Šiandien, jeigu išgirsite Jo balsą, - „neužkietinkite savo širdžių kaip Meriboje, kaip gundymo dieną dykumoje, kur jūsų tėvai mane gundė ir mėgino, nors mano darbus buvo matę! Keturiasdešimt metų mane liūdino ta karta, ir Aš pasakiau: ‘Ši tauta klysta savo širdyje ir nepažįsta mano kelių'.
Užsirūstinęs jiems prisiekiau: ‘Jie neįeis į mano poilsį!'" (Ps 95, 7-11).
Paskutiniąją 7 eilutės dalį aš suprantu kaip tam tikrą perėjimą: viena vertus, ji tarsi „uždaro" 1-7 eilutes. Manau, šią eilutę galime persakyti ir taip: „Jis yra mūsų Dievas, o mes šiandien esame Jo ganoma tauta ir Jo rankų globojamos avys, jeigu išgirsite Jo balsą." Šioms Senojo Testamento eilutėms galime rasti paralelę - mūsų Viešpaties žodžius, užrašytus Evangelijoje pagal Joną: Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane (Jn 10, 27). Viešpats yra mūsų Ganytojas, kai mes paklūstame Jo komandai garbinti ir šlovinti Jį. Kai sekame Jį, kaip savo Ganytoją, mes įrodome, kad esame Jo ganyklos avys.
Kita vertus, ta paskutinė 7 eilutės dalis pasitarnauja ir kaip įvadas į kitas eilutes. Šie psalmininko žodžiai gali būti interpretuojami ir kaip noras: „O kad jūs išgirstumėte ir paklustumėte..." arba kaip sąlyga: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą...". Kai šią ištrauką cituoja Laiško hebrajams autorius, jis pasitelkia būtent šį vertimą (Hbr 3, 7-11).
Prieš pradėdami išsamiau studijuoti 8-11 eilutes, galime padaryti du bendrus pastebėjimus. Pirma, atkreipkite dėmesį į dramatišką nuotaikos pokytį: nuo džiaugsmingo gyriaus 1-2 eilutėje iki rimto įspėjimo 8-11 eilutėse. Į šią ištrauką negalima žiūrėti lengvabūdiškai.
Atkreipkite dėmesį, kad 8 eilutėje pasikeičia kalbantysis. Pirmosiose septyniose eilutėse kalbėjo psalmininkas. Dabar psalmininko kartai kalba pats Dievas. Dėl to šis įspėjimas yra dar rimtesnis - Dievas asmeniškai įspėja žmones neužkietinti širdžių, kaip tai nutiko Mozės dienomis.
Dievas įspėja Izraelį apie pavojų, gresiantį tiems, kurie užkietina širdį (8 eil.). Norėdamas išsamiau apibrėžti, ką tai reiškia, Dievas primena Izraelio istoriją: protėvius, kurie ištrūko iš Egipto, bet neįėjo į Kanaano žemę. Masa ir Meriba yra ne tik šiaip geografiniai pavadinimai, jie nurodo dvi blogybes, kurios apibūdina Dievo žmonių, kurie užkietino savo širdis, elgesį. Masa, kaip rašoma kai kurių Biblijų nuorodose, yra vardas, kilęs iš senosios hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio išmėginimą. Pavadinimas Meriba yra kilęs iš senosios hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio nesantaiką ar nesutarimus. Prisiminkime dvi Biblijos ištraukas, kuriose aprašomi šiose vietovėse - Masoje ir Meriboje - nutikę įvykiai.
Pirmą pavyzdį randame Išėjimo knygos 17 skyriaus 1-7 eilutėse. Dievas neseniai buvo išvadavęs savo tautą iš Egipto vergovės, siųsdamas Egiptui dešimt negandų ir perskyręs Raudonąją jūrą (Iš 5-14 sk.). Išėjimo knygos 15 skyriuje skaitome, kad izraelitai giedojo Dievui šlovinimo giesmę už išvadavimą (Iš 15, 1-21). Kai izraelitai, atėję į Marą, ištroško ir pradėjo murmėti, Dievas suteikė jiems saldinto vandens (Iš 15, 22-25). O netrukus po to, kai jie skundėsi dėl maisto trūkumo, Dievas davė jiems manos ir mėsos (Iš 16).
Išėjimo knygos 17 skyriuje skaitome, kad izraelitai sustojo Refidimuose, kur nebuvo vandens žmonėms atsigerti (Iš 17, 1). Žmonės pradėjo bartis ant Mozės (Iš 17, 2. 7). Mozė mėgino atkreipti žmonių dėmesį, kad jų priekaištai iš tiesų yra nukreipti prieš Dievą, bet Izraelitai mėgino Jį sakydami: „Ar yra Viešpats tarp mūsų?" (7 eil.). Žmonės buvo taip įpykę, kad norėjo Mozę užmėtyti akmenimis (4 eil.). Reaguodamas į Mozės pagalbos šauksmą, Dievas liepė jam lazda suduoti į uolą prie Horebo. Kai Mozė taip padarė, iš uolos pradėjo lietis vanduo, ir žmonės galėjo atsigerti (5-6 eil.). Ši vieta buvo pavadinta Masa ir Meriba (7 eil.). Šie pavadinimai, kurie, sakėme, reiškia „išmėginimas" ir „nesutarimai" yra ypač tikslūs, nes čia ne kartą minimas ir veiksmažodis „išmėginti", taip pat matome ir izraelitų nesutarimus su Moze - jie ne kartą jį barė (2 ir 7 eil.).
Dar kartą šios vietovės minimos Skaičių knygos 20 skyriaus 1-13 eilutėse. Tiesa, čia minima tik Meriba (Sk 20, 13). Čia aprašytas įvykis labai panašus į Išėjimo knygos 17 skyriuje minimą, ir kai kurie liberalūs mokslininkai mano, kad tai du skirtingi pranešimai apie tą patį įvykį: nebuvo vandens (2 eil.); žmonės murmėjo ir skundėsi prieš Mozę ir Aaroną (2-5 eil.); jie kaltino Mozę išvedus juos iš Egipto tik tam, kad jie pražūtų (4 eil.); jie skundėsi, kad jų stovyklavietė apgailėtina. Aiškiai matome, kad izraelitai manė, jog Egiptas buvo daug geresnė vieta nei ši stovyklavietė dykumoje.
Kai Mozė ir Aaronas puolė prieš Dievą ant žemės, jiems pasirodė Viešpaties šlovė (Sk 20, 6). Viešpats liepė Mozei imti savo lazdą ir tautos akivaizdoje įsakyti uolai duoti vandens (o ne suduoti į uolą lazda). Supykęs Mozė barė žmones ir du kartus sudavė į uolą. Nors vanduo pradėjo lietis, ir žmonės turėjo vandens atsigerti, Dievas apkaltino Mozę ir Aaroną dėl netikėjimo ir nuolankumo žmonių akivaizdoje stokos. Todėl jiems nebuvo leista įvesti izraelitus į Kanaaną (12 eil.).
Nors tarp šių dviejų ištraukų yra daug panašumų, tačiau yra ir keli esminiai skirtumai. Pirmasis incidentas įvyko Refidimuose, Sino dykumoje (Iš 17, 1), o antrasis - Kadeše, Cino dykumoje (Sk 20, 1). Pirmuoju atveju dalyvavo karta, kuri buvo ką tik perėjusi Raudonąją jūrą (Iš 14), antruoju - dalyvauja nauja karta, beveik 40 metų vėliau, kuri tuoj ruošėsi įžengti į pažadėtąją žemę (atkreipkite dėmesį, kad Sk 20, 1 minima Mirjamos mirtis). Be to, pirmuoju atveju nusidėjo žmonės, o antruoju - nusidėjo jų vadovai, Mozė ir Aaronas (Sk 20, 9-12).
Šie du įvykiai, apžvelgus visus jų panašumus ir skirtumus, leidžia mums daryti keletą svarbių išvadų. Pirma, šie du skirtingu laiku įvykę įvykiai, kuriuose dalyvavo skirtingi žmonės, atskleidžia kiekvienai žmonių kartai būdingą problemą. Tiek prieš, tiek po pirmųjų įvykių Refidimuose, iškeliamos tos pačios pagrindinės problemos. Tai leidžia manyti, kad bet kada gyvenančius žmones vargina tos pačios problemos. Taip pat turėtume suvokti, kad tos pačios problemos kamuoja ir lyderius, ir jų pasekėjus, ir visi susiduria su tomis pačiomis pasekmėmis.
Taigi, įvykiai Masoje ir Meriboje yra ne tik šiaip istoriniai įvykiai, bet jie apreiškia nuolatinę problemą - jie parodo, kad dėl tokio neteisingo požiūrio ir veiksmų (noras išmėginti ir kovoti) galima prarasti tam tikrus palaiminimus. Įvykiai Masoje ir Meriboje yra tipiški, bet tai - tik „ledkalnio viršūnė". Skaičių knygoje Mozė kalba apie izraelitų nuodėmes, kurias jie darė dar Egipte (nuo išėjimo iš Egipto iki šiol - Sk 14, 19) ir dažnai kartojo (mane gundė jau dešimt kartų - Sk 14, 22). O 9 Pakartoto Įstatymo skyriuje Mozė pabrėžia nuodėmingą Izraelio užsispyrimą: Jūs užrūstinote Viešpatį taip pat Taberoje, Masoje ir Kibrot Taavoje. Kai Jis iš Kadeš Barnėjos jus pasiuntė, sakydamas: ‘Eikite, užimkite ir paveldėkite žemę, kurią jums daviau', jūs paniekinote Viešpaties, savo Dievo, įsakymą, netikėjote ir nenorėjote Jo klausyti. Kiek jus pažįstu, visada maištavote prieš Viešpatį (Įst 9, 22-24). Asafas taip pat rašė: Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose! Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį (Ps 78, 40-41).
Masoje ir Meriboje įvykę istoriniai įvykiai atskleidžia giliai įsišaknijusią ir pasikartojančių tendenciją užkietinti širdis. Štai kodėl psalmininkas rašė: neužkietinkite savo širdžių kaip Meriboje, kaip gundymo dieną dykumoje (Ps 95, 8). Tai rodo, kad tokios širdies nuostatos Dievas nekenčia, dėl tokio požiūrio ir jo įkvėptų veiksmų galima netekti Dievo pažadėtų palaiminimų (Ps 95, 11).
Kokias problemas atskleidžia Masos ir Meribos įvykiai? Galbūt aiškiausiai tai pamatytume palyginę tai su Dievo tikslais, kaip nurodyta Pakartoto Įstatymo knygos 8 skyriuje. Čia Mozė paaiškino, ką Dievas darė savo žmonių gyvenime, jiems gyvenant dykumoje. Dievo tikslų supratimas atskleis Izraelio problemas, kurios būdingos ne tik žydams, buvusiems Masoje ir Meriboje.
Bus daugiau
95 psalmės pamokos (I dalis)