Garbintojų negalima nepastebėti. Jie pritraukia dėmesį. Būtent dėl šios priežasties daugelis nepatiria garbinimo pilnatvės - jie baiminasi dėl to, ką kiti gali apie juos pagalvoti. Kitų žvilgsniai daro poveikį jų garbinimui ir daugybę šventųjų sulaiko nuo to palaiminimo, kurį jie galėtų patirti atverdami širdis Viešpačiui.
Akivaizdu, kad Marija nesilaikė nustatytos garbinimo tvarkos - ji verkė, bučiavo ir šluostė Jo kojas savo plaukais. Šiuo klausimu Dovydas nedavė jokių nurodymų. Taigi, turime apsvarstyti, kiek esame tolerantiški tokiam unikaliam ar „perdėtai" nuoširdžiam garbinimui. Garbinimui nėra jokių formulių, nes garbinimas - tai širdies veiksmas, ir pati širdis atranda būdus, kaip tai išreikšti išoriškai.
Dovydo žmona Mikalė, pamačiusi paskui į Sioną gabenamą Sandoros skrynią einantį Dovydą, apsivilkusį lininiu efodu ir iš visų jėgų šokantį prieš Viešpatį, pasipiktino: Koks garbingas šiandien buvo Izraelio karalius, apsinuoginęs šiandien prieš savo tarnų tarnaites, kaip begėdiškai apsinuogina niekam tikęs žmogus (2 Sam 6, 20). Dėl savo kritikos Mikalė tapo nevaisinga visam likusiam gyvenimui. Jei pradedame kritikuoti tikrą garbinimą, iškyla pavojus tapti nevaisingais dvasioje.
Šiandien bažnyčioje dėl nieko kito nekyla tiek daug diskusijų, kaip dėl garbinimo. Ištisos bažnyčios suskilo dėl šlovinimo - dėl to, kaip teisingai reiktų jį vesti. Tačiau mes renkamės, kam norime įtikti - žmonėms ar Dievui. Vargu ar įmanoma įtikti ir Dievui, ir žmonėms.
Dievo meilės atsakas
Marija sutiko iškęsti kitų nepritarimą, kad tik galėtų išgirsti savo Mokytojo žodžius: „Gerai atlikta". Mokiniai tikriausiai galvojo: „Kodėl Jėzus nieko nedaro? Ši moteris akivaizdžiai laužo tvarką! Kodėl Jis jos nesudraudžia? Kodėl Jis leidžia tam vykti?" Kai Jėzus pagaliau atkreipė į ją dėmesį, mokiniai su palengvėjimu atsiduso: „Pačiu laiku Jis ėmėsi kontroliuoti situaciją!" Tačiau, užuot sudraudęs, Jėzus ją pagyrė.
Kaip nuostabu žinoti, jog kai mes garbiname, Jis atsako! Jis pažvelgs į mus! Jis kalbės mums, nes Jis taip to trokšta. Mokinių galvos buvo prikimštos mokymo apie garbinimą, tačiau reikėjo nusidėjėlės - tos, kuri nežinojo jokių garbinimo formų, - kad parodytų mokiniams tikro garbintojo širdį.
Dvasinė branda neatleidžia mūsų nuo garbintojo pareigos. Mes niekada neužaugsime tiek, kad peraugtume Viešpaties garbinimą. Apreiškimo knygoje skaitome apie vyresniuosius, nuolatos parpuolančius prieš Dievo sostą ir garbinančius Jį: Ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, kas yra šventųjų maldos. Ir jie giedojo naują giesmę, skelbdami: „Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir atpirkai Dievui savo krauju mus iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių" (Apr 5, 8-9).
Iš tiesų, vyresnieji ir dvasioje subrendę žmonės turėtų su didesne atsakomybe žiūrėti į garbinimą ir būti kitiems pavyzdžiai.
Apvalanti garbinimo jėga
Paskutiniai Jėzaus žodžiai tai moteriai - Tavo nuodėmės atleistos - suteikia mums nuostabią pamoką. Ji garbino ir po to gavo atleidimą, buvo apvalyta. Štai ką atrandame čia: netgi jei mūsų gyvenime yra nuodėmė, yra įmanoma priartėti prie Dievo garbinant Jį, ir būti apvalytam. Tačiau taip dažnai mes leidžiame kaltės jausmui pavogti iš mūsų šį palaiminimą.
Mano gyvenime buvo laikas, kai aš kovojau su tam tikra, specifine, vis pasikartojančia nuodėme, ir man buvo sunku ją nugalėti. Atėjus laikui garbinti, mane prislėgdavo kaltė! Negalėjau rasti atgaivos dvasioje, nes jaučiausi Dievo akivaizdoje kaip nevykėlis. Manydamas, jog Jam neįdomu turėti reikalų su sūnumi, kurį valdo nuodėmė, metų metais leidau, kad kaltė ir pasmerkimas vogtų iš manęs tą pastovaus bendravimo su Tėvu palaiminimą!
Aš turėjau išmokti neleisti nuodėmei sulaikyti mane nuo intymaus bendravimo su Dievu. Dievo nešokiruoja nuodėmės mūsų gyvenime. Jis niekada mūsų dėl to nesmerkia ir niekuomet neatmeta mūsų, kai mes nusidedame.
Apkaltinimas ar pasmerkimas?
Dievas išties apkaltina, bet Jis niekada nesmerkia. Apkaltinimas ir pasmerkimas - tai du skirtingi poliai. Apkaltinimas veda į atgailą, o pasmerkimas - į neviltį. Apkaltinimas baigiasi pergale prieš nuodėmę, o pasmerkimas - žeminančiu pralaimėjimu. Apkaltinimas veda mus prie Dievo, pasmerkimas gniuždo ir atima jėgas. Dievas apkaltina, mes pasmerkiame.
Jėzus sakė: Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 17). Moteriai, pagautai svetimaujant, po to, kai visi jos kaltintojai vienas po kito pasitraukė, Jėzus tarė: Nė aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk (Jn 8, 11).
Kaltė ir pasmerkimas - tai didžiausios kliūtys garbinimo tarnavime. Mes taip ilgai girdėjome neteisingą mokymą- mums liepdavo pirmiausia atgailauti prieš Dievą, priimti Jo apvalymą ir tik tada Jį garbinti: „Neik pas Dievą, kol nesi apvalytas." Bet Dievas niekada nesakė taip elgtis!
Kartą man bemąstant apie Evangelijos pagal Luką 7 skyrių, Viešpats apreiškė mano širdžiai šią išeitį, ir ji tapo man labai reali. Aš buvau nustebintas, kad Jėzus atleido tai moteriai nuodėmes ne prieš tai, kai ji gražiai ir iškilmingai Jį pašlovino. Atvirkščiai, pirmiausia ji pašlovino, ir tada jai buvo atleista!
Jėzus niekada nesako: „Palaukit, jūsų gyvenime yra nuodėmė! Nesiartinkite prie manęs ir nesistenkite manęs mylėti, kai esate nusidėję!" Priešingai, Jis žada: „Ateikite pas mane; prigluskite prie mano krūtinės, bendraukime. Kai garbinate mane, jūs būsite apvalyti." Mums nereikia apsivalyti, kad galėtume garbinti - mes garbiname ir tuomet esame apvalomi. Vienintelis netinkamas laikas garbinti Dievą nusidėjus - jei mes neketiname keistis. Garbinti ir tuo pat metu sąmoningai gyventi nuodėmingą gyvenimą, neketinant atgailauti ir pasikeisti, reiškia veidmainiauti. Tačiau garbinti nesikoncentruojant į žinomą nuodėmę, pripažįstant ją ir trokštant gauti Dievo jėgos jai nugalėti - tai pirmasis žingsnis, siekiant atrasti išeitį.
Bėk Jo akivaizdon
Aš nekalbu apie naują „pigios malonės" rūšį. Dievas nekenčia mūsų nuodėmių! Jokia nuodėmė negali išlikti Dievo akivaizdoje, tačiau būtent dėl to, kad mums reikalingas apvalymas, turime bėgti Jo akivaizdon. Čia mes gauname išgydymą, čia esame apvalomi, pašventinami ir ištyrinami. Tokia buvo Čarlzo Veslio žinia. Jis rašė:
Jėzau, mano sielos Mylimasis,
Leiski prie krūtinės Tavo prisiglaust,
Kol girdėt vandens šniokštimas,
Kol audra vis nesiliauja siaust.
Tavyje - malonė begalinė,
Ji pridengia mano nuodėmes visas.
Tegul teka per mane išgydymo malonė,
Leisk gyventi Tavo tyrume.
Taip dažnai kankinami kaltės ir pasmerkimo, mes nusisukame, pasislepiame nuo savo išgydymo ir atleidimo šaltinio. Pasmerkimas atitraukia mus nuo paties Gydančiojo aliejaus, kuris išgydytų mūsų sielas!
Pasmerkimas pavagia apvalymo palaiminimą, ateinantį per garbinimą. Pasmerkimas - tarsi sūkurys, kuris siurbia mūsų dvasinę gyvybę tol, kol mes visiškai „praryjami". Kuo ilgiau nešloviname Viešpaties, tuo labiau atstumas tarp mūsų ir Dievo didėja. Kaip išgelbėtieji mes turime palaimintą privilegiją artintis prie Jo, kai nusidedame ir esame susitepę, ir priimti Jo apvalančią jėgą, prieinamą būnant su Juo.
Gyvenimo upė
Garbindami mes geriame iš upės, tekančios nuo paties Dievo sosto. Štai ką apie šią upę rašė psalmininkas: Upės srovės linksmina Dievo miestą (Ps 46, 4). Tai užuomina apie Siloamo upę, kurios požeminės srovės tekėjo po ir per Jeruzalę ir tiekė miestui vandenį. Lygiai taip pat Šventoji Dvasia tiekia mums gaivų vandenį, kai garbiname Jį. Garbinimo metu Dievo upė nuplauna ir atgaivina mūsų sielas.
Kai Ezechielis įžengė į šią dievišką upę, vanduo nuo kulkšnių pakilo iki kelių, po to - iki juosmens, kol jis nebegalėjo eiti, nes jį pagavo srovė. Kai tai įvyko, Ezechieliui buvo pasakyta: Kur šios upės vanduo įtekės, bus gausu žuvies ir kitų vandens gyvių. Vandenys bus išgydyti ir visa atgis, kai įtekės upės vanduo (Ez 47, 9). Kai mes garbiname, Dievo upė pradeda tekėti ir atneša gyvybę, perteklių, išgydymą, apvalydama sudužusias širdis ir atgaivindama išdžiūvusias sielas.
Vertė Beata Kičaitė
www.lastdaysministries.org
Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 1998 m. liepos mėn. nr. 14 (39)
Garbintojo širdis (I dalis)