Jokūbo charakteris tikrai nebuvo nepriekaištingas, bet nebuvo ir visiškai nepakenčiamas.
Jis turėjo tvirtą charakterį ir ne visada žvelgė į gyvenimą vaikišku žvilgsniu, kaip Izaokas, ar su ypatinga ramybe, kaip Abraomas. Tačiau mūsų Dievas yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.
Maldą, užrašytą Pradžios knygos 32 skyriuje, Jokūbas pradeda taip: Mano tėvo Abraomo ir mano tėvo Izaoko Dieve. Į ką dar būtų geriau kreiptis, jei ne į ištikimą Dievą, kuris ištikimas su mūsų protėviais sudarytai sandorai? Vėliau jis meldžiasi, remdamasis pažadu - šis pažadas buvo įsakymas, kuriam jis pakluso: Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir Aš tau gera darysiu. Mes galime melstis ne tik remdamiesi visuotine sandora, sudaryta su visais tikinčiaisiais Kristuje, bet ir remdamiesi pažadais, kuriuos Dievo Dvasia įdėjo į mūsų širdis.
Jokūbas pripažįsta savo nevertumą: Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės, ir išsako didžiulį pavojų: Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos. Pasitikėdamas Dievo meile, jis meldė Dievą ir dėl mažų vaikų bei juos persekiojančių pavojų: kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais. Ir baigia jis savo maldą žodžiais, kurie visada yra veiksmingi: Tu juk sakei. Jis ragino Dievą vykdyti savo pažadą ir meldė: „Padaryk, kaip sakei." Išmintinga yra priminti pažadą tam, kuris jį davė, ir paprašyti, kad jis jį įvykdytų. Galime apeliuoti į Dievo ištikimybę ir melsti: „Prisimink žodį savo tarnui, kuriuo suteikei man viltį."
Pirmasis Jokūbo maldos sakinys atskleidžia jo nuolankumą - visų pirma Jokūbas kreipiasi į Viešpatį ne kaip į savo Dievą, bet kaip į Abraomo ir Izaoko Dievą. Malda niekada negali būti įžūli. Manau, kad net tada, kai nusivylęs Jokūbas nutvėrė angelą ir ištarė: Nepaleisiu tavęs, kol manęs nepalaiminsi, tai buvo šventa drąsa, o ne įžūlumas. Tai buvo ypatinga drąsa ir nepaprastas ryžtas, kuriam Dievas pritarė, nes, kitu atveju, Jis nebūtų jo palaiminęs.
Tinkama širdies pozicija
Malda - tinkamiausia veikla nusidėjėliui. Manau, kad Jokūbas nusivilko teisuoliškumo drabužius, kuriuos dėvėjo ginčydamasis su Labanu, ir stojo prieš Jo Didenybę. Pastebėkite: jis kalba ne kaip su žmogumi, bet kaip su Dievu, ir sušunka: Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės.
Kalbėdamas su Labanu, kuris pavertė jį vergu ir vijosi jį rūstybės apimtas, nes Jokūbas pabėgo su žmonomis ir vaikais, kad galėtų grįžti į gimtąją šalį, Jokūbas nesakė: „Aš nevertas to, ką turiu." Čia jis išsako daug teisingų dalykų, gindamas ir teisindamas save. Labano turtai labai išaugo, nes Jokūbas nuolat tuo rūpinosi. Jis stropiai prižiūrėjo Labano gyvulius ir sakė: Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį - šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių. Jis niekada neėmė nė avinėlio, jog pamaitintų savo šeimą, daug metų dirbo be jokio atlygio, tik už Labano dukras, kurios tapo jo žmonomis, todėl, kalbėdamas su Labanu, jis tęsė: Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojo Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis (Pr 31, 42).
Tas pats vyras, taip kalbėjęs su Labanu, dabar, kalbėdamas su Dievu, sako: Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui. Nuolankus žmogus tinkamai vertina save.
Jei prieš eidami melstis pasakėte griežtų žodžių arba jei kiti jus pagyrė, viską pamirškite. Nes negalėsite melstis, jei tai darys jums įtaką. Jei pernelyg gerai apie save manysime („Dieve, dėkoju Tau, kad nesu toks kaip kiti"), malda nebus tikra malda. Mintys apie savo tobulumą skatins jus žvelgti į savo artimą iš aukšto, o tai „nužudys" maldą.
Dievui nepatinka išdidūs maldininkai. Nusiauk nuo kojų apavą, nes žemė, ant kurios stovi, yra šventa žemė (Iš 3, 5; Apd 7, 33). Nusiauk apavą, kurį dėvėjai kovodamas su liūtu ir drakonu, apavą, kurį dėvėjai keliaudamas per didžiulę ir baisią laukymę. Dievo akivaizdoje nusiauk batus, net jei esi priverstas juos dėvėti kovodamas su storžieviais. Pamatę Jėzų, mes sakome: „Aš nevertas Jam atrišti net sandalų dirželio..." Kaip ir Abraomas, mes pripažįstame, kad esame dulkės, mažiausi iš visų šventųjų, bet esame pagerbti, nes mums leista darbuotis Šeimininko namuose.
Po ginčo su Labanu Jokūbui buvo svarbu susigrąžinti tinkamą požiūrį. Keldamas akis į dangų, jis kalbėjo labai paprastai ir nesitikėjo jokių apdovanojimų.
Broliai, nekalbėkite su Dievu taip, tarsi būtumėte ko nors nusipelnę, - jei mes turėtume kokių nuopelnų, mums nereikėtų melstis. Nes jei žmogus prašo to, ko nusipelnė, tai - ne malda, bet reikalavimas to, kas jam priklauso. Jei aš prašyčiau grąžinti skolą, tai būtų ne maldavimas, bet greičiau mano teisių pareiškimas. Asmens, kuris mano esąs ko nors nusipelnęs, malda yra tarsi „tarnavimas" Viešpačiui įsakinėjant - ne prašant, o reikalaujant. Toks žmogus nedaug ką gaus iš Dievo, nes, jei Viešpats tik mokėtų mums tai, ką Jis skolingas, greitai susilauktume kančių. Jei gyvendami čia gautume tik tiek, kiek nusipelnėme, būtume atstumti ir atmesti. Pats gyvenimas yra Kūrėjo dovana. Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių? (Rd 3, 39).
Būkime nuolankūs ir galvokime apie tai, kad Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Bet koks kitoks nusistatymas Aukščiausiojo akivaizdoje yra netinkamas ir įžūlus.
Patiriant didelius suspaudimus, mūsų teisuoliškumas „išgaruoja". Jokūbas buvo labai išsigandęs ir susikrimtęs, o tokioje situacijoje atsidūręs žmogus ima kalbėti nuolankiai. Sotieji giriasi, tačiau alkanieji maldauja. Tegu išdidieji patys rūpinasi savimi, kol susilauks Dievo rūstybės. Vargingieji, gulintys prie mirties durų, nėra pasipūtę kaip povai ir nesigiria savo turtais. Tokie žmonės žvelgia į Viešpatį tikėdamiesi meilės ir maldauja malonės. Vienintelis jų šauksmas: „Malonės, malonės!" Jie supranta, kad gali to tikėtis tik suvokę, jog nieko nenusipelnė. O beribė Dievo meilė yra tikras malonės įrodymas.
Esu tikras, kad kartais mums nesiseka melstis, nes nesame pakankamai nuolankūs. Jei džiaugiesi savo teisumu, niekada neturėsi Kristaus teisumo. Jei esi be nuodėmės, nebūsi nuplautas Jo brangiu krauju. Jei manai, jog esi stiprus, liksi silpnas. Jei esi turtingas ir vis didini savo turtus, gali visko netekti. Bet jei nuoširdžiai išpažįstame, kad esame niekas, ir nusižeminame prieš Dievą, mes atrasime Jį. Iš gilybės šaukiuos Tavęs, Viešpatie! (Ps 130, 1). Kai meldžiamasi iš širdies gilumos, maldos kaip niekada greitai pakyla į dangų. Jei esi nuogas, Dievas tave aprengs, jei alkanas - pamaitins, jei esi niekas, Jis atstos visa, nes taip visa šlovė kils Jam, ir Jo malonė netenkins jūsų išdidumo. Jei malonė šlovins Viešpatį, mes turėsime jos daugiau ir daugiau, bet jei sieksime malonės, kad iškiltume patys, ji nuo mūsų nutols. Todėl nuolankiai artinkimės prie Viešpaties.
Mūsų aptariamame tekste kalbama esamuoju laiku - Jokūbas nesako: „Buvau nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui." Eidamas per Jordaną, jis neprisiminė savo nevertumo. Jis suvokia, kad buvo nevertas ir tada, bet suvokia savo nevertumą ir dabar, žvelgdamas į savo gyvulius, bandas, didžiulę šeimą, visus savo darbus bei kančias.
Ar Dievo malonė nepadarė visų mūsų vertais? Broliai, malonės nėra vertas nei vaikas, nei suaugęs. Malonės negalima užsitarnauti. Jei padarome tai, ką privalome padaryti, mes esame nenaudingi tarnai, nes padarėme tik tai, ko buvo iš mūsų reikalaujama (Lk 17, 10).
Nuolankumas yra maldos jėga
Jokūbas išreiškė nuolankumą, pripažindamas, kad jo klestėjimas - tai Viešpaties darbas. Jis nuoširdžiai sako: Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui. Galima galvoti: „Jokūbai, tu turi daugybę avių, bet juk tu už jas atidirbai! Jų padaugėjo dėl tavo triūso, tad ar nemanai, kad tos avys priklauso tau? Tu juk darbštus, išmintingas ir rūpestingas, todėl tavo turtas ir padidėjo." Ne, jis kalba apie savo turtus kaip apie malonę, kurią Viešpats parodė savo tarnui.
Aš neprieštarauju knygoms apie savo pastangomis ko nors pasiekusius žmones, bet manau, kad tokie žmonės yra linkę visą šlovę priskirti sau arba garbina tuos, kas jiems padėjo to pasiekti. Ir tai natūralu. Bet jei mąstysime taip, kad viską pasiekiame patys, tuomet pamatysime ir tai, kad turime daug trūkumų. Kas būtų, jei turėtumėte nusipelnyti visko, kas suteikė jums jėgų? Kas būtų, jei jūsų sėkmė priklausytų tik nuo jūsų apsukrumo, sumanumo ir įžvalgos?
Dosniai išlieta dangiška malonė skatina mus dėkoti, o ne didžiuotis savo ypatingais gebėjimais. Išgyvendami suirutę, turėtume nuolankiausiai laiminti Viešpatį. Ar šlovinsime savo talentus? Girsimės tuo, kas mums buvo Jo duota? Argi tinklas gali didžiuotis prieš žveją, kuris traukia tinklą iš jūros? Dievo akyse tai - kvailystė. Dievas tiek daug dėl mūsų daro, kad mes turime prieš Jį nusižeminti.
Tai skatina mus pasitikėti Dievu ir melsti: „Viešpatie, visa tai Tu man padarei - Tavo ranka prisidėjo prie visos Tavo tarno laimės. Nepatrauk savo rankos nuo manęs." O, žmogau, kuris sieki visko pats - kai tai padarysi, ar galėsi tai išlaikyti ar išsaugoti tokią poziciją? Ar tikiesi patekti į dangų ir sakyti: „Osana man"? Ar esate pagalvoję, kokia tai tuštybė? Jei siekiate šlovės sau, jums nebus vietos ten, kur Dievo šlovė persmelkia viską savo palaima. Tas, kuris išsaugo mus nuolankius, padeda mums ir melstis.
Pakalbėkime apie Dievo malonę. Niekas nepriverčia manęs taip nusižeminti kaip Dievo malonė. Nors lengvai mane pažemina ir žmonių gerumas. Suskambus mūšio garsui, aš drąsiai pakilsiu ir eisiu sutikti savo priešus, bet viešpataujant taikai, kai visi man linki sėkmės, mane tai stebina ir aš suprantu, kad negaliu elgtis netinkamai. Žmogus, kuris teisingai suvokia savo charakterį, kam nors jį pagyrus elgsis nuolankiai. Prisiminę Viešpaties gerumą, mes suvokiame savo menkumą ir Jo meilės didybę.
Pagalvokime: Petras išsiruošė žvejoti. Jei jis būtų sugavęs šiek tiek žuvų, tai būtų natūralu, bet, kai į valtį įlipo Viešpats ir nurodė, kur mesti tinklą, Petras ištraukė tiek daug žuvų, kad maža valtis pradėjo skęsti. Tada Petras puolė Jam po kojomis ir sušuko: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš - nusidėjėlis! Kristaus gerumas atnešė Viešpaties baimę. Argi nežinote, kad begalinis gėris, gailestingumas ir meilė įkvepia nusižeminti?
Jaučiuosi mažiausiai vertas Jo malonės - susitraukiu ir drebu prieš Jo gerumą. Jei taip veikia Jo gerumas, tai Jo gelbstinti meilė bus tikrai stipresnė. Išdidūs nusidėjėliai, besigiriantys savo teisumu, negali prisiimti Jo šlovės ir turi suprasti, kad Dievo Sūnus atidavė savo gyvybę, kad išgelbėtų juos, atidavė Golgotoje savo širdį, savo teisumą už neteisiuosius, kad Dievas taptų prieinamas visiems. Joks žmogus negali galvoti, kad jis nusipelnė, jog Dievo Sūnus mirtų už jį! Nuostabi malonė ir didžiausias Dievo meilės įrodymas - Kristus mirė už bedievius - priverčia mus suklupti.
Jei galvojate, kad savo jėgomis pateksite į dangų, netrukus pradėsite raudoti, supratę, kad tai - neįmanoma: „Ar Jėzus eina paruošti man, tokiai vargšei ir nuodėmingai sielai, vietą danguje? Ar Jis tikrai pažadėjo sugrįžti pasiimti manęs? Ar aš esu Kristaus bendrapaveldėtojas ir mylimas Dievo sūnus?" Tai skatina nukreipti žvilgsnį nuo savęs į Jį ir dėkoti Jam.
Tokia didi Viešpaties malonė skatina nuolankumą ir padeda mums melstis. Prisiminkime finikietę moterį, kuri, išgirdusi Viešpaties žodžius: Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams, atsakė: Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo (Mt 15, 26-27). Taip ir mes galime tik ateiti prie Viešpaties sosto ir paprašyti tų malonės trupinių - Dievo trupiniai yra daug didesni už žmonių duonos kepalus ir, jei Jis duoda mums tai, kas Jam galbūt tėra trupiniai, tai mus tikrai pamaitins.
Ką gi galime pasakyti apie begalinę Jo malonę? Prisiminkime ir palyginkime savo praeitį ir dabartį - tai paskatins nusižeminti ir padės melstis. Žvilgtelėkime ir į Jokūbą, kuris pradžioje sako: Aš tik su lazda perėjau Jordaną (Pr 32, 10). Jis buvo visiškai vienas: neturėjo tarnų, neturėjo nieko, - bet dabar, po kelerių metų, Jokūbas grįžta ir upę perplaukia jau turėdamas dvi bandas. Koks pokytis!
Atkreipkite dėmesį į tai, kad Jokūbas nesako: „Kadaise gyvenau savo turtingo tėvo Izaoko namuose." Jis nekalba ir apie savo senelį Abraomą, kilmingos, Chaldėjos Ūre gyvenusios šeimos, atstovą. Ne, jis nebuvo toks kvailas, kad girtųsi savo kilmingomis šaknimis bei turtais, ir nuoširdžiai pripažįsta ankstesnį savo neturtą: „Būdamas vargšas, vienišas, be draugų, aš perėjau Jordaną, o dabar turiu du būrius gyvulių." Prisiminimai apie tai, kuo jis buvo, skatino Jokūbą nusižeminti ir stiprino jį, todėl jis meldė: Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais.
Nuolankumas suteikia stiprybės melstis
Prisiminkime Jokūbo maldos žodžius: Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui (Pr 32, 10). Ar nuolankus savo nevertumo pripažinimas neužtikrina gailestingumo ir malonės? Kristus giria nuolankiai kalbančius. Kai šimtininkas atėjo pas Kristų ir pasakė: Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, apie jį Viešpats pasakė: Iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo (Mt 8, 8-10).
Kadangi Viešpats buvo maloningas Jokūbui, kai jis to nebuvo vertas, rungdamasis su Dievu jis meldė: „Išgelbėk mane nuo mano brolio Ezavo, nors dėl visko, ką jam padariau, aš nevertas, kad Tu mane išgelbėtum." Užklupus sunkumams, visada bijome, kad Dievas pasielgs taip, kiek mes verti, bet Jis taip nesielgia. Mes sakome sau: „Jaunystės nuodėmės pasivijo mane, - dabar susilauksiu, ko nusipelniau!" Bet Jokūbas sakė: „Viešpatie, aš nesu vertas net mažiausios Tavo malonės, net mažiausio dalyko, kurį man padarei. Esu Tavo malonės skolininkas ir kreipiuosi į Tave, nes Tu padarei tai, ko nesu vertas ir nusipelnęs. Aš meldžiu Tavo pagalbos." Tai - stipri malda.
Pripažindamas savo nevertumą, Jokūbas meldžia Dievo gerumo. Jis naudoja ekspresyvius ir plačią reikšmę turinčius žodžius: „Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės. Negaliu išvardyti jų visų, - sąrašas būtų per ilgas! Visi Dievo vynuogyno medžiai turi daugybę šakų, ant kurių auga daugybė vaisių. Visos gėlės Dievo sode žydi du, o kai kurios net septynis kartus. Mes gauname ne vieną malonę, o daug - kaip smilčių smėlyje. Malonė veikia vakar, šiandien ir per amžius. Malonė atlaiko sielvartą ir atneša džiaugsmą... Jokūbas sako Viešpačiui: „Dėl Tavo gerumo meldžiu Tavęs - ateik pas savo tarną. Apsaugok mane nuo Ezavo, kad Tavo malonė nenueitų veltui. Ar praeityje Tavo man duotas pažadas bus išpildytas?"
Biblijoje malonė visuomet nuolat eina kartu su tiesa: Visi Viešpaties takai yra gailestingumas ir tiesa (Ps 25, 10). Dievas pasiųs savo gailestingumą ir tiesą (Ps 57, 3). Tai - tarsi du skydai, už kurių jūsų nepasieks piktojo strėlės. Tai, kas privertė Jokūbą nusižeminti, suteikė jam stiprybės ir melstis. Dėkingumas už malonę paskatino jį nusilenkti prieš Dievą, bet ir suteikė drąsos sugriebti angelą.
Toliau Jokūbas sako: Aš esu Tavo tarnas. Jokūbas galėjo pasivadinti ir kitaip. Jis galėjo sakyti: „Aš nevertas net mažiausios malonės ir tiesos, kurią Tu parodei savo vaikui". Ir tai būtų tiesa. Tačiau jis sakė: „Viešpatie, aš esu Tavo tarnas. Tu kvieti mane kilti aukščiau. Atėjau, nes Tu kvieti mane, todėl saugok mane." Jei Dievas bus mūsų Vedlys, Jis bus ir mūsų Apsauga. Jis neleis jokiam ezavui smeigti kalavijo į vieną iš Jo jokūbų.
Kai visiškai pasišvęsime Viešpačiui, turime pasitikėti, kad Jis padės įveikti visas kliūtis. Šeimininkai duoda savo tarnams tai, kas teisinga ir sąžininga, tad ir mes turime būti tikri, kad mūsų Viešpats danguje taip elgsis su kiekvienu, kuris Jam tarnauja. Jokūbas tarnaudamas patyrė pavojų, bet sunkumų metu išryškėjo Viešpaties malonė. Ir Dovydas meldė: Parodyk savo tarnui savo šviesų veidą. <...> Nepaslėpk savo veido nuo savo tarno, nes esu varge. <...> Gelbėk savo tarną, kuris pasitiki Tavimi (Ps 31, 16; 69, 17; 86, 2). Dievo žmonės, pripažindami, kad yra tarnai, prašo malonės.
Jokūbo malda liudijo jo nuolankumą. Jokūbas prisiminė tam tikrus faktus. Aš tik su lazda perėjau Jordaną, - sako jis. Tai sukelia daugybę minčių. Jokūbas perėjo šią upę prieš patekdamas į tremtį, o dabar grįžta kaip sūnus, kad būtų su savo mylimąja Rebeka ir tėvu Izaoku. Jis suprato, jog tai, kad jis gali grįžti, yra malonė. Jis žvelgė į savo bandas, prisiminė, kaip bijojo ir drebėjo tąkart, kai tik lazda galėjo pasiremti. Jis lygina tai, ką turi dabar, ir tai, koks neturtingas buvo praeityje. Ši retrospektyva įkvėpė jį nusižeminti, bet ir suteikė stiprybės melstis. „Dieve, Tu padėjai man tuomet, Tu suteikei man visą šį turtą, tad Tu gali apsaugoti mane ir dabar. Tas, kuris tiek daug dėl manęs padarė, gali ir vėl mane palaiminti. Ir Jis tai padarys."
Ar Dievas šaiposi iš žmonių? Ar Jis suteikia viltį, o tada palieka? Ne, Dievas, kuris laimina, myli savo išrinktuosius iki galo.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kad išaukštinimas atneša ir didesnę atsakomybę. Jokūbas sako: „Viešpatie, kai iš pradžių ėjau šiuo keliu, teturėjau lazdą. Jei būčiau ją pametęs, būčiau radęs kitą. Aš patyriau Tavo brangią ir maloningą apsaugą, kuri buvo man brangesnė už turtus. Ar galiu jos ir toliau tikėtis? Kai buvau nevedęs, mane saugojo lazda. Bet aš vedžiau, turiu didžiulę šeimą, daug mažų vaikų ir tarnų, ar neužstosi manęs savo sparnais? Viešpatie, su Tavo malone išaugo ir mano poreikiai, todėl prašau - laimink mane proporcingai. Anksčiau aš galėjau pabėgti nuo pikto savo brolio, bet dabar mane supa motinos bei vaikai. Mes visi mirsime, jei Tu manęs neišgelbėsi."
Kiekvienas paaukštinimas atneša ir didesnę atsakomybę tarnauti Viešpačiui ir laiminti savo kartą. Kuo daugiau jaučių, tuo daugiau laukų reikia suarti. Kuo didesni laukai, tuo daugiau reikia apsėti, o kuo didesnis derlius, tuo kruopščiau reikia jį surinkti. Tam mums reikia daugiau jėgų. Todėl mūsų gyvenimo tikslas - nepaliaujamai augti ir vis labiau artėti prie Dievo. Mes galime remtis šiuo argumentu: „Viešpatie, jei patikėjai man didesnį tarnavimą, duok ir daugiau malonės. Jei iš savo malonės tam, kuris turėjo dešimt talentų, davei daugiau, ar nepadėsi jam tų talentų panaudoti Tavo šlovei?"
Taip, broliai, kai Dievas jus pakylėja, nepamirškite dar labiau nusižeminti prie Jo kojų. Dėkokite, jei vienas svaras uždirbo kitą svarą, o jei Jis suteiks jums dar daugiau, tegul jūsų penki svarai uždirba kitus penkis. Neleiskite, kad Dievo gerumas taptų jums išdidumo spąstais, verčiau tebūna tai paskata jūsų darbštumui ir stimulas uolumui. Tepadeda tai išlikti jums nuolankiems, bet tuo pačiu metu te jūsų pasitikėjimas Dievu auga, artėjant prie Jo maldoje, kad vis aiškiau suvoktume savo įsipareigojimą tarnauti Viešpačiui.
Taip, labiau nei bet kada iki šiol mes turime daugiau melstis, tikėti ir dirbti daugiau, turėti daugiau drąsos ir drąsiai skelbti, kad visi esantys šalia mūsų sužinotų apie Jėzaus vardą ir pažintų Jo tiesą.
Iš http://bible.org/
vertė Asta Glinskaitė