Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėk kitų dievų šalia manęs. Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą. Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda. Nežudyk. Nesvetimauk. Nevok. Neliudyk neteisingai prieš savo artimą. Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo - nieko, kas yra tavo artimo" (Iš 20, 1-17).
Prieš keletą metų keliuose literatūriniuose žurnaluose buvo parašyta serija įdomių straipsnių ir apžvalgų, kurias pasufleravo Breto Elliso romanas American Psycho (Amerikos pamišėlis). Pagrindinis romano herojus - seksualinius ir kitus kankinimus vykdantis pamišėlis. Stipriausiai į šį romaną sureagavo rašytojai, kurie bendrai yra žinomi kaip krikščionybės oponentai. Vienas iš jų rašė: „Tai nėra menas." Kitas teigė, kad jam labiau patiktų pasaulis, kuriame blogis yra smulkmena, kur blogis suprantamas kaip šėtoniškumas, esantis aukščiau jo, arba pasaulis, kuriame negalima atskirti gėrio nuo blogio. Knyga yra pilna gilios ironijos. Autorius nori atskleisti herojaus, kuris neturi prasmės ar moralės, charakterį.
Teisingumas, užuojauta, kaltė, liūdesys - šie žodžiai herojui nieko nereiškia, jis praradęs humaniškumą. Tačiau tai, kaip autorius tapo herojaus portretą, byloja, kad pats autorius yra labai panašus į pagrindinį herojų: jam gresia pavojus prarasti humaniškumą, nes jis jau prarado moralę. Greičiausia autorius pats panašiai jautėsi, nes epigrafui jis pasirinko p. Manners (Judith Martin) mintį: „Civilizacijoje turi būti tam tikri apribojimai. Jei pasiduosime bet kuriam impulsui, imsime žudyti vienas kitą." Šis herojaus ir autoriaus apribojimų nepaisymas paskatino „New York Times" apžvalgininką paklausti: „Normos, ar kas nors jas turi?"
Normų reikia
Mūsų civilizacijai gresia prarasti humaniškumą dėl moralinių normų trūkumo. Ir taip teigia ne vien tik krikščionys apologetai, šią problemą kartais pastebi netgi literatūros veikėjai, kurie nėra krikščioniško tikėjimo šalininkai. Taigi aplinkinis pasaulis mūsų klausia: „Normos, ar kas nors jas turi?" Po to paprastai eina kitas klausimas: „Kieno normos?" Būtų pernelyg įžūlu teigti, kad civilizacijai reikia mano normų arba jūsų standartų. Tačiau viskas pasikeičia, jei į pokalbį įsitraukia Dievas. Taigi mes, krikščionys, tikime, kad Dievas į šią diskusiją įsitraukė. Jis atėjo pas mus per Dešimt Dievo įsakymų ir, tiesą sakant, pasakė: „Jums reikia mano normų." Noriu šioje šviesoje pažvelgti į Dešimt Dievo įsakymų. Dvi geriausias Dešimties Dievo įsakymų studijas parašė Johnas Calvinas ir Charles Hodge'as. Tačiau kiekvienos kartos krikščionys turi sugrįžti prie savo tikėjimo ištakų ir apgalvoti viską iš naujo.
Dešimt Dievo įsakymų
Pagrindinė mano mintis yra dvejopa: Dešimtyje įsakymų Dievas pasakė mums nustatytas, visiems laikams išliekančias normas, kurių mums reikia. Be to, Dešimtyje įsakymų Jis pateikė mums išbaigtą gyvenimo filosofiją, kuri leidžia mums suvokti pasaulį. Prieš nagrinėjant kiekvieną įsakymą, vertėtų pastebėti keletą bendrų dalykų. Pirmiausia tai, kad Dešimt Dievo įsakymų atlieka išskirtinį vaidmenį ir turi Biblijoje išskirtinį statusą. Tik Dešimt Dievo įsakymų pats Dievas girdimu balsu pristatė Izraelio žmonėms nuo Sinajaus kalno. Ir tik Dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti akmenyje. Visas šis išskirtinumas liudija jų universalumą: jie skirti visiems žmonėms visais laikais ir visose vietose. Universali Dešimties Dievo įsakymų paskirtis gali būti pastebėta lyginant juos su kitais Biblijos įsakymais, kurie nepasižymi tokiu stipriu, universaliu pobūdžiu.
Pavyzdžiui, įsakymas padirbti savo stogui turėklus buvo susijęs su praktika naudotis namo stogu kaip vidaus kiemu (Įst 22, 8). Jei kas nors naudoja namo stogą kaip vidinį kiemą, jis, be abejonės, turi paklusti Dievo įsakymui pritvirtinti turėklus, tačiau daugelio iš mūsų tai gali tiesiogiai neliesti. Šio įsakymo pritaikymas ribotas. O Dešimt Dievo įsakymų Biblijoje yra išskirti kaip universalūs - rodos, jie visada tinka visiems žmonėms įvairiose vietose.
Klaidinga interpretacija
Kalbant apie Dešimt Dievo įsakymų, reikia pastebėti, kad esama ir vieno dažnai pasitaikančio neteisingo jų panaudojimo, kurį galime pavadinti „standartine neteisinga Dievo įstatymo interpretacija", kai Dievo įstatymas naudojamas norint pasiekti ar laimėti Dievo malonę, galvojant, kad Dievas mus priimtų už paklusimą Jo įstatymui. Tai yra darbais grįstas teisumas ar teisuoliškumas.
Dažniausiai pasitaikanti nuomonė, kurią girdžiu tarp savo studentų, iš kurių dauguma net nevadina savęs krikščionimis, yra Dievo malonės nusipelnymas laikantis „taisyklių". Krikščionybės istorija atspindi, kaip įvairiais laikotarpiais krikščionys klaidingai galvoja, kad jie užmezga teisingus santykius su Dievu, ką nors darydami: laikydamiesi Dievo įstatymų ar darydami ką nors mažiau prasmingo.Tačiau Biblijoje turime visą knygą (Laiškas galatams) ir dalį kitų, parašytų paneigti minčiai, kad Dievo malonės galime nusipelnyti laikydamiesi taisyklių.
Ši klaidinga interpretacija yra giliai įsišaknijusi mūsų nuodėmingose širdyse, kurios verčia mus manyti ar tikėti, sąmoningai ar pasąmonės lygmenyje, kad jei jau Dievas nustatė taisykles, tai, be abejonės, jų galime laikytis taip, kad visi, įskaitant ir Dievą, būtų patenkinti. Galbūt aiškiausia mūsų didybės ir nuodėmingos arogancijos išraiška yra požiūris, kuris, rodos, natūralus kiekvienam iš mūsų: „Mes galime užsitarnauti Dievo palankumą laikydamiesi Jo įstatymų." Artima asociacija tarp išdidumo, prigimtinės nuodėmės ir Dievo malonės užsitarnavimo laikantis įstatymų paaiškina, kodėl „standartinė klaidinga Dievo įstatymo interpretacija" taip dažnai pasitaiko; ji nuolatos pastebima tarp krikščionių, nekrikščioniškose religijose ir netgi mūsų, krikščionių „veteranų", širdyse.
Kaip tinkamai pasiremti Dievo įstatymu
Kai įstatymas kalba apie Dievo taisykles ir reikalavimus, Evangelija skelbia, kad Jėzus už mūsų nuodėmes numirė ant kryžiaus. Evangelija skelbia, kad tik per tikėjimą galime būti teisūs prieš Dievą, kai mums visiškai atleista už nuodėmes. Ir Dešimt Dievo įsakymų, ir atleidimo Evangelija ateina iš Dievo, ir abu dalykus randame Biblijoje, tačiau jie neturi būti painiojami tarpusavyje. Mūsų, krikščionių, nuodėmingumas be paliovos verčia mus pamiršti Dievo malonės Evangeliją ir klaidingai panaudoti įstatymą. Taigi pažiūrėkime į akmenyje iškaltus žodžius ne tik dėl žemiškų standartų, tačiau dėl visos gyvenimo filosofijos. Ir darykime tai taip, kad šis veiksmas vestų mus į Dievo malonę, kuri yra skelbiama Evangelijoje.
Kai girdime Dievo įstatymą ar bet kokius mums keliamus reikalavimus, mūsų arogantiškose, nuodėmingose širdyse kaipmat kyla mintis „Man tai nesunku". Ši išdidi reakcija taip artimai susijusi su mūsų prigimtine nuodėme, mūsų nuodėminga prigimtimi, kad net mums geriau susipažinus su Šventuoju Raštu ji išblėsta labai lėtai. Ši reakcija nuodėmingoms širdims tokia „natūrali", kad ji formuoja beveik viską, kas parašyta apie etiką, jei tik žmogaus mąstymo ir jausmų centre nėra Kristaus Evangelijos. Ši reakcija slypi po daugeliu nekrikščioniškų religijų ir pasaulietinių etikos teorijų. Kartą vienas žymiausių Vakarų filosofijos oratorių Immanuelis Kantas tiesmukai pareiškė: „Jei norėčiau, galėčiau!" Tačiau priėmę Kristaus Evangeliją bei giliai širdyje žinodami, kad esame išteisinti ir mums atleista vien per tikėjimą, galime pradėti atsikratyti šios reakcijos. O išsivadavę nuo jos, galime pradėti atsisakyti ir su ja einančio „standartinio klaidingo" Dievo įstatymo interpretavimo. Vienas iš žingsnių šio pasikeitimo link būtų pasvarstyti, kaip galėtume tinkamai pasinaudoti Dievo įstatymu, kuris neturi nieko bendra su išgelbėjimo užsitarnavimu. (Šiuo atžvilgiu labai naudingos knygos apie M. Liuterį ir J. Kalviną.)
Dievo įstatymo kaltinimų nauda
Pirma, Dievo įstatymas naudingas tuo, kad parodo mums nuodėmę. Laiške romiečiams parašyta: Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę (Rom 3, 20). Būtent Dievo įstatymas, įrašytas Dešimtyje įsakymų ir kūrinijos struktūroje, priverčia mus klauptis ir šaukti: „Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!" Toks pasinaudojimas Dievo įstatymu yra vadinamas teologiniu arba „atverčiančiuoju". Jis atverčia arba nukreipia mus nuo išdidumo ir netikėjimo prie atgailos. Teologinis jis yra ta prasme, kad grąžina mus prie Dievo (graikiškas žodis „theos" sudaro žodžio „teologinis" pagrindą).
Jį reikia paminėti pirmiausia dėl to, kad jis tiesiogiai prieštarauja „standartiniam klaidingam" Dievo įstatymo interpretavimui, kuris visada yra ne teologinis: neteisingas Dievo įstatymo panaudojimas visada ne atverčia į Dievą, o stumia tolyn nuo Jo. Tikriausiai pastebėjote, kad daugelis iš Dešimties įsakymų pateikti neigiama forma: „Nedaryk!" Atrodo, Dievas žinojo, kad Jo įstatymo klausytojai ar skaitytojai darys tai, ką Jis uždraudė, ir kad mus reikės supriešinti su savo pačių nuodėmėmis. Jau vien Dievo pasirinktas kalbėjimo būdas yra Jo protesto prieš mūsų nuodėmingumą dalis. Toks Dievo įstatymo panaudojimas dažnai lyginamas su veidrodžiu. Mes galime žvelgti į veidrodį ir džiaugtis savo gražia išvaizda, tačiau dažniausiai žiūrime į jį tam, kad sužinotume, kas netvarkoj. Taigi galima teigti, kad Dievo įstatymas padeda mums pažinti save ir tas pažinimas paskatina mus šauktis atleidimo.
Ši Dievo įstatymo funkcija - atversti žmones yra dinamiška, pasireiškianti labai įvairiai ir įvairiu metu. Kai pirmą kartą gyvai įtikėjome Kristų, įstatymas kalbėjo mums, kad esame nusidėjėliai, o Evangelija skelbė Dievo malonę Kristuje. Šis procesas tęsiasi per visą krikščionišką gyvenimą. Dievo įstatymas kartkartėmis, o gal ir nuolatos apkaltina mus dėl nuodėmės - konkrečių nederamų veiksmų ar bendrų dvasios nuodėmių, kaip išdidumas ir netikėjimas. Ir šis apkaltinimas turi pastūmėti mus atnaujinti gyvą pasitikėjimą Dievo malone Kristuje, paskelbtą Evangelijoje. Kaltindamas įstatymas stumia mus prie Evangelijos ir krikščioniškojo gyvenimo.
Be to, Dievo įstatymo gebėjimas atversti yra dinamiškas ir ta prasme, kad kartais žmonių reakcijos į jį būna labai skirtingos. Užuot pareiškę „Man tai nesunku", kai kurie sako: „Man neįdomu, ką kalba Dievas. Aš darysiu ką noriu." Atrodo, būtent tai Paulius turėjo galvoje, Laiške romiečiams minėdamas „įstatymo pažadintas nuodėmingas aistras" (Rom 7, 5). Ši reakcija atspindi tikrą nuodėmės blogį kaip maištą prieš Dievą. Šioje situacijoje, kaip ir kitose, Dievo įstatymas parodo, kad esame nusidėjėliai.
Dievo įstatymo pilietinė nauda
Turint galvoje nuodėmingą vyrų ir moterų, tikinčiųjų ir netikinčiųjų prigimtį, nuolat gresia pavojus, kad visuomenė pavirs absoliučiu chaosu, „visuotiniu karu prieš visus". Ir naujausiuose laikraščiuose, ir istorinėse knygose ne kartą skaitėme apie atvejus, kai žmonės įsisukdavo į nesibaigiančio smurto ir keršto verpetą. Šį potencialą galime įžvelgti ir savo visuomenėje, ir savo širdyse. Dievas nenori, kad tai vyktų, tad iš savo malonės Jis dažnai suteikia pakankamai žinių apie Įstatymą, kurio dėka įmanomas ramus ir darnus visuomenės gyvenimas. Būtent tai mes vadiname pilietine arba politine Dievo įstatymo nauda. „Pilietine", nes jo dėka tampa įmanoma civilizacija. „Politine", nes Dievo įstatymas įgalina žmones gyventi bendruomenėje (senovės graikų kalboje žodis „polis" reiškia bendruomenę).
Šiuo atžvilgiu Dievo įstatymą galima pažinti iš Dešimties įsakymų, kurių turėtų laikytis tikintieji. Be to, Dievo įstatymą galima pažinti ir tiesiogiai iš kūrinijos. Paulius pasakė: Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie - neturintys įstatymo - patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse (Rom 2, 14-15).
Praeityje daugelis mūsų protėvių krikščionių tai laikė „prigimtiniu įstatymu", kuris buvo tarsi posakio, kad prigimtis šaukiasi Dievo moralinio įstatymo, nes yra Jo kūrinys, santrauka. Kitaip tariant, moralinis įstatymas yra pagrindinė Dievo bendrojo, arba prigimtinio, apreiškimo dalis. Tai reiškia, kad žmonės gali gyventi funkcionaliose civilizacijose ar bendruomenėse tik dėl to, kad tai įgalina Dievo įstatymas - net jeigu žmonės nešlovina Dievo ir Jam nedėkoja. Žmonės dažnai gauna Dievo malonės dovanas, bet nepripažįsta, kad jos - iš Dievo rankų. O, kaip jie turėtų dėkoti už Dievo malonę, kurią Jis lieja per prigimtinį įstatymą! Tai galėtų atgręžti jų širdis atgal į Tėvo namus.
Visose Dievo mums dovanotose bendruomenėse (kaip šeima, Bažnyčia, mokykla, verslas ir vyriausybė) galime tikėtis žmoniškesnio gyvenimo būdo, tinkančio Dievo atvaizdą nešiojantiems žmonėms. Tai priklauso nuo to, kiek vykdysime Dievo įstatymą - pateiktą Biblijoje ar prigimtinį. Tuo pačiu metu turime tikėtis, kad žmonės, įskaitant ir mus pačius, gali patirti prieštaringus jausmus Dievo įstatymo ir jo teikiamos pilietinės naudos atžvilgiu, nes netgi teikdamas pilietinę naudą, Dievo įstatymas niekada nepraranda savo funkcijos apkaltinti mus dėl nuodėmių bei nuodėmingumo.
Dievo įstatymas ne tik įgalina gyvenimą bendruomenėse - Dievo suteiktosios bendruomenės tam tikra prasme yra Jo kūrinijos, per kurią Jis gali atskleisti savo reikalavimus, dalis. Čia turime labai gerai pagalvoti, nes kartais krikščionys siaubingai klysta, manydami, kad tironiški tėvo, klastingi motinos ar totalitariniai diktatoriaus reikalavimai atspindi Dievo įsakymus. Turime visada uoliai kartoti: Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29). Tačiau kartu turiu pastebėti, kad aš, kaip trijų vaikų tėvas, jaučiu poreikį rūpintis savo atžalomis, ir šis jausmas ateina iš Dievo. Panašų poreikį patiria ir nekrikščionys mano draugai. Šis poreikis išsaugo jų žmogiškumą ir dažnai neleidžia nuodėmingam išdidumui nuvesti iki chaoso bei destrukcijos. Kažkas panašaus vyksta visose Dievo mums duotose bendruomenėse. Tai pilietinė Dievo įstatymo nauda, kylanti iš Jo malonės ir reikalaujanti dėkingumo bei atsakomybės.
Įstatymas kaip vedlys į dėkingumą
Egzistuoja ir trečia Dievo įstatymo nauda - jis moko mus būti dėkingus ir suprasti, koks gali būti atpirktas gyvenimas. Vos išvedęs izraelitus „iš Egipto, iš vergijos žemės", Dievas davė jiems Dešimt įsakymų. Šis išpirkimas iš vergijos į laisvę turėjo pažadinti vidinę motyvaciją naujam Dievo numatytam gyvenimui, dėkingumo motyvaciją. Tačiau ši vidinė motyvacija pati savaime negalėjo nuvesti į tokį gyvenimą, kokį savo tautai buvo suplanavęs Dievas. Naujam, atpirktam gyvenimui reikia ir tam tikros struktūros ar formos, kurią teikė Dievo įstatymas. Be Jo įstatymo struktūros Dievo tauta galėjo būti dėkinga, tačiau jos gyvenimo būdas galėjo būti chaotiškas, vedantis į susinaikinimą.
Mūsų dienų krikščionys turi kur kas aiškesnį Dievo atpirkimo apreiškimą negu žmonės Senojo Testamento laikais. Jėzus ant kryžiaus sumokėjo už mūsų nuodėmes visą kainą ir pergalingai prisikėlė, triumfuodamas prieš nuodėmę bei mirtį. Mums tai suteikia atleidimą, išteisinimą ir leidžia tapti Dievo vaikais. Dėl šio absoliutaus atpirkimo mūsų dėkingumas turi būti dar didesnis nei Senojo Testamento tikinčiųjų. Tačiau mums vis dar reikia to naujojo, atpirkto gyvenimo apibūdinimo, gairių ar vadovo, kuris parodytų reikiamą kryptį. Tai teikia Dešimt įsakymų ir daugelis kitų nurodymų Biblijoje. Kad šiandien gyventume autentišką krikščionišką gyvenimą, mums reikia galingos vidinės motyvacijos, tai yra dėkingumo Dievui. Ši stipri motyvacija išvaduos mus nuo išdidumo, netikėjimo ir nedėkingumo, kurie taip lengvai mus apninka. Šis iš malonės kylantis, Šventosios Dvasios įkvėptas dėkingumas turi lietis į gyvenimą, tvarkomą pagal Dievo įsakymus, kurie dabar mums jau nebe girnapusė po kaklu, o mylinčio Tėvo ranka.
Išvados
Savo kasdieniame krikščioniškame gyvenime galime pastebėti, kaip lengvai susilieja trys Dievo įstatymo pritaikymo būdai. Dievo įstatymas kiekvieną dieną mus kaltina, kelia apribojimus ir nukreipia teisinga linkme. Tačiau svarbu, kad neužmirštume ir Dievo įstatymo teikiamos naudos, kitaip mūsų tikėjimas gerokai nukentės ir susiformuos nebiblinis supratimas apie Dievo darbą šiame pasaulyje. Pagaliau turime būti tikri, kad nenaudojame Dievo įstatymo klaidingai, kvailai stengdamiesi užsitarnauti Dievo malonę. Taip elgdamiesi, mes ne tik prarastume galimybę tinkamai pasinaudoti Dievo įstatymu. Padariniai būtų kur kas liūdnesni: mes prarastume ir Evangeliją.
Spausdinama iš http://www.lksb.lt/