamai, kad įtiktų Dievui, ir dėl to nuolatos jautė kaltę. Atsikratyti tos kaltės jie galėjo tik stengdamiesi dar labiau. Jie turbūt sau sakydavo: „Turiu sukąsti dantis ir atiduoti viską, ką turiu, nors to daryti aš visai nenoriu. Noriu, kad Dievas nuo manęs atstotų." Gali būti, kad su baimės ir kaltės jausmu turėjo kilti ir pasipiktinimas Dievu dėl spaudimo, kurį jie jautė. Tokį krikščionišką gyvenimą galima apibūdinti vienu žodžiu - vergovė!
Dievas niekada nenorėjo, kad mes taip gyventume. Tikras, asmeninis ir artimas Jo pažinimas išlaisvina mus iš vergijos. Paulius galatams rašė: Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti, - kaipgi galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti? (Gal 4, 9). Jie pažino Dievą ir jų pažinimas išlaisvino juos iš vergijos. Tačiau, kad ir kaip būtų liūdna, jie savo noru patys grįžo į vergiją, iš kurios jau buvo išlaisvinti. Kodėl?
Bandymas įtikti Dievui, nesiekiant vis labiau Jo pažin-ti, mus kaskart grąžins į vergiją. Mums atrodo, kad mes turime vaidinti, kad būtume priimti, todėl iš visų jėgų stengiamės, nors ir nesame tikri, kad mums pasiseks, esame nusivylę dėl, mūsų nuomone, Jo daromo spaudimo ir bijome liautis taip elgtis. Toks gyvenimas yra tikra kančia.
Kai mes suvokiame Jo meilę, malonę ir atleidimą, kai suvokiame, kad Jis besąlygiškai priima mus Kristuje, mes imame paklusti ne iš prievartos. Tuomet mes paklūstame natūraliai, laisvai ir net džiaugsmingai. Ir paklūstame Jam ne todėl, kad manome, jog tai būtina, kad Jis mus priimtų, bet todėl, kad mes to norime. Mes tai laikome privilegija. Mes mylime Tą, kuris jau priėmė mus, nepaisydamas, kokie mes esame, ir mes džiaugiamės Jam tarnaudami. Paulius meldžia už galatus ir už mus: Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! (Gal 5, 1). Vienintelis būdas tai padaryti - pažinti Jį.
Palaiminimų, kuriuos atneša Dievo pažinimas, neįmanoma suskaičiuoti: Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe (2 Pt 1, 3). Viską, ko mums reikia, kad užsitikrintume amžinybę Dievo akivaizdoje, atrasime pažindami Jį. Pažindami Jį rasime viską, ko reikia, kad čia ir dabar gyventume dievotai. Viską! Pažinti Dievą - svarbiausias kiekvieno krikščionio uždavinys. Tad nedelskime ir siekime vis labiau Jį pažinti. Pradėkime kiekvieną dieną vis dažniau pagalvoti apie Dievą. Kiekvienoje situacijoje paklauskime savęs: „Kaip viskas pasikeistų, jei žinočiau, kaip Dievas žiūri į šią situaciją? Kaip aš elgčiausi šioje situacijoje, jei tikrai pažinčiau Dievą?"
Iš www.bible.org
vertė Raimonda Jašinauskienė