Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus.
Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje" (Mt 5, 1-16).
Studijuodamas Jėzaus žodžius apie palaiminimus, užrašytus Evangelijos pagal Matą penktame skyriuje, supratau, kad Jėzus kalbėjo apie tuos pačius dalykus, kuriuos V. Raymondas Edmanas, knygos „Jie atskleidė paslaptį" autorius, aptiko brandžių krikščionių, atradusių principus, kaip artimai bendrauti su savo Gelbėtoju, gyvenime. Iš tikrųjų tai neturėtų mūsų stebinti. Kristus yra dieviško gyvenimo autorius. Toks gyvenimas yra normalus kiekvienam krikščioniui.
Kad galėtume gyventi taip, kaip numatė Dievas, turime aiškiai suprasti savo dvasios poreikį.
Dvasios poreikio suvokimas
Ar Šventoji Dvasia įtikino tave, jog esi vargšas dvasia? Jėzus sakė: Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė (Mt 5, 3). Jėzus čia kalba apie vargšus, kurie numirtų, jeigu tuojau pat negautų maisto. Tai elgetos, prašantys išmaldos, kurių gyvenimas priklauso nuo to, kiek jie gaus išmaldos.
Žinoma, Jėzus kalbėjo ne apie fizines reikmes, bet apie dvasinį skurdą. Nesuvokdami dvasinio skurdo, mes netgi negalime tapti krikščionimis. Kiekvienas individas turi suvokti, kad yra nuodėmingas ir be Kristaus yra pražuvęs, nes nepažįsta Kelio, Tiesos ir Gyvenimo. Todėl turime gręžtis nuo savo nuodėmių bei netikėjimo į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų.
Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę (Jn 1, 12-13). Štai taip prasideda mūsų naujas gyvenimas Kristuje, tačiau čia jis nesibaigia. Tai tik pradžia. Jėzus atėjo, kad duotų mums daugiau nei tik draudimo polisą. Jis atėjo suteikti mums visavertį gyvenimą, kokį ir yra numatęs Dievas.
Ar tu ištroškęs? Suprasti savo dvasinį skurdą svarbu ne tik nepažįstantiems Kristaus, bet ir tikintiesiems. Kai suvokiame savo dvasines reikmes ir dėl to gręžiamės į Kristų, mes augame dvasia. Paskaitykime kelias Evangelijos pagal Joną trečio skyriaus eilutes: Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės." Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas (Jn 7, 37-39).
63 psalmės pirmosios eilutės mums aiškiai primena šią tiesą: Dieve, Tu esi mano Dievas! Nuo ankstaus ryto Tavęs ieškau, Tavęs trokšta mano siela, kūnas ilgisi Tavęs kaip sausa ir nualinta žemė be vandens. Šventykloje ieškojau Tavęs, pamačiau Tavo galybę ir šlovę (Ps 63, 1-2).
Ar jaučiate vidinį alkį, ar trokštate būti panašus į Kristų? Ar trokštate artimesnio bendravimo su Kristumi? Alkis ir troškulys gali suteikti tikrą laimę.
Ar liūdi, suvokęs savo dvasios skurdą? Palaiminti, kurie liūdi (angl. k. - gedi), nes jie bus paguosti (Mt 5, 4). Čia pavartotas stiprus žodis „gedi", lyg kas gedėtų mirusiojo. Dvasinio skurdo suvokimas tampa toks aiškus ir stiprus, kad žmogus pradeda gedėti dėl tokios savo padėties. Tai skausmas, kančia, supratus, jog esi ne toks geras, kaip apie save galvojai.
V. Raymondas Edmanas primena, kad nukryžiavimas yra pats skausmingiausias procesas, ir siela, trokštanti gyvenimo Kristuje pilnatvės, turi suprasti, kad pilnatvę galime patirti tik mirdami sau. Nėra kito kelio, kaip tik per kryžių. Ar aš liūdžiu ir gedžiu dėl savo padėties? Ar matau save kaip mirusį žmogų? Ar gedžiu dėl dvasinio skurdo taip, kaip gedima mirusiojo? Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais (Gal 5, 24). Prieš tai Paulius teigė: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20).
Mums reikia ne tik suprasti savo dvasios poreikį, liūdėti, suvokus savąjį skurdą, bet ir atsiduoti Jėzui Kristui.
Atsidavimas Gelbėtojui
Savimeilės pilna visuomenė ypač pabrėžia savąjį „aš", „man" ir „mano". Privalome atsisakyti savanaudiškumo. Mūsų kūniška ir nuodėminga prigimtis labiau nori garbinti save nei Viešpatį Jėzų Kristų. Laiške romiečiams rašoma: Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo gink-lų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam - kaip teisumo ginklus (Rom 6, 13).
Kai pavedžiau savo gyvenimą Kristui, pirmiausia įsiminiau šias Laiško romiečiams 12 skyriaus eilutes: Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūną kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir nesitaikstykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 1-2).
Tokie dvasiniai pokyčiai vyksta, jei nuolat alkstame ir trokštame Dievo. Ar aš alkstu ir trokštu Dievo teisumo? Jėzus sakė: Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti (Mt 5, 6). Tai toks stiprus alkis ir troškulys, kad norisi būtinai būti pasotintam. Tau reikia nors lašo vandens, nors kąsnelio duonos. Ar taip trokšti ir alksti Dievo teisumo?
Evangelijos pagal Matą šeštame skyriuje užrašyti Jėzaus žodžiai: Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 33). Ar Kristus ir Jo teisumas yra svarbiausi dalykai tavo gyvenime? Ar esi pasiryžęs mokėti kainą, kad turėtum artimą bendravimą su Dievu?
Atsiduoti Jėzui Kristui turėtume iš visos širdies ir be rezervų. Paklausk savęs, ar rimtai žiūri į Dievą ir krikščionišką gyvenimą? Normalus krikščioniškas gyvenimas - tai erdvė, kurioje tikėjimo įgalinta Šventoji Dvasia atveria mumyse Kristų.
Į kokį dvasios poreikį Šventoji Dvasia kreipia mano dėmesį? Ar noriu kentėti ir liūdėti, matydamas savo poreikį? Ar atsidaviau Jėzui Kristui, suvokdamas, kad Jis - vienintelė viltis gyventi dvasia? Ar noriu vėl ir vėl patirti Šventosios Dvasios artumą?
Kasdienis palaiminimas
Mūsų bendrystė su Dievo Dvasia grįsta ne darbais, bet tikėjimu. Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią Įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo? (Gal 3, 2). Skaitydami Pauliaus laišką galatams, galime išmokti pamoką, kad Dvasia nereaguoja į žmonių sugalvotus metodus, programas ar kitas viliones. Šventoji Dvasia yra Asmuo, ir elgtis su Ja reikia kaip su Asmeniu.
Bendrystė su Dievo Dvasia nėra „antros rūšies" palaiminimas. Tai - kasdienis palaiminimas. Tai mūsų atsakas į Šventosios Dvasios sukeltą Kristaus alkį. Ar Šventoji Dvasia apreiškė tavyje Kristų? Ar Ji apreiškė Kristų tavo sielos gelmėse?
Apaštalas Paulius meldė už Efezo bažnyčią: Kad Dievas iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, gylis ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės. O tada šlovindamas Viešpatį Paulius prabyla: O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame, Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen (Ef 3, 16-21).
Paulius negalėjo greitai rasti žodžių išsakyti tai, kas buvo jo mintyse: O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau... Dievo palaiminimai pranoksta bet kokius skaičius, aukščio ar gylio vienetus. Kokia nuostabi Dievo malonė, ir ji niekada nesibaigs!
Kitas žmogus rašo: „Apie Šventąją Dievo Dvasią negalima galvoti kaip apie burtininkę, kuri savo jėga suteiks mums turtų ir šlovės. Tai iliustruojantį pavyzdį matome ir Jėzaus gyvenime: Šventosios Dvasios Jis buvo nuvestas į dykumą, kur patyrė didelių išbandymų. Jėzus buvo gundomas panaudoti Dvasios jėgą ir akmenis paversti duona, kuria galėtų numalšinti baisų alkį. Kodėl Dievo Sūnus atsisakė taip pasielgti? Jis žinojo, kad jėga, kuri buvo Jame, duota tam, kad vykdytų Tėvo, o ne savo paties valią. Tai buvo galybė, suteikta Dievo Sūnui, kad Jis vykdytų Dievo Jam patikėtą misiją, net jei reiktų kęsti alkį, o ne tam, kad kam nors, o ypač velniui, padarytų įspūdį."
Apaštalų darbuose rašoma apie burtininką Simoną, kuris norėjo būti visų dėmesio centre (Apd 8, 9-23). Žinoma, jis būtų pasielgęs priešingai nei Kristus. Jis būtų tapęs vakaro žvaigžde. Tačiau Šventoji Dvasia - tai Dievo artumas ir Dievo darbas Jėzaus pasekėjų gyvenime, ir Jos tikslas ne padaryti juos turtingus, kad jiems nieko netrūktų, bet paruošti juos vykdyti Dievo planą šiame pasaulyje. Tai yra pagalbos, patarnavimo, išgydymo, davimo, dalijimosi bei meilės misija - misija aptvarstyti sužeistuosius, būti sąžiningiems, kovoti dėl teisingumo, skelbti Gerąją naujieną, kad Dievas yra Karalius, visur nešti Evangeliją, pamokslauti, kad Dievas nori išgelbėti pasaulį ir per savo Sūnaus Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą nori pakeisti visų žmonių gyvenimus.
Jėzus pasakė: Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę (Mt 5, 5). Romumas, apie kurį kalba Jėzus, yra stiprybė. Tai laukinio eržilo, pažaboto apynasriu, stiprumas. Tai - nuolankumas, tai - suvaržyta jėga. Asmuo, kurį Dievas kontroliuoja, pasižymi būtent tokiomis savybėmis.
Dvasios kontroliuojamas gyvenimas palaužia seną ir nuodėmingą gyvenimo būdą. Naujas gyvenimas reikalauja tikėjimo ir atsidavimo Kristui. Tai kvietimas nuolat pasitikėti Šventąja Dvasia. Tik, deja, nukryžiuoti savo kūno mes patys negalime - mums reikalinga pagalba. Tačiau Padėjėjas, visuomet pasiruošęs suteikti stiprybės, yra šalia.
Gyvenimas tikėjimu
V. Raymondas Edmanas rašo: „Kaip išgelbėjimas ateina per tikėjimą, taip ir gyvenimas pasikeičia tikėjimu. Kaip tikėjimu mes priimame Viešpatį Jėzų, kaip savo Gelbėtoją, taip tikėjimu esame pripildomi Šventosios Dvasios. Kaip patikėjome, kad Viešpats nešė mūsų nuodėmes, taip turime tikėti, kad Šventoji Dvasia neša mūsų naštas. Kaip tikime, jog Gelbėtojas kentėjo dėl mūsų senų nuodėmių, taip turime priimti Šventosios Dvasios jėgą dėl dabar padarytų nuodėmių. Gelbėtojas išpirko mus, o Šventoji Dvasia mus užtaria. Per išgelbėjimą įgyjame naują gyvenimą, o Šventoji Dvasia jį praturtina. Kiekvienu atveju esame tinkami dėl tikėjimo ir tik dėl tikėjimo, o ne dėl mūsų nuopelnų."
Apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: Jei jūs gyvenate pagal kūną - mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus - gyvensite (Rom 8, 13). Paulius primena, kad tai - nuolatinis pasitikėjimas Šventąja Dvasia, kuri gyvena mūsų kūne, nes mes esame Jos šventykla. Be to, Laiško galatams 5 skyriaus 16-25 eilutėse Paulius mums sako, kad esame pašaukti gyventi Dvasia. Jeigu turime nuolatos gyventi Dvasia, tai turime būti ir vedami Dvasios. Ji veda, o mes koja kojon einame drauge su Ja. Tai reiškia gyventi Dvasia. Štai kaip Dievas rūpinasi mūsų gyvenimu. Tai reiškia būti pilniems Dvasios (Ef 5, 18). Kai žmogus prisigėręs vyno, jį valdo alkoholis. Kai esame pilni Dvasios, mus valdo Ji. Tai kasdienis, nuolatinis bendravimas su Ja. Kai Dvasia viską valdo, Ji veda į dvasinį garbinimą (Ef 5, 19-21), dvasinę tvarką namuose (Ef 5, 22-6, 9), Ji ragina kovoti ar liudyti (Ef 6, 10-20).
Štai ką vienas žmogus pasakė apie mūsų kasdienių poreikių paskirstymą: „Viešpats Jėzus apreiškė save kaip gyvą ir visa pranokstantį artumą. Pirmą kartą aš supratau, kad Kristus neišgelbėjo mūsų nuo būsimų pavojų ir nepaliko mūsų vienų kovoti gyvenimo kovos. Tas, kuris mus išteisino, laukė, kada galės pašventinti, įeiti į mūsų dvasią ir visą mūsų skurdą, bejėgiškumą bei tuštumą paversti savo jėga, šventumu, džiaugsmu, meile ir tikėjimu. Ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Pasilikdamas prie šlovingojo Šeimininko kojų, Paulius skelbė didį Viešpaties pažadą: Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų (2 Kor 6, 16)."
Abipusė ištikimybė
Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, - taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 4-5). Viešpatie Jėzau, ar susitiksiu su Tavimi šiandien? Aplankyk mane savo artumu.
Be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Daugumai krikščionių tai pati sunkiausia pamoka, tačiau tai - vienintelis būdas gyventi krikščionišką gyvenimą.
Pasilikti Kristuje reiškia paklusti Jo valiai. Kas laikosi Jo įsakymų, pasilieka Jame ir Jis tame. O kad Jis mumyse pasilieka, žinome iš Dvasios, kurią Jis mums davė (1 Jn 3, 24). Jeigu Jį myliu, laikysiuosi Jo įsakymų. Tai vyksta širdyje. Jėzus sakė: Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą (Mt 5, 8). Jeigu širdis yra tyra, mes pasiliekame Jame ir patiriame Jo artumą.
Būti Jame - tai nėra kova, bet poilsis Ištikimajame ir visiškas paklusnumas Jam. Nuolankumas visada laimi. Argi Jis nepažadėjo būti su mumis, niekada mūsų nepalikti ir neapleisti? Jis ir laikysis duoto žodžio!
Įsižiūrėkime į Jėzų. Laiško Hebrajams 12 skyriaus 1-3 eilutės išplėstiniame Biblijos vertime skamba taip: Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų [žmonių, kurie liudija Tiesą] apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai [sumaniai ir gudriai] apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami [nusisukdami nuo to, kas gali mums sutrukdyti] į mūsų tikėjimo [įkvėpimo, kuris ateina iš įsitikinimo] pradininką ir atbaigėją [Tą, kuris subrandina ir ištobulina]. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo [gauti apdovanojimą], nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis!
Visavertis gyvenimas
Kokie mes esame greiti viską pradėti ne nuo to galo... Be Jo teisumo neįmanoma būti laimingiems, džiaugtis ir mėgautis pilnatve. Laimė tėra šalutinis veiksnys. Džiaugsmas - tai Kristaus gyvenimo mumyse rezultatas. Dvasinis klestėjimas - tai taip pat Kristaus gyvenimo mumyse rezultatas. Laiške filipiečiams skaitome: Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina. Tai Kristus tavyje yra šlovės viltis. Aš džiaugiuosi, nes Kristus gyvena manyje!
Tą naują gyvenimą Jėzus prilygino tekančiai upei. Evangelijoje pagal Joną rašoma: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės." Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas (Jn 7, 37-39).
Tai yra pilnatvė. Jėzus sakė: Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Paslaptis slypi čia: Jo avys klauso Jo balso ir Jam paklūsta. Išsivaręs savąsias avis, Jis eina priešakyje, o avys paskui Jį seka, nes pažįsta Jo balsą (Jn 10, 4). Kas žino, kur Jis nuves ir ką Jis pasakys? Ausis linkusi klausyti Mylimojo balso, o širdį traukia tai, ką Mylimasis darys, - tai gali būti tavo ir mano gyvenimas!
Kai leidžiame Jam mūsų netobulumą pakeisti į Jo visavertiškumą, mūsų gyvenimas keičiasi. Jis sakė: Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dievo karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus (Mt 5, 9-12). Tai vienintelis būdas, kaip galime būti druska ir šviesa dvasiškai sugedusiame ir tamsiame pasaulyje.
http://www.abideinchrist.com
vertė Jurgita ir Dainius Tirūnai
Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2002 m. gegužės 18 d., nr. 10(131)