Šiandien noriu kalbėti apie maldą, kuri labiausiai patinka Viešpačiui. Tikiu, kad ši žinia, Šventajai Dvasiai padedant, pakeis jūsų maldos gyvenimą. Neketinu komplikuoti maldos. Ją jau padarė per daug sudėtinga, pavertę maldą formulėmis, strategijomis, scenos menu.
<...> Aš nieko nesmerkiu, bet norėčiau parodyti jums maldos rūšį, kuri, aš tikiu, labiausiai patinka Viešpačiui. Iš tikrųjų Dievui patinkanti malda yra labai paprasta, net mažas vaikas gali melstis taip, kaip Jam patinka.Leiskite pradėti nuo šios minties: aš tikiu, kad dauguma krikščionių nori melstis. Kiekvieno mūsų gyvenime su Viešpačiu buvo metas, kai visi nuolat meldėmės. Bet po kiek laiko kai kurie tikintieji nustojo melstis ir dabar dėl to save smerkia.
Mokiniai prašė Jėzaus: Viešpatie, išmokyk mus melstis (Lk 11, 1). Jie nebūtų prašę, jei nebūtų norėję išmokti. Aš tikiu, kad daug skaitančių šią žinią norėtų būti ištikimi maldininkai, bet nežino kaip. Jie paprasčiausiai nesupranta maldos tikslo. Ir kol jie neišspręs šios esminės problemos, tol nesugebės gyventi prasmingo maldos gyvenimo.
Daug krikščionių meldžiasi tik iš pareigos. Apie maldą jie galvoja kaip apie tai, ką jie turi daryti. Jie sako sau: „Kiti nuolatos meldžiasi. Ir pastorius, ir Biblija visada ragina melstis. Krikščionis tai turi daryti."
Yra žmonių, kurie meldžiasi tik įvykus kokiai tragedijai ar ištikus krizei. Jie nesimeldžia, kol užklumpa sunkumai.
Mylimieji, mes niekada nesuprasime maldos svarbos, jei nesuvoksime šios esminės tiesos: malda skirta ne mūsų gerovei ar pagalbai, bet Viešpaties malonumui! Kol šie du elementai neis kartu, mes neturėsime pamato maldos gyvenimui. Mes neturime tik prašyti to, ko mums reikia, melskimės to, ko Jis trokšta!
Kai pradedama kalbėti apie maldą, krikščionys gali būti labai susikoncentravę į save ir savanaudiški. Dažnai mes ateiname pas Viešpatį, numetame Jam savo nelaimes, liūdesį ir laukiame sustiprinimo kitai kovai. Žinoma, tai pagal Raštą. Mes esame kviečiami drąsiai artėti prie Jo malonės sosto, kad rastume gailestingumą ir pagalbą reikiamu metu. Taip, Jis mus ragina mesti visus savo rūpesčius Jam. Bet jei darome tik tai, mūsų malda bus neužbaigta; kol nesuprasime, ko Dievas nori, tai nebus labiausiai Viešpaties mėgiama malda. Mes ieškome paguodos ir pagalbos iš Viešpaties, o Jis trokšta ir draugystės su mumis - artumo ir bendravimo.
Pirmasis mūsų maldos tikslas visada turi būti draugystė su Viešpačiu. Juk Jis jau atsakė į mūsų kasdienius poreikius: Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių paukščius <...> jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? <...> Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena (Mt 6, 25-26. 32-34). Jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo (Mt 6, 8).
Dievas mums sako: „Ateik mano akivaizdon, trokšdamas bendrauti su manimi, norėdamas mane pažinti. Neleisk, kad tavo dėmesys būtų nukreiptas tik į materialius dalykus. Aš žinau tavo poreikius. Tau netgi nereikia prašyti - Aš jais pasirūpinsiu. Paprasčiausiai ieškok manęs. Džiaukimės maloniu bendravimu."
Tačiau kiek daug mūsų maldos laiko praeina prašant Dievo geresnio darbo, geresnių namų, maisto, drabužių ir kitų reikalingų dalykų? Jei dauguma krikščionių savo maldose nustotų prašyti tokių dalykų, jos taptų labai trumpos arba jų visai neliktų.
Gal malda tau yra našta?
Ar dažniausiai meldiesi tik iš pareigos? Ar malda tau yra nuobodi? Ar malda tau daugiau pareiga nei malonumas?
Nedaug krikščionių mielai eina susitikti su Dievu tiesiog todėl, kad jiems yra malonu būti Jo draugijoj. Kai kurie mąsto, kad malda - tai darbas, pastangos, spaudimas. Tačiau ar bendraudami su labai mylimu žmogumi galvojame, kad tai - darbas? Ne, tai mums malonu, tiesa? Jei tavo santuoka laiminga, tu negalvoji apie artimą bendravimą su sutuoktiniu, kaip apie darbą ar pareigą, tiesa?
Kiek daug santuokų sugriuvo dėl to, kad vienas iš sutuoktinių artimą bendravimą laikė pareiga. Yra tokių moterų, kurios savo dukras mokė, kad intymūs santykiai su vyru yra tik sunki, varginanti pareiga. Jos tai laikė įsipareigojimu, neatnešančiu jokio pasitenkinimo. Tačiau Kristus savo santykius su žmonėmis prilygina vyro ir žmonos santykiams - Biblija sako, kad Jėzus mėgaujasi būdamas su mumis!
Iš tikrųjų vyrui malonumą suteikia ne tik jo fizinio potraukio patenkinimas. Ne, jis pasitenkina ir džiaugiasi, žinodamas, kad jo žmonai taip pat tai yra malonu. Savo širdyje jis džiaugiasi: „Ji tikrai nori būti su manimi. Aš esu mielas jos širdžiai, aš jai esu viskas." Žmona nori artimai bendrauti su savo vyru. Jai tai nėra pareiga, jai malonu būti su juo. Ir kai jis trokšta jos, ji atsako tuo pačiu. Jiems abiems tai yra malonu.
Mes žinome - Viešpats džiaugiasi savo žmonėmis. Ir Biblija sako: Kokia graži ir miela pažiūrėti tu esi, mano mylimoji (Gg 7, 6). O Dovydas džiaugėsi: Jis išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane (Ps 18, 19).
Ar gali įsivaizduoti Viešpatį, besižavintį savo vaikais? Štai kokį paveikslą mums atskleidžia Šventasis Raštas - mūsų Dievas džiaugiasi mumis! Tačiau ar mes Juo džiaugiamės?
Biblija mums sako, kad Viešpats turėtų būti mūsų pasimėgimas: Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis (Ps 37, 4). Su džiaugsmu sėdžiu jo ūksmėje, jo vaisius man saldus (Gg 2, 3).
Džiaugtis Viešpačiu reiškia būti paprasčiausiai laimingu ir džiūgauti Jo akivaizdoje. Aš paklausiau Viešpaties, ką reiškia žodis „mėgautis". Ir Jis atsakė: „Deividai, mėgautis manimi reiškia sugebėti pasakyti: ‘Aš mieliau būsiu su Jėzumi, nei su kuo nors kitu šioje žemėje. Aš teikiu pirmenybę Jo draugijai, o ne savo šeimai ar draugams! Jis man yra brangesnis nei įžymybės, pasaulio lyderiai, garsūs žmonės ar netgi stiprūs Dievo vyrai ir moterys. Aš mieliau praleisiu laiką su Juo. Juo aš mėgausiuosi!"
Tai taip pat reiškia sugebėti pasakyti: „Aš ilgiuosi susitikimo su Juo slaptoje, nes Jis vienintelis gali patenkinti visus mano širdies troškimus. Niekas kitas negali manęs pripildyti, ir aš lieku tuščias. Tik Jėzus gali paliesti mano slapčiausias vietas. Ir aš skubu pas Jį kiek galima dažniau."
Iš tiesų Jėzus laukia mūsų. Jis yra pilnas resursų - visko, ko reikia mums paguosti, sustiprinti, suteikti jėgų. Tačiau dažnai Jo akivaizdoje mes arba sėdime ir tylime, arba skubame skambinti draugui - gal jis padės? Ar galite įsivaizduoti, kas darosi Jo širdyje?
Viešpats atpažįsta mumyse mėgavimąsi Juo. Jis žino, kada mus traukia būti arti Jo. Jei iš tiesų mėgaujamės Juo, mes nerimausime dėl visko, kas trukdo mums ateiti pas Jį. Mes jausimės vieniši, nusiminsime, žinodami, kad niekas kitas negali paliesti ir užpildyti tos širdies vietos. Jokia malda nepatenkins Viešpaties, kol Jis nebus užtikrintas, jog mes atėjome pas Jį todėl, kad Jis mums yra svarbiausias. Tai Dievui svarbiau už viską.
Nesislėpk nuo Viešpaties
Su džiaugsmu eiti pas Viešpatį nereiškia, kad mes negalime ateiti pas Jį nuliūdę ar nelaimingi. Prisiminkite mano apibrėžimą: Mėgautis Viešpačiu - tai trokšti būti su Juo labiau nei su bet kuo kitu. Tai įprasmina mūsų liūdesį, prislėgimą, širdies sunkumą. Pas ką mes bėgame tuo metu? Kieno kompanijos mes labiausiai trokštame?
Ona kasdien ateidavo Viešpaties akivaizdon. Nusiminusia širdimi, nuliūdusia dvasia ir verkdama ji atėjo į šventyklą: Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė (1 Sam 1, 10). Onos vyras turėjo dar vieną žmoną, Peniną, kuri jau buvo pagimdžiusi keletą vaikų. O Ona buvo nevaisinga, ir Penina nedavė jai dėl to ramybės. Raštas sako, kad ši moteris bėrė druską Onai ant žaizdos ir labai ją skaudino.
Vyras labai mylėjo Oną, tačiau netgi jis negalėjo jos paguosti ir palengvinti skausmo. Jis klausė jos: Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų? (1 Sam 1, 8). Tačiau Ona mąstė: „Tu manęs nesupranti. Aš turiu poreikį, kurio tu negali patenkinti." Taigi Ona stovėjo priešais aukurą ir verkė, labai liūdėdama ir dejuodama. Kunigui Eliui ji sakė: Aš esu nelaiminga moteris <...> tik išliejau savo širdį Viešpačiui <...> iš didelio sielvarto ir skausmo aš kalbėjau (1 Sam 1, 15-16).
Ona nebijojo ateiti Viešpaties akivaizdon nuliūdusi. Kęsdama skausmą ji pasirinko Jo draugiją. Tačiau šiandien daug krikščionių neina susitikti su Dievu paprasčiausiai todėl, kad yra liūdni, prislėgti, palūžę ir verkia kęsdami išbandymus. Jie sako: „Aš nenoriu žeisti Dievo, ateidamas pas Jį toks. Palauksiu, kol tapsiu laimingas, pradėsiu džiaugtis, tuomet eisiu susitikti su Juo."
Mes įpratę ateiti pas Viešpatį plodami, girdami ir džiaugsmingai Jį šlovindami. Bet šis Onos liudijimas atskleidžia, kad galime ateiti pas Jį ir liūdniausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Kai Ona meldėsi Viešpačiui, Jis suteikė jos širdžiai ramybę: Po to ji nuėjo, valgė ir nebeliūdėjo (1 Sam 1, 18).
Ši ištrauka man tarsi sako: „Nesislėpk nuo Viešpaties. Nebėk niekur kitur, bėk tiesiai pas Jį ir išsiverk Jam. Papasakok Jam apie viską, su kuo tu susiduri. Leisk Jam pamatyti tavo skausmą."
Tačiau kai esame liūdni, mes linkę vengti Viešpaties. Neseniai nepaaiškinamą liūdesį patyriau ir aš. Tam nebuvo jokios realios priežasties. Tai paprasčiausiai buvo vienas iš tų sunkių momentų, kurių aš negaliu suprasti. Tą rytą aš dvejojau, ar eiti melstis, ir mąsčiau: „Palauksiu iki vakaro. Tada viskas bus gerai, ir aš galėsiu būti su Viešpačiu." Bet Šventoji Dvasia paskatino mane atsiversti Nehemijo knygą. Perskaitęs antrąjį skyrių, pamačiau tai, ko anksčiau niekada nebuvau matęs. Šiame skyriuje yra padrąsinanti istorija visiems liūdintiems.
Nehemijas buvo karaliaus Artakserkso vyno pilstytojas. Jis ragaudavo vynus prieš nešant juos ant karaliaus stalo ir taip išbandydavo, ar jie neužnuodyti. Ilgainiui Nehemijas tapo patikimu karaliaus tarnu. Kartą Nehemijas gavo pranešimą iš savo brolio Hananio, kad Jeruzalė sugriauta, gyventojų sumažėję dešimtąja dalimi, žmonių padėtis yra labai sunki, o sąlygos kasdien vis blogėja. Nehemijui gėlė širdį. Jis mylėjo Judą ir Jeruzalę, todėl skausmas ir liūdesys jį suspaudė. Rašte skaitome: Aš pakėliau vyno taurę ir ją padaviau karaliui. Kadangi aš niekada nebūdavau nuliūdęs jo akivaizdoje, karalius klausė manęs: ‘Kodėl tavo veidas nusiminęs? Juk nesergi. Tai ne kas kita, kaip širdies skausmas'. Aš labai nusigandau (Neh 2, 1-2).
Supraskite, žmonėms buvo uždrausta nusiminusiems ateiti karaliaus akivaizdon, ypač karaliaus dvaro tarnams. Nehemijas žinojo, kad tai galėjo kainuoti jam gyvybę, todėl labai išsigando. Tačiau karalius pamatė Nehemijo širdgėlą, ir jį apėmė gailestis. Raštas sako, kad karalius leido išvykti savo prislėgtam tarnui. Jis taip pat davė leidimą naudotis karaliaus iždu. Taigi Nehemijas gavo iš karaliaus tai, ko troško jo širdis, - leidimą vykti į Jeruzalę ir atstatyti šventyklą bei miesto sienas!
Štai ką noriu pasakyti: Nehemijas atėjo pagonių karaliaus akivaizdon liūdnas ir prislėgtas, bet visgi sulaukė jo palankumo, užuojautos ir palaiminimų. Tai kaip labiau karalius Jėzus pasigailės kiekvieno nuliūdusio savo vaiko, paimdamas mūsų naštas ir atsakydamas į mūsų poreikius! Ar gali pagonių karalius parodyti daugiau malonės prislėgtam tarnui nei mūsų gailestingas Gelbėtojas ir Karalius?
Ištverminga malda
Manau, jūs tikrai mylite Viešpatį. Mokykitės Juo gėrėtis, glaustis prie Jo ir jausti malonumą būnant su Juo. Jums nuostabiai leidžiant laiką ir artimai bendraujant su Viešpačiu, Jis pakelia visas jūsų naštas, pripildo sielą ramybės, džiaugsmo ir pasitikėjimo Jo meile.
Bet ar tai yra galutinis maldos tikslas? Ar malda yra vien tik tam, kad mes patirtume ekstazę, kad suteiktų mums poilsį ir ramybę? Ne! Apie Dievui patinkantį maldos gyvenimą galima daug daugiau pasakyti: jei mes norime melstis taip, kaip patinka Viešpačiui, turime išmokti melstis iki galo!
Melstis iki galo - tai ankstyvųjų sekmininkų terminas. Kai kuriems tai reiškė paprasčiausią buvimą ant kelių tol, kol gaudavai užtikrintumą, jog jau turi atsakymą iš Dievo. Kitiems tai reiškė nuolatinį grįžimą prie Dievo, kol ateidavo atsakymas (tai vadinama ir ištverminga malda).
Būdamas berniukas ir lankydamas pirmuosius susirinkimus, aš girdėdavau žmones liudijant: „Nepasitrauksiu nuo aukuro tol, kol Dievas atsakys!" Visgi negalvok, kad tai yra geriausias maldos iki galo pavyzdys.
Tu gali „apsistoti" su Viešpačiu ant Atsimainymo kalno ir gėrėtis Jo artumu. Gali praleisti daugybę valandų, netgi dienų su Juo, šlovindamas ir maloniai bendraudamas. Gali būti atsakyti visi tavo poreikiai. Tavo širdis gali būti visiškai patenkinta. Jo buvimas gali išgydyti ir sustiprinti tave.
Bet kas gi atsitinka, kai tu palieki tą pašventintą artimos bendrystės vietą? Tu pakyli nuo kelių ir vėl grįžti į tą pačią situaciją, kuri nepasikeitė: gali matyti velnią, laukiantį ir pasiruošusį atakuoti tomis pačiomis problemomis bei beprasmybės jausmu. Tad kokia nauda iš to, kad ant kalno matai šlovę, jeigu ji nelydi tavęs mūšyje?
Leiskite paaiškinti, ką turiu galvoje, kalbėdamas apie „ištvermingą maldą". Tai reiškia, kad ta stiprybė, jėga ir padrąsinimas, kuriuos gauni, būdamas kartu su Viešpačiu, lydi tave ir išbandymų metu! Pergalė, kurią gauni būdamas su Dievu slaptoje, turi atnešti tau pergalę ir kovos lauke.
Daug krikščionių mato tik pusiau atsakytas maldas, nes jie neleidžia, kad tai, ką gavo iš Viešpaties maldos metu, vestų juos per išbandymus. Iš tiesų daugybė nuoširdžių maldų buvo nutrauktos, maldai skirtas laikas - iššvaistytas ir prarastas, nes nebuvo melstasi iki galo.
Daugelis iš mūsų melsdamiesi išgyvenome Dievo artumą, atidavėme Jam savo naštas, ir buvome ištraukti iš duobių, mes vėl pradėjome džiaugtis, mūsų tikėjimas buvo sustiprintas. Tačiau prisiminkime, ką Viešpats pabrėžia, kai būname su Juo - Jis sako: „Nebijok. Aš esu su tavimi." Jis nuramina mūsų dvasią, ir mes išsiskiriame su Viešpačiu, jausdamiesi stiprūs, pasiruošę pergalingai kovoti.
Bet kas atsitinka jau kitą dieną, kai prisiartina išbandymas? Kaip tu elgiesi, kai aplinkybės pradeda spausti? Ar greit išsenka tavo jėgos?
Daugelis iš mūsų praranda drąsą, kai po maldų aplinkybės nesikeičia. Mes tikime, kad Dievas viską pakeis, ir iš tiesų daugelį kartų Jis atneša pokyčius. Bet tuomet, kai neišvystame pasikeitimų, mes dažnai „nusileidžiame nuo kalno", kur patyrėme nuostabių išgyvenimų, tiesiai į mūšio lauką ir... pralaimime!
Mylimieji, malda nėra baigta, jei ji nepadeda įveikti išbandymų. Maldos metu Dievas duoda mums viską, ko reikės mūšiui. Deja, ne visada aš laimiu kovas. Man pažįstamas Viešpaties artumas, kuris mane džiugina, aš tikrai Juo gėriuosi. Aš žinau, ką reiškia atbėgti pas Jį, kai sunku, liūdna ar norisi verkti, ir patirti Jo bauginantį prisilietimą, kuris atneša ramybę ir išlaisvina. Bet kai susiduriu su kitu išbandymu ar krize, mano džiaugsmas ir ramybė tarsi išgaruoja...
Ar taip nėra atsitikę ir tau? Greičiausiai ėjai į bažnyčią ir palaimintas, pilnas jėgų išeidavai, tačiau parsiradęs namo, susiginčydavai su savo sutuoktiniu, o pirmadienį darbe vėl viskas nesisekdavo. Kur dingo tas džiaugsmas ir ramybė, kuriuos gavai iš Viešpaties?
Kažkurioje atkarpoje tarp šlovės ir krizės mes prarandame viską, ką esame gavę artimai bendraudami su Viešpačiu. Bet kaip mums tai išsaugoti?
Malda nėra tik kalbėjimas
Mūsų tarnavimas gauna daugybę laiškų. Niekada anksčiau negirdėjau apie tokį skausmą, apie kokį skaitau tuose laiškuose. Daug krikščionių taip varginami vienatvės, kad sunkiai nugyvena dieną. Kiti kenčia dėl įvairiausių vedybinių ar šeimos problemų. Pastoriai apimti liūdesio labiau nei sužeisti žmonės jų bendruomenėse. Skaitydamas apie tokį liūdesį, aš šaukiu Dievui: „Tėve, aš nenoriu dar labiau padidinti jų naštos. Viešpatie, ką jiems atsakyti?"
Atsakymas, kurį gavau, yra žinia, kurią jums rašau. Dievas nori, kad artimai bendraudami su Juo jūs įgautumėte jėgų, įgautumėte valdžią įveikti išbandymus. Jis nori, kad įveiktumėte juos malda!
Norėdami išbandymų metu iškovoti pergalę, turime išmokti du dalykus. Pirmasis būdas, kaip mes išmokstame maldoje laimėti, yra klausymas! Daug krikščionių nesiklauso Dievo. Jie eina pas Jį vien tik kalbėti! Visgi Raštas sako, kad bet kuris kada nors Dievo naudotas žmogus pasilikdavo Jo akivaizdoje tol, kol išgirsdavo iš Jo. Raštas aiškiai rodo, kad Dievas nori kalbėti kiekvienam iš mūsų: Tavo ausys girdės žodžius, sakomus tau už nugaros: ‘Tas yra kelias, eikite juo', jei būsite nukrypę į dešinę ar į kairę (Iz 30, 21).
Aš girdėjau apie mažą mergaitę, sirgusią leukemija. Ji kovojo su mintimi apie mirtį. Tačiau vieną rytą ji pasakė mamai: „Pas mane atėjo angelas ir pasakė, kad aš leisiuosi į kelionę. Tuomet Dievas paėmė mane už rankos ir vaikščiojo su manimi po nuostabų sodą. Jis man pasakė: ‘Rytoj tu ateisi čia, kad būtum su manimi'."
Dievas kalbėjo tam mažam vaikui ir iš jos širdies paėmė visą skausmą ir baimę! Kitą diena, išeidama pas Viešpatį, ji buvo visiškai rami.
Nėra kito kelio nugalėti išbandymą, kaip tik pasiliekant kartu su Jėzumi ir meldžiant: „Viešpatie, Tu vienintelis šioje žemėje gali man padėti. Tik Tu žinai išeitį. Taigi aš liksiu čia tol, kol Tu man pasakysi, ką daryti."
Tai ir yra Dievui patinkanti malda. Melsdamasis tu gali aiškiai išgirsi Viešpatį, kalbantį į širdį: „Tu turi pagerinti savo santykius su šiuo žmogumi..." arba: „Čia tu turi atlyginti nuostolius", arba: „Būk ramus iki kitos savaitės. Neskubėk. Būk su manimi ir pasitikėk..." Jis duos tau aiškią kryptį!
Antrasis dalykas, kurio reikia, - pasitikėti Dievo žodžiu! Kristus yra gyvas Dievo žodis. Kai tu meldiesi slaptoje, Šventoji Dvasia visada nukreips tave į Dievo apreikštą žodį. Ji stiprins tavo tikėjimą, maitindama Biblijos tiesomis. Mums yra liepta: Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad galėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas <...> Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti <...> Ir pasiimkite <...> Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį (Ef 6, 11. 13. 17).
Dažnai, gaudamas specialius nurodymus iš Viešpaties, išgirsi Jo Dvasios šnabždesį, nukreipiantį tave į kokią nors Rašto ištrauką. Dievo žodis kalbės tau asmeniškai, parodydamas, kaip išeiti iš krizės.
Brangūs šventieji, Dievas yra ištikimas ir atsakys į jūsų poreikius. Tad eidami melstis, paprasčiausiai sakykite: „Viešpatie, neatėjau tik tam, kad Tu atsakytum į mano poreikius. Žinau, kad juos matai ir trokšti atsakyti. Aš atėjau patenkinti ir Tavąjį troškimą."
Mes esame sukurti draugystei su Dievu, net ir sunkiausiu mums metu. Noriu paklausti tavęs, ar tau patinka būti su Juo? Ar Jis tau yra aukščiau visų kitų? Ar tavo širdis šaukia: „Jėzau, Tu man esi viskas! Tu teiki mano sielai džiaugsmą. Man patinka Tavo draugija"?
Dieve, pakeisk mūsų širdis, kad jos siektų Tavojo artumo. Padėk mums melstis ir nugalėti išbandymus. Mokyk atidžiai klausyti Tavo Dvasios, bendrauti su Tavimi slaptoje ir visiškai pasitikėti Tavo apreikštu žodžiu. Tada žinosime, kad mūsų maldos Tau patinka. Amen.
Iš laikraščio „Times Square Church Pulpit" (1996 m. vasaris)
vertė Asta Bogušauskaitė
Šis straipsnis laikraštyje Ganytojas buvo spausdintas 1997 m. rugsėjo 11 d. Nr. 18