Joana ir Džefas pasakė Taylor, kad Dievas padarė mažą kūdikėlį mamytės pilvelyje, ir kai Dievas manys, jog atėjo tinkamas metas, kūdikėlis iš ten išeis. Taylor labai rimtai visa tai priėmė, apmąstydama tai savo vaikiškoje širdelėje.
Atėjo laikas Lindsei pasirodyti. Mes su žmona ir anūkėle nuvyko į ligoninę vos pasibaigus gimdymui. Mums atvykus, Joana jau sėdėjo lovoje ir laikė rankose antrąją dukrelę. Taylor įsiropštė į lovą pas mamą. Joms kartu sėdint lovoje, Taylor paklausė: „O kurgi Dievas?" Ji iš tiesų tikėjosi čia išvysti Dievą! Juk Jis sukūrė kūdikį ir, be abejo, turėjo būti čia, kad pamatytų, jog viskas vyksta laiku. Pamačiusi mažąją sesutę, Taylor tikėjosi pamatyti ir Dievą.
Mažoji Taylor iš tiesų to tikėjosi. Iki šiol ji nebuvo mačiusi Dievo, tačiau anksčiau jai teko laukti, kad pamatytų savo kitus senelius, gyvenusius Kalifornijoje. Ir dabar, kai pasirodė mažoji sesutė, ji iš tiesų tikėjosi regimai pamatyti ir Dievą. Niekas jai nesakė, kad Jis pasirodys, ji pati taip sumąstė.
Galbūt Petrui ir kitiems mokiniams taip pat buvo sunku suvokti, ką Jėzus jiems kalbėjo apie dalykus, jų laukiančius ateityje.
Mūsų Viešpaties mokiniai paliko viską, kad sektų Juo. Net kai religingi žydų vyresnieji ruošėsi nužudyti Jėzų, jie apsisprendė eiti iki galo - kartu su Juo eiti į Betaniją, esančią netoli Jeruzalės: Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: ‚Eikime ir mes numirti su Juo!‘ (Jn 11, 16). Jie girdėjo, kaip Jėzus žydams sakė, jog ruošiasi eiti ten, kur jie Jo nerastų ir negalėtų pas Jį ateiti (Jn 7, 33-34; 8, 21-22). Tačiau jie, matyt, įsivaizdavo, kad kartu su Jėzumi eis į tą vietą, - juk jie eidavo su Juo į atokias vietas, kur Jis atsitraukdavo iš Jeruzalės bei Judėjos (žr. Jn 6, 1; 7, 1; 10, 39-40; 11, 53-54).
Jėzui paskelbus mokiniams žinią apie savo „išėjimą" (Jn 13), jie buvo sukrėsti. Kaip Mokytojas gali kur nors eiti, palikęs savo mokinius? Kodėl jie negali eiti su Juo? Jie negalvojo, kad Jis ruošiasi keliauti į dangų, manė, kad Jis eis kur nors į kitą vietą žemėje. Kai Petras puolė prisiekinėti, jog jis niekada Jėzaus nepaliks, šis pasakė, kad Petras netrukus Jo išsižadės.
Tarsi mūsų mažoji anūkėlė, mokiniai sunkiai suvokė, kas jiems buvo sakoma. Tačiau priešingai nei Taylor, jie labai sunerimo tai išgirdę. Įkvėpti šlovingo priėmimo Jeruzalėje, mokiniai dabar ėjo iš proto ir buvo sunerimę (žr. Jn 14). Jėzus pasakė, jog vienas jų Jį išduos. Vos prieš kelias valandas Jis kalbėjo apie savo mirtį. Jis pasakys Petrui, kad netrukus šis Jo išsižadės. Ir, kad viskas dar labiau pakryptų į blogąją pusę (mokinių iškreiptu požiūriu tuo momentu), Jėzus pasako, kad ruošiasi eiti ten, kur jie nueiti negalės. Jie labai sunerimę. Iš viso to, ką Jėzus jiems pasakė, jie beveik nieko nesuprato, o ką suprato, jiems visiškai nepatiko.
Mūsų Viešpats žvelgė į savo mokinius švelniai ir kantriai. Jis kalbėjo su jais ne kaip mokytojas su mokiniais, bet kaip tėvas su mažais vaikais: Vaikeliai, Aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką žydams pasakiau: kur Aš einu, jūs negalite nueiti (Jn 13, 33).
Buvo daug dalykų, už kuriuos mokiniai tą vakarą galėjo būti išbarti: jie ginčijosi, kuris iš jų viršesnis, atsisakė plauti vienas kitam kojas, o Petras net nenorėjo leisti Jėzui nuplauti kojas. Jie visiškai nesuvokė, apie ką Jėzus jiems kalbėjo. O kur dar Judas, turėjęs Jį išduoti, Petras - Jo išsižadėti, o visi likusieji - Jį palikti. Tačiau Jėzus švelniai kalbėjosi su mokiniais, tarsi jie būtų maži vaikai. Tai viena šilčiausių ir intymiausių Viešpaties ir Jo mokinių bendravimo akimirkų. Įsiklausykime į Mokytojo žodžius ir širdį.
Artėja pokyčiai
Jam (Judui) išėjus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas Jame. O jeigu Dievas pašlovintas Jame, tai Dievas pašlovins Jį savyje, - bematant Jį pašlovins. Vaikeliai, Aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką žydams pasakiau: kur Aš einu, jūs negalite nueiti" (Jn 13, 31-33).
Naują pastraipą Jonas pradeda pastebėjimu, jog tai, ką Jėzus čia kalbėjo, buvo pasakyta Judui išėjus. Kol Judas buvo kartu su jais, Jėzus turėjo kalbėti atsargiai rinkdamas žodžius, kad nebūtų perduota jokia informacija, kuri palengvintų Judo išdavystę, ir Jo mirtis įvyktų ne tokiu metu, kuris buvo nusakytas Raštų pranašystėse. Judui išėjus, likęs su tikraisiais mokiniais, Jėzus kalba dar švelniau.
Pirmieji žodžiai, Jono užrašyti 31 ir 32 eilutėse, neturėjo mokinių nustebinti - atėjo laikas Jėzui būti išaukštintam. Mokiniai to tikėjosi, tačiau „šlovė", apie kurią Jėzus kalba, yra tai, ko mokiniai visiškai nelaukė. Pamąstykime, apie kokią šlovę kalba Jėzus.
Pirma, kadangi Žmogaus Sūnaus pašlovinimas yra galutinis istorijos tikslas, Jėzus priima tai noriai, džiaugsmingai, triumfuodamas. Kai kurie žmonės mano, jog galutinis Dievo tikslas istorijoje - padaryti juos laimingus, kad gyvenime jie nepatirtų skausmo ir rūpesčių. Atrodo, jog iki Jėzaus nukryžiavimo panašiai galvojo ir mokiniai.
Antra, mūsų Viešpaties išaukštinimas pasireiškė tiek per Jo kančią, tiek ir po jos - išaukštinime. Dievo šlovė pasiekiama sumokant labai brangią kainą. Tėvas paaukos savo Sūnų. Kas galėtų įsivaizduoti šią agoniją? Sūnus atiduos savo gyvybę, mirdamas ant romėnų kryžiaus ir kentėdamas atskyrimą nuo Tėvo - sumokėdamas kainą už mūsų nuodėmes. Vėliau ir mokiniams teks kentėti - apie tai skaitome Apaštalų darbų knygoje.
Būtų neteisinga kalbėti apie mūsų Viešpaties šlovę, pamirštant Jo kentėjimus. Taip pat būtų neteisinga kalbėti apie Jo kentėjimus, pamirštant Jo išaukštinimą. Jo šlovė prasideda ant kryžiaus, tačiau čia nesibaigia. Jis išaukštinamas savo mirtimi, palaidojimu, prisikėlimu ir pasodinimu Tėvo dešinėje. Negalima atskirti mūsų Viešpaties kentėjimų ir Jo išaukštinimo. Senovės pranašams buvo sunku suvokti, kaip Mesijas tuo pačiu metu gali būti ir kenčiantis Tarnas, ir triumfuojantis Karalius. Paulius apie tai sako: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2, 5-11).
Trečia, Sūnaus išaukštinimas neatskiriamas nuo Tėvo išaukštinimo. Atkreipkime dėmesį, kaip mūsų Viešpats susieja savo išaukštinimą su Tėvo išaukštinimu. Jėzus siekia savo išaukštinimo kartu su Tėvu, o ne atskirai. Tai eina nuosekliai per visą Evangeliją pagal Joną. Mūsų Viešpats pabrėžė ne tik savo vienybę su Tėvu, bet ir savo pavaldumą Tėvui. 1 skyriuje Jėzus kartu su Tėvu dalyvauja kuriant pasaulį. 2 skyriuje, apvalydamas šventyklą, Jėzus rūpinasi savo Tėvo namais. 5 skyriuje Jėzus skelbia dirbantis per sabatą (išgydo paralyžiuotąjį prie Betezdos maudyklės), nes Jo Tėvas taip pat darbuojasi. Vėl ir vėl mūsų Viešpats pabrėžia savo vienybę su Tėvu. Tad neturėtų stebinti ir tai, kad, laikui atėjus, Tėvas ir Sūnus kartu bus išaukštinti per Sūnaus mirtį ir prisikėlimą.
Ketvirta, Sūnaus pašlovinimas lemia Jo atsiskyrimą nuo mokinių. Ateinančius įvykius, ypač tuos, kuriems mokiniai priešinasi, Jėzus pristato palaipsniui. Taip buvo su Jo ėjimu į Jeruzalę, atmetimu, nukryžiavimu ir mirtimi. Taip dabar yra ir su Jo „išvykimu". Anksčiau apie savo fizinį pasitraukimą iš šio pasaulio Jėzus kalbėjo žydams: ‚Dar trumpą laiką būsiu su jumis. Paskui iškeliausiu pas Tą, kuris mane siuntė. Jūs manęs ieškosite ir nerasite; ir ten, kur Aš būsiu, jūs negalėsite nueiti‘ (Jn 7, 33-34; 8, 21-22).
Neatrodo, jog mokiniai tai būtų supratę geriau, nei Jo oponentai žydai suprato ankstesnius mūsų Viešpaties žodžius apie Jo išvykimą. Mokiniai „išsivertė" Jėzaus žodžius maždaug taip: „Mano mokiniai ir aš ruošiamės pasitraukti ten, kur jūs negalėsite nueiti, net jei ir labai mūsų ieškotumėte."
Kai Jėzus kalbėjo žydams, kad ruošiasi išeiti, Jis turėjo omenyje savo grįžimą į dangų, pas Tėvą. Ten, be abejo, jie Jo nerastų, nes jie negali ten nueiti. Dangus yra Jėzų tikintiems skirta vieta, o pragaras - vieta tiems, kurie Jį atmetė (žr. Jn 3, 16-18; 10, 25-29; 1 Jn 5, 10-12). Mokiniai buvo sukrėsti dėl to, kad Jėzus išeina ir nepasiima jų drauge.
Turėtumėte pamatyti mano anūkėlės veidą, kai ji galvoja, kad aš kur nors eisiu ir nepasiimsiu jos drauge (beje, taip nutinka nedažnai). Pagalvokite, kaip turėjo jaustis šie mokiniai. Turbūt panašias emocijas, kurias išgyveno tą akimirką mokiniai, sukelia skyrybos. Jie aukojo savo gyvenimą, savo darbą, paliko šeimas, kad sektų Jėzumi, o dabar Jėzus išeina ir juos palieka. Jie turėjo jaustis palikti. Toliau Jėzus paaiškina, kad Jis palieka juos tik laikinai, kad vėliau Jo mokiniai paseks Juo. Tačiau šiuo momentu tokios švelnios užuominos nelabai suvokiamos ir neguodžia. Jie buvo sutrikę ir suglumę.
Penkta, Dievo šlovė pasiekiama per kančią ir pasiaukojimą, tačiau galiausiai išeina į gera visiems, kas Juo tiki. Prisipažinsiu, jog užbėgau kiek į priekį. Turiu pabrėžti, kad tai, ką Jėzus ruošėsi daryti, buvo mokiniams į gera, nors jie tikėjosi ne to. Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, - sakė Jėzus, - nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu (Jn 16, 7).
Naujas įsakymas
Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 34-35).
Žinome, jog iš esmės šis „naujas" mūsų Viešpaties įsakymas nėra visiškai naujas. Visas Senojo Testamento įstatymas gali būti sutrauktas į du įsakymus: 1) Mylėk Dievą; ir 2) Mylėk savo artimą kaip save patį (Mt 22, 34-40; Rom 13, 8-10). Tad kodėl Jėzus vadina jį „nauju"? Pirma, turėtume pastebėti, kad šį įsakymą Viešpats davė bažnyčiai, ne Izraeliui. Taigi, tai yra pirmasis iš „naujų įsakymų", kuriuos per savo apaštalus Viešpats davė bažnyčiai.
Antra, šis įsakymas yra skirtas mokiniams, jų tarpusavio santykiams (be abejo, tai primena mums kojų plovimo pamoką). Todėl tai yra pirmasis iš kalbančių apie „vienas kitą" įsakymų Naujajame Testamente (pvz., Rom 12, 10. 16; 13, 8; 14, 13. 19; 15, 7. 14; 16, 16). Šis įsakymas kalba ne apie meilę netikintiems, nors kiti kalba ir apie tai (Mt 5, 43-48; Rom 12, 17-21).
„Nauja" mūsų Viešpaties įsakymo dimensija čia yra standartas, kurį Jis kelia meilei: Kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Viena yra mylėti vienas kitą taip, kaip mylime ir rūpinamės savimi. Tačiau žymiai didesnė yra meilė, kuri atiduoda savo gyvenimą už kitą, paaukoja savo interesus dėl kitų interesų (Jn 15, 13; Fil 2, 1). Jėzaus auka Golgotoje yra naujas krikščioniškos meilės standartas.
Kalno pamoksle, užrašytame Evangelijos pagal Matą 5-7 skyriuose, Jėzus kartojo: Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta <...> O Aš jums sakau. Pavyzdžiui: „Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk!' O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje" (Mt 5, 27-28).
Rašto aiškintojai ir fariziejai didžiavosi besilaiką įstatymo. Jie galvojo (ir mokė), jog jei fiziškai nesvetimavai, vadinasi, laikaisi šio įsakymo. Jei nieko nenužudei, laikaisi dar vieno įsakymo. Tačiau Jėzus žvelgia giliau: svetimavimas prasideda nuo geismo; žmogžudystė prasideda nuo neapykantos širdyje. Todėl Jėzus mokė, kad geismas prilygsta svetimavimo nuodėmei, o neapykanta yra tokia pat nuodėmė kaip ir nužudymas. Jėzus pakelia Senojo Testamento įstatymą į naują lygį. Tai Jis pristato pareikšdamas: Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys. Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje. Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, - neįeisite į dangaus karalystę (Mt 5, 17-20).
Nenuostabu, kodėl žmonės, išgirdę Jį taip kalbant, klausė: „Kas tai? Naujas mokymas su valdžia! Jis net netyroms dvasioms įsakinėja, ir jos jam paklūsta!" (Mk 1, 27). „Naujas" šis Viešpaties įsakymas buvo savo mastu. Tokia meilė turėjo padėti pasauliui pažinti šiuos žmones (ir mus) kaip Jėzaus mokinius (Jn 13, 35). Tertulianas, gyvenęs II a. pab., užfiksavo, ką pagonys kalba apie krikščionis: „Žiūrėkite, kaip šitie krikščionys myli vienas kitą!" Minucius Felixas praneša tokį pagonio, vardu Caecilius, komentarą: „Jie myli vienas kitą vienas kito dar nepažinę." Pagonys, be abejo, buvo nusistatę prieš krikščionis. Jie jų nemėgo ir buvo pasiruošę juos šmeižti. Jie šaipėsi iš jų ir jiems priešinosi. Jie tempė juos į kalėjimus ir žudė. Tačiau buvo priversti pripažinti krikščionių meilę. Tai buvo nepaneigiama.
Tai turėtų paskatinti šių dienų krikščionis susimąstyti. Mūsų materialistiniame pasaulyje ne dažnai pagonių dėmesį patraukia mūsų, krikščionių, vienas kitam rodoma meilė. Priešingai, dažnai jie kaltina mus tarpusavio peštynėmis, kietumu, pasidavimu niekingam kriticizmui, kerštui ir netolerancijai... Šių dienų krikščionys turėtų rimtai pagalvoti apie meilės vienas kitam svarbą.
„Man nereikia įsakymų; aš pasišvenčiau!"
Simonas Petras Jį paklausė: „Viešpatie, kur Tu eini?" Jėzus atsakė: „Kur Aš einu, tu dabar negali paskui mane sekti, bet vėliau nuseksi mane". Petras vėl klausė: „Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar paskui Tave sekti? Aš savo gyvybę už Tave guldysiu!" Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!" (Jn 13, 36-38).
Skaitydamas 36 eilutę juokiausi. Atrodo, kad Petras nė nebūtų girdėjęs, ką Jėzus kalbėjo apie meilę 34 ir 35 eilutėse. Nemanau, kad Petrui būtų buvę nevyriška kalbėti apie tokius dalykus kaip meilė. Manau, jog Petras buvo taip sukrėstas 33 eilutėje Viešpaties pasakytų žodžių, kad negalėjo jų pamiršti. Petrui neišėjo iš galvos žodžiai apie išėjimą. Jis norėjo žinoti, kur Jėzus eina, ir kodėl jis negali eiti kartu su Juo. Jis visą laiką sekė Jį, iki pat Jeruzalės. Kelio atgal nebuvo. Jis buvo pasišventęs sekti Jėzų ir toliau. O dabar Jėzus kalba apie tai, kad eina ten, kur jis negali eiti? Petras su tuo nesutiko.
Jėzus netiesiogiai atsako į Petro klausimą, tačiau tai turėjo kiek paguosti Petrą. Jėzus eina ten, kur Petras dabar eiti negali, tačiau, kaip sakė Jėzus, jis „nuseks vėliau". Petrui svarbiausias žodis buvo „dabar": jis nenori laukti, jis nori sekti Jėzumi dabar, nesvarbu, kas nutiktų.
Atrodo, kad Petras visai nesuvokia, jog Jėzus kalba apie ėjimą pas Tėvą į dangų. Atrodo, kad jį užvaldžiusi mintis, jog Jėzus ruošiasi pakeisti savo gyvenamąją vietą žemėje. Petras turbūt samprotavo: „Jėzus sako einąs ten, kur aš negaliu eiti. Jis nenori sakyti, kur ir kodėl. Jis nenori pasiimti manęs, nes ten - pernelyg pavojinga. Jis mano, kad aš su tuo nesusidorosiu. Gerai, aš Jam pasakysiu, kad esu pasiryžęs įveikti visus pavojus".
Jonas užrašo Petro reakciją: Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar sekti paskui Tave? Aš savo gyvybę už tave guldysiu! Jei lemiantis faktorius, kas eis su Jėzumi, o kas ne, yra pasišventimas, tada Petras nori, kad Jėzus žinotų, jog jo pasišventimas tvirtas - jis pasiruošęs mokėti bet kokią kainą, net savo gyvybę guldyti, kad galėtų sekti Jėzumi.
Norėčiau pacituoti Williamo Hendrikseno, parašiusio Evangelijos pagal Joną komentarus, žodžius:
„Verta atkreipti dėmesį į keletą dalykų:
a) Petras ištarė šiuos žodžius tiek prieš, tiek po Kristaus įspėjimo, užrašyto Jn 13, 38 - tai aišku iš Mt 26, 33-35 ir Mk 14, 29-31. Akivaizdu, kad Petras neatkreipė dėmesio į įspėjimą, kad jis padarys tai, ko taip kategoriškai žadėjo nedaryti. Petras pernelyg pasitikėjo savimi.
b) Petras kalbėjo labai kategoriškai. Jo pasipūtimą nusako tokie pareiškimai: „Aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu" ir „aš niekados nepasipiktinsiu".
c) Petras kalbėjo su dideliu įkarščiu (Mk 14, 31), ir tai visiškai nesiderino su Jėzaus nuomone.
d) Ši Evangelijos pagal Joną eilutė rodo, kad Petro pasipūtimas nebuvo vien tik negatyvus („aš nepasipiktinsiu", „aš neišsižadėsiu"), bet ir pozityvus: „aš guldysiu už tave savo gyvybę".
e) Tokį Petro pasitikėjimą savimi perėmė ir kiti: panašiai kalbėjo ir kiti mokiniai. Nė vienas iš šių mokinių nepažino savo širdies. Atkreipkite dėmesį į tris „visi": Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite (Mk 14, 27), - sakė Jėzus. Jie visi sakė: „neįmanoma" (žr. Mt 26, 35), tačiau visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo (Mt 26, 56).
Nors nė vienas iš mokinių nepažino savo širdies, vis dėlto, kai visi pasipiktino, Petras nuėjo dar toliau: jis paneigė, kad pažįsta savo Mokytoją (Jn 18, 15-17. 25-27; Mt 26, 69-75)."
Elmer Towns pateikia dar vieną vertą pastebėjimą: „Pagal Morkų Petras vėliau ginčijosi: ‚Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!‘ (Mk 14, 29)". Ar tik Petras nepasidarė pernelyg išdidus? Panašu, kad taip, todėl bene geriausia buvo „perduoti žinią" Petrui plunksnuoto sutvėrimo pagalba - gaidys bene geriausiai įkūnija pasipūtimą. Sutinku, jog tai pritempta, tačiau kartais tokios detalės gali padėti reikiamą tašką. Bet kuriuo atveju, manau, visi sutiks, jog Petras čia kenčia ne dėl pernelyg žemo savęs vertinimo, bet dėl pernelyg didelio pasitikėjimo. Apaštalo Pauliaus plunksna pateikia mums stiprų įspėjimą: Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nekristų (1 Kor 10, 12).
Išvados
Pirmoji mūsų pamoka - niekas negali būti visiškai tikras, kad jis nesuklups. Kodėl? Todėl, kad toks jo pasitikėjimas remiasi į save. Geriau saugotis kritimo, nei būti užtikrintam, jog stovi. Daug geriau pasitikėti ne savimi, bet Dievu. Daug geriau žinoti, kad neturi jėgų išstovėti ir remtis į Jėzų, nei stovėti vienam ir kristi veidu į žemę. Tas „užtikrintumas", kurį, deja, kursto ir daugelis motyvuojančių knygų bei seminarų, yra vienas didžiausių pavojų. Jeigu mes savimi pasitikėsime labiau nei Dievu, judėsime neteisinga kryptimi; tai „užprogramuos" mus kritimui.
Šiame tekste aptikau dar vieną dalyką - Jėzus viską kontroliuoja. 13 skyriuje matome, jog Jėzus žino, kad tai - Jo pašlovinimo laikas (Jn 13, 3. 31-32). Jis žino apie Judo išdavystę ir net paleidžia jį anksčiau atlikti savo darbą (13, 27). Be to, Jėzus žino, kad Petras Jo išsižadės. Jėzaus nesujaudino Petro dievagojimasis dėl savo ištikimybės ir lojalumo, nors, manau, Jis jautė, kad Petras tai sako nuoširdžiai. Jėzus žinojo apie Petrą viską ir vis tiek išsirinko jį būti didžiu Evangelijos skleidimo įrankiu - apie tai skaitome Apaštalų darbų knygoje. Dievas pasirenka silpnus ir kvailus, kad pažemintų išmintingųjų išmintį. Taip išaukštinamas Jis (1 Kor 1, 26-31).
Tikiu, jog pati svarbiausia šio teksto pamoka yra apie tikrą meilę. Šis skyrius persunktas mūsų Viešpaties meilės savo mokiniams (Jn 13, 1). Tarp Viešpaties žodžių apie neišvengiamą pašlovinimą ir išėjimą bei Jo pranašystės apie Petro išsižadėjimą tvarkingai įterptos 34 ir 35 eilutės, kuriose Viešpats nurodo savo mokiniams mylėti vienas kitą. Ar Petro problema buvo meilės trūkumas? Priminsiu, jog po Petro išsižadėjimo, mūsų Viešpačiui mirus ir prisikėlus, Jėzus kreipėsi į Petrą ir klausė apie jo meilę ir tarnavimą (Jn 21). Atrodo, jog meilė Petrui buvo svarbiausia. Kai taip netikėtai viskas pasikeitė mūsų nagrinėjamame tekste, Petras daug rimčiau turėjo elgtis šios Evangelijos pabaigoje.
Kas gali kalbėti apie meilę, jei ne Tas, kuris mus pamilo iki galo? Man atrodo, kad mokiniai atsisakė tarnauti vienas kitam dėl to, kad nelabai vienas kitą mylėjo. Jų meilė tuo momentu buvo tik meilė, kokią matome ir apie kokią skaitome mūsų kultūroje - sau tarnaujanti meilė, kai myli tol, kol tai tarnauja mūsų interesams. O mūsų Viešpats parodė pasiaukojančią meilę. Ji įkvėpė Jį tarnauti mokiniams nuplaunant jų kojas ir net mirštant Golgotoje ant kryžiaus, kad išgelbėtų nusidėjėlius nuo kaltės ir bausmės už jų nuodėmes. Krikščionių meilės standartas ir šaltinis yra Asmuo Jėzus Kristus, parodęs savo meilę ant Golgotos kryžiaus.
Mylėti vienas kitą - tai ne mūsų Viešpaties rekomendacija ar patarimas. Mylėti yra įsakymas (1 Jn 3, 23). Jei mylėti vienas kitą yra įsakymas, vadinasi, mes renkamės - paklusti ar nepaklusti savo Viešpačiui. Meilė yra pareiga, kurią turime patvirtinti veiksmais. Kai kurie žmonės galvoja, kad meilė yra jausmai, tačiau Jėzus parodo meilę veiksmais. Mes norime laukti, kol pajusime meilę ir tada ją išreikšime. Įdomiausia, jog Petras apie meilę rašo kaip apie visų krikščioniškų dorybių ir disciplinų viršūnę, o ne kaip jų pamatą (nors tai irgi tiesa - žr. 2 Pt 1, 5-7). Jei mes norime pažinti tikrą meilę, neieškokime jos apraiškų mus supančioje kultūroje, bet žvelkime į Dievo žodį, žvelkime į kryžių ir į Tą, kuris myli, - į Viešpatį Jėzų Kristų.
Pabaigai, norėčiau pacituoti Dr. Johno G. Mitchello žodžius: „Yra trys mokinystės lygmenys. Pirmąjį atrandame Evangelijos pagal Joną 8 skyriuje: Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31-32). Antrasis lygmuo yra čia: Iš to visi pažins, kad jūs esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą. Prisiminkite, meilė yra kantri ir maloni (1 Kor 13, 4). Trečiasis mokinystės išmatavimas minimas 15 skyriuje: Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai (Jn 15, 8)."
Dievas nori, kad Jį mylintys, Jo brangiu krauju atpirkti krikščionys puoštųsi meile, tikra meile vienas kitam, ypač trapiems, klumpantiems tikintiesiems. Tai pašalina visus susiskaldymus. Tai pašalina visą kartėlį, pavydą ir pyktį tarp Dievo žmonių. Tai panaikina visą smulkmeniškumą ir paviršutiniškumą.
Kaip labai turime vienas kitą mylėti? Kaip Kristus mus myli - toks yra matas.
Iš https://bible.org/
vertė Lina Tamonytė
Vienuoliktasis įsakymas
Noriu papasakoti jums apie labai mielą savo anūkę Taylor. Ji, be abejo, yra mūsų gyvenimo džiaugsmas. Dabar jai dveji metai, ir ji turi vos dviejų mėnesių sesutę Lindsę Greis. Kai mūsų dukra Joana ir jos vyras Džefas sužinojo, kad laukiasi antro vaiko, jie pradėjo pasakoti Taylor, jog ji turės mažą sesutę.